|
Ne romai, o čigonai, arba Netikro etnonimo baimė
Lietuvių kalboje esančio etnonimo čigonai ir savivardžio romai įvairavimas šalies žiniasklaidoje bei pasisakymuose atsirado jau prieš keletą metų. Pastaruoju metu iškilus viešumon skandalingiems dalykams, vykstantiems Vilniaus priemiestyje Kirtimuose įsikūrusiuose čigonų taboruose, toks terminų maišymas įgavo net anekdotišką pobūdį. Televizijos, radijo studijose susėdę diskutuoti politikai, politologai, valdininkai terminus čigonas ir romas ėmė vartoti pramaišiui: kas antrame sakinyje sako romas ir kas antrame kitame čigonas. Nuo jų neatsilieka žurnalistai: vienoje rašinio pastraipoje rašo čigonai, kitoje romai, trečiojoje jau kaip pirmojoje, o ketvirtojoje kaip antrojoje arba maišo chaotiškai. Tad kaip turėtų būti iš tikrųjų?
Visos tautos turi vadinamąjį savivardį, kuris kitų tautų literatūrinėse kalbose yra arba transliteruotas, transkribuotas arba, dažniausiai, kitos tautos jų vardą (etnonimą) sukuria pačios, neretai keisdamos netgi šaknį. Tautos, turinčios išplėtotą filologijos mokslą, tautotyrą, sukūrusios savo raštiją ir literatūrą, gerai žino, kad kitose tautose jos yra vadinamos vis kitaip ir kad taip yra atsitikę dėl savitų kalbinių sistemų, todėl kitiems nereiškia nei protestų, nei susirūpinimo. Antai lietuviams neskauda galvos, kad vienos tautos juos vadina lituanais, kitos litvinais, litovcais, litvanais, dar kitos liedu ir t.t. Suomiams malonu, kad lietuviai, vieni iš nedaugelio, juos vadina pagal jų savivardį, bet nė kiek nepyksta dėl to, kad absoliuti dauguma tautų, tarp jų ir gausiausios, juos vadina finais. Čigonai savo etninę bendruomenę vadina roma. Tačiau anglosaksai čigoną vadina gipsy, vokiečiai Zigeuner, lenkai ir rusai cygan, o prancūzai labai įvairiai: savo šalies čigoną vadina bohemien, Ispanijos gitan, Rusijos tzigan. Visi minėti pavadinimai įvairių tautų raštų kalbose nusistovėjo prieš kelis šimtmečius ir šiandien nemanoma, kad juos reikia keisti. Lietuvių kalboje ir raštijoje šis žodis veikiausiai buvo perimtas iš lenkų, o gal ir iš vokiečių kalbų tai nėra tik koks nors sovietmečio epochos ar apskritai XX amžiaus išgalvojimas.
Suprantama, čigonai, kai kalba savo gimtąja (čigonų) kalba, visai logiškai vartoja terminą romai. Taip juos turėtų vadinti ir bet kurios kitos tautos žmonės (taigi ir lietuviai), bet tik kalbėdami čigonų kalba. Tiesa, romų terminas kartais vartojamas daugiatautėse auditorijose (tarptautinėse mokslinėse ar praktinėse konferencijose ir t.t.). Tai yra pateisinama dėl komunikavimo patogumų. Tuo tarpu Lietuvoje kalbant lietuviškai, būtina vartoti tą terminą, kuris lietuvių bendrinėje kalboje yra priimtas ir visų kalbininkų aprobuotas čigonas. Analogiškai, kaip lietuvis, vokiečių kalbos vertėjas, vienu ir tuo pačiu metu versdamas iš lietuvių į vokiečių kalbą Vokietiją vadina Deutschland, o vokietį Deutsche, bet, jau versdamas vokiečių sakinius lietuviams, tuos pačius žodžius taria Vokietija ir vokietis. Tad, įsipareigojus čigonus vadinti romais, vokiečius taip pat tektų vadinti doičiais, lenkus poliakais, vengrus madjarais, gruzinus kartvelais, totorius tatarlarais, žydus hebrajais, rusus ruskiais ir t.t. Bet vadiname savaip, ir tos tautos mums dėl to nereiškia jokių pretenzijų. Taigi čia yra konkrečios etninės kultūros ir tautai būdingos kalbos sistemos dalykai. Dar daugiau, nusistačius principą visus vadinti pagal jų savivardį, atsirastų kuriozų pavyzdžiui, rusus ėmus vadinti ruskiais, jiems tai atrodytų net labai užgaulu, nes lietuviai taip kartais pasako norėdami paniekinti rusus, o pastarieji tai gerai žino.
Iš kur ir kodėl kyla tokie pageidavimai reviduoti seniai sunormintus terminus? Čigonų atveju tenka pripažinti, kad čia gal net aktyvesni yra lietuviai negu patys čigonai. Iš vienos pusės, matyt, tai lemia tam tikras polinkis į snobizmą, noras pasirodyti labiau išprususiu negu aplinkiniai, bet daugiausia reikšmės turi tai, kad kai kuriais atvejais konkretus etnonimas daugumai (arba kai kam) asocijuojasi su neigiamomis charakteristikomis. Antai rusų literatūrinėje kalboje, kalbant apie žydus, jau labai seniai nusistovėjo etnonimas evrej, tačiau rusų šnekamojoje kalboje taip pat seniai, norint žydą įžeisti, buvo sakoma žid. Pastarasis carinėje Rusijoje sumirgėdavo ir raštų kalboje, o po 1917 metų spalio pučo, pilietinio karo metais šis etnonimas monarchistams tapo bolševiko sinonimu.
Žodis žydas, kaip ir čigonas į lietuvių bendrinę kalbą įėjo be neigiamo atspalvio, tačiau kai kam atrodė, kad jis turi rusiškojo paniekinančio žodžio žid šleifą, todėl dėl jo vartojimo būta tylios įtampos. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje mums atliekant etnosociologines apklausas, viena vilnietė anketoje rusiškai pridėjo tokį prierašą: Lietuvių kalbos negerbiu tik todėl, kad joje neatsirado kultūringesnio žodžio kaip žydas.
Akivaizdu, kad atvejais, kai tautinė dauguma kuriai nors tautinei mažumai stereotipiškai priskiria daug neigiamų ypatybių, o mažumos etnonimą paverčia tų neigiamybių simboliu, daugumos kalboje vartojamas tos mažumos etnonimas pastarajai pasidaro atgrasus, ir ji pageidauja, kad dauguma verčiau vartotų mažumos pasirinktą savivardį arba jo sinonimą, tarptautinį terminą ar net vieną iš didžiųjų pasaulio kalbų terminą. Čigonams yra nemalonu, kad daug lietuvių, rusų, lenkų juos laiko vagimis, valkatomis, apgavikais, smurtautojais ir kad taip manantiems šios žmogiškosios savybės atrodo neatsiejamos nuo etnonimo čigonas. Su pasididžiavimu iškeldami savivardį romai, pageidaudami, kad ir kiti jį priimtų, čigonai, matyt, viliasi, kad jie taip nusimeta tariamai kriminogeniškos bendruomenės įvaizdį ir kartu dėl to gali ateiti daugiau pagarbos jiems. Galbūt ir lietuviams, linkusiems vartoti etnonimą romai, atrodo, kad tik taip jie gali pademonstruoti objektyvumą, bešališkumą ir atsiriboti nuo žvelgiančiųjų į čigonus įtariai.
Bet logiškai mąstant, tiek vienaip, tiek kitaip tariamas ir rašomas etnonimas yra niekuo dėtas, o stebint laidas, kuriose diskutuojama narkomanijos Kirtimuose klausimu, neatrodo, kad lietuviai, vartojantieji terminą romai, būtų objektyvesni. Tik nuo auklėjimo ir išugdytos laikysenos priklauso daugumos ir mažumos santykiai bei mažumos savijauta valstybėje. Taip pat ir nuo suvokimo, kad šalies įstatymus turi gerbti visi šalies piliečiai, nesvarbu, kam jie priklausytų etninei daugumai ar mažumoms. O sunorminta valstybinė kalba neturi tapti jos tobulintojų mėgėjų eksperimentų objektu.
Petras KALNIUS,
etnologas
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|