Atnaujintas 2005 sausio 19 d.
Nr.5
(1306)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Klausimėlis: kur einame?

Plati ir garbinga Kauno Laisvės alėja. Vaikščiojo ja kadaise garsūs mūsų tautos vadai, užsienio svečiai ir užkariautojai rusai, vokiečiai, net prancūzai su Napoleonu Bonapartu... Gera ir mums, atvykus į Kauną ar čia gyvenantiems, po Laisvės alėją pasivaikščioti, į vitrinas pasižvalgyti, o gal ir žurnalistai „ant meškerės pakabins“.... ir turėsime atsakyti į „klausimėlį“.

Į „klausimėlį“ neatsakyti, kai televizijos kamera į tave žiūri ir mato visa Lietuva, reikštų nemokšiškumą ir prastą kultūrą. O Laisvės alėja pirmyn ir atgal, nuo Soboro iki „Skalsos“, dažniausiai pėdina ne vargingiausi Lietuvos moterys ir vyrai. Žiūrėk, kelnės baltos, nors jau šiaurys švilpauja – vaikinas nori būti matomas – ir kuodas riestas – pagal šiuolaikinį stilių. O panelės –stilingos – kai kurias sunkiai nuo vaikinų atskirsi... Taip geru dešimtmečiu anksčiau, nepagalvotum, kad tai lietuvaičiai – gal Anglijos, gal JAV, Prancūzijos modeliai ar aktoriai Laisvės alėjoje naują filmą kuria.

Taigi ir dabar jau tie drabužiai ir manieros, pasitikėjimas savimi nebestebina, tiesiog „taip turi būti“, nes mes esame „Europoje“ ir „NATO-oje“, galima suprasti, kad ir visur... Kaip Eduardas Mieželaitis kažkada rašė, kad žmogus – „nuo dangaus lig žemės“. Bet dar „iškiliau“ atrodome, kai pradedame berti savo išmintį „klausimėlio“ metu, pavyzdžiui: Kas yra Kazys Boruta?

Paprastai – Kazys Boruta yra lietuvių literatūros klasikas, rašytojas. O štai atsakymai: Boruta yra Kaišiadorių komisaras; Šiaulių futbolininkas; pirmasis kosmonautas, pats raketą išradęs dar prieš Kristų. Prieš kiek laiko? Maždaug prieš 500 metų. Tai miestas; poetas, kuris parašė „Dievų mišką“; karalienės Barboros vyras; kunigaikštis, gyvenęs prieš Vytautą.

Ak, tas mūsų Boruta! Negana, kad pats buvo kovotojas ir ne kartą už grotų dėl to patekęs, štai dabar tiek sąmyšio sukėlė.... Vargšai tautiečiai! Apie Borutą nieko negirdėjo, gal jie mokyklos suole nesėdėjo? Maža to – kitiems jau sklerozė gerokai galveles apskėtusi, nes aiškiai maišo panašius žodžius, tapatina reikšmes. Tai štai ir kyla mintis, straipsnio pradžioje jau išsakyta, kad tai ne mūsų tautiečius kalbino žurnalistas, o atvykėlius iš NATO ar Europos...

Bet gal ne? Gal kaltas pats rašytojas, nenuorama K.Boruta? Štai, ėmė ir sumaišė mintis mūsų puikuoliams... Tai palikime jį ramybėje, o mes pasiklausykime kitos savaitės klausimėlio.

Ką reiškia žodis kompetencija? Regis, labai daug ką! Pagal atsakinėtojus į šį klausimą, tai gali būti: Mišios; valdžios ir pinigų pasisavinimas; architektūros detalė ant stogo; trąša iš supuvusių lapų; kai vyras kažko nesugeba; kai žmogus sportuoja ir yra geros formos; kai Seimo nariai nepadoriai elgiasi; kažkas apie kompiuterius; kai žmonės neturi darbo... Beje, pastarąjį atsakymą padiktavusi mergaitė buvo labai užtikrinta, nes tai klausimas iš ekonomikos, o už ekonomiką mokykloje ji turi dešimtuką.

Juokinga būtų čia dabar mums nagrinėti kiekvienos savaitės „Klausimėlį“. Namuose kas norime – žiūrime ir sužinome daug nauja...

Bet stebina jaunų žmonių nemokšiškumas ir abejingumas savo nemokšiškumui. Pagaliau lengvabūdiškumas atsakinėjant: nesvarbu, kaip atsakyti, svarbu netylėti. Tai tapo ne tik mada, bet gyvenimo būdu: nesvarbu, kas mano viduje, svarbu, kaip aš atrodau. O jei atrodau gerai, tai ir kalbu gerai!

Galima manyti, kad iš už marių jūrių mėlynųjų atplaukusi lėlė Barbė prigijo, tapo simboliu. Ir stovi jauna mergaitė prieš veidrodį, ne prie knygų rymo. Ant lovos dar puikuojasi jos mylima Barbė, o ji jau stengiasi būti panaši į ją: nagučiai, plaukučiai, akelės, žandeliai – kad tik viskas būtų suderinta, išmarginta puikiausiomis spalvomis. Tam marginimui ir derinimui visos santaupos ir laikas sueina... Ir laikysena prie viso „imidžo“ parinkta – pasitikinti, visa žinanti. Nesvarbu, kad galvelėje vėjai. Ar tokia mergaitė atsakinga? Ar ji žino elementariausias kultūros, moralės sąvokas, ar laikosi jų? Bet kodėl būtinai mergaitė? Žinoma, ne vien ji. Ir vaikinai turi būti verti savo tautos vardo. Tačiau į mergaites krypsta itin skvarbus žvilgsnis. Šiandien mergaitė, ryt – motina. Kaip ji auklės savo vaikus? Ar auklės? Kokią mes turėsime tautą po 30–50 metų? Jau dabar turime didžiulę prarają kultūroje, tikėjime, moralėje. Tačiau, regis, situacija nė kiek nemoko. Brendame į džiungles toliau. Ką ten brendame – bėgte bėgame. Tik ar mūsų jaunimą – mūsų berniukus ir mergaites – turime smerkti, kaltinti?

Sakoma, ką pasėsi, tą ir pjausi. Viskam yra priežastis. Nei aguonos grūdas, nei plaukas be priežasties nenukris.

Ištakų to nemokšiškumo ir abejingumo žinioms toli ieškoti nereikia. Viena jų jau moksleivės paminėta – mokykla. Šiandien mokykla neauklėja, tik moko. Antrasis nemokšiškumo šaltinis – nors ir kaip būtų liūdna, turime pripažinti, kad tai yra šeima. O trečiasis – visuomenė su savo televizija, spauda, jos viršūnių gyvenimo būdas – tai piktžolės, skečiančios tautos žiedus.

Tik kam tas svarbu šiandien? Kas rūpinasi, kad taip nebūtų?

Pažiūrėkime, kaip braunasi į valdžią mūsų išrinktieji... Taip į autobusus ir troleibusus braunasi ir jaunimas, kad tik pirmi suliptų, atsisėstų, o pagyvenusiam ar visai garbingo amžiaus žmogui, jau paskutiniam įlipusiam, reikės stovėti – niekas neužleis... Nors sėdi vaikų ar vaikaičių bendraamžiai, jiems visai negėda... Toks elgesys prieš 15 – 20 metų būtų sukėlęs didžiulį triukšmą. Skambėtų mokykloje, linksniuotų per tėvų susirinkimus. O dabar – nieko!

Tai tik mažytis pavyzdėlis. Jų begalė – laisvos, amoralios kultūros, kai daroma tik tai, kas pačiam malonu, smagu, sau reikalinga. Jokios pareigos, jautrumo, taurumo ir pagarbos! Štai dėl ko taip gausėja senelių prieglaudų (ir vaikų namų). Kai pirmą kartą susidūriau su jais akis į akį ir sužinojau visų čia apsigyvenusiųjų būklę, paaiškėjo, kad daugelis jų turi namus ir vaikus. Kodėl jie čia? Vienų vaikai labai blogi, ramybės namuose nėra, kitų – alkoholikai, neprižiūri, treti – į namus įleido gyventi vaikų šeimas, o patys čia atsikraustė, sako, kad gydymas šalia, viskuo aprūpinti. Ir užsienyje taip daug kas mano. Tėvai sau, vaikai – sau...

Taip patogiau. Kam taip patogiau? Vaikams? Jiems nereikės rūpintis nukaršusiais, ligotais tėvais, kalbėtis su jais, prižiūrėti, skirti laiką, dėmesį ir lėšas. Taip, jiems tai patogu.

Tačiau paklauskime, ar taip patogu neįgaliais tapusiems tėvams? Ką jie gali pasakyti – tik sutikti nuleidę galvas. Nes jie yra bejėgiai.

...Purvinas ir gašlus tas materialusis pasaulis su mirties kultūros pėdsakais, vedąs į niekur...

Ir mūsų klausimėlis, pasiklydęs tuose pačiuose laiko labirintuose, ieško takelio. Gal susipras? Gal pagaliau pradės domėtis: Kas? Kur? Kada? Kaip?

Čia. Šalia tavęs ir manęs. Šiandien. Dabar. Tu turi būti atsakingas. Aktyvus. Sąmoningas. Žingeidus. Doras. Jautrus. Nes tai – svarbiausia.

Julė KILČIAUSKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija