Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Istorijos vingiai
Literatūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Darbai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

„Lijo ir prilijo daug skausmų į širdį…“

Apie Tauro partizanų apygardos Vytauto rinktinės med. seserį Angelę Senkutę-Aušrelę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Angelė Senkutė-Aušrelė, Danutė

Operacija miško sąlygomis. Juozą Traskauską-Jūreivį operuoja Angelė Senkutė-Aušrelė

Šio straipsnio pavadinimas – tai partizanės Angelės Senkutės-Reginos Salvelytės-Aušrelės, Danutės eilėraščio, parašyto 1946 m. kovo 15 d. Marijampolės kalėjimo ketvirtoje kameroje, eilutė. Po 47 metų ji rado atgarsį poeto Edmundo Simanaičio širdyje ir jo to paties pavadinimo eilėraštyje „Lijo ir prilijo…“, brėžiančiame paralelę tarp abiejų poetų jausmų.

Lijo ir nulijo žiedlapiais už lango.
Nuometu baltuoju dengiasi žolė.
Sruvo ir prisruvo nerimo į širdį,
ar nenuskinta dar „Aušrelės“ gėlė?

Ta, kuri šią naktį iš jaunystės pievų
Vėl pražydo skaisčiai… iškirstam sode.
Kas gi man nutiko, kad dairausi baugščiai,
Iš sapnų pakirdęs nuojauta slogia?
(E.Simanaitis. Lijo ir prilijo… // Nesugrįžusiems iš Tuskulėnų. Klaipėda, 1997. P. 159.)

Žinome, kas nutiko 1992 metų spalį. Sugrįžo „Leninas visiems laikams…“ . Į dabartinį Lietuvos komunistų partijos CK, atrodo, grįžta ir pirmojo CK sekretoriaus pavaduotojas, Rusijos gubernatorius Lietuvai. Laisva Lietuvos žmonių valia, (…) per „demokratiškus“ rinkimus. Taigi Poeto baugštumas… ir nuojauta slogi… pasitvirtino šimtu procentų.

Todėl, nors ir sodai žydi…, bet jau niekas nebegirdi „maldos paskutinės žuvusių kadais“.

Atvirkščiai, kažkuris V.Uspaskicho rinkėjas, stribas ar stribo mentaliteto paveldėtojas juos vėl vadina „banditais“…

Štai kodėl ir dabar, kaip ir tada kalėjimo kameroje, tik jau kitai lietuvių kartai ir kitomis sąlygomis, „lijo ir prilijo daug skausmų į širdį…“. Ir kaip tada „Aušrelė“, taip dabar daugelis verkia, „kad tėvynėj mūsų per lėtai mažėja bevardžių kapų“ (E.Simanaitis. // Ten pat. P. 159).

Angelė Senkutė gimė 1921 metais Tursučių kaime, Šunskų valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Tėvai turėjo 25 hektarų žemės ūkį, kuriame pavyzdingai tvarkėsi ir augino aštuonis vaikus. Angelė buvo septintoji. Šeima buvo religinga ir patriotiška, prenumeravo kelis laikraščius, leido vaikus į mokslus. Vaikai nebuvo lepinami, nuo pat vaikystės buvo pratinami prie darbo. Todėl ūkis buvo tvarkingai prižiūrimas, šeima neskurdo. Mergaitėms buvo sunkiau, nes anksti mirė mama ir visas ūkis, kuriam reikėjo moteriškų rankų, atiteko dukroms, žinoma, ir Angelei.

Angelė, baigusi Marijampolės gimnaziją, įstojo į Kauno karmelitų gailestingųjų seserų kursus. Juos baigusi, nuo 1943 metų dirbo Marijampolės ligoninėje medicinos seserimi. Svajojo tapti gydytoja.

1944 metais sovietinei kariuomenei antrą kartą okupavus Lietuvą, dirbdama ligoninėje ji pamatė, kokia baisi tragedija ištiko šalį. Ji daug padėjo Tauro apygardos partizanams, čekistų sudaužytiems, kankintiems, atvežtiems operuoti. Apgydyti jie vėl būdavo išvežami baisioms tardymų kančioms. Keliems partizanams Angelė padėjo pabėgti, užmezgė ryšius ir per juos teikdavo į mišką vaistų ir tvarsliavos. 1945 metų žiemą A.Senkutę areštavo. Pavasarį ji buvo paleista dėl įkalčių stokos, o iš tikrųjų siekiant išsiaiškinti jos ryšius su partizanais. Supratusi, kad likti laisvėje jai pavojinga, Angelė 1946 metų pavasarį išėjo į mišką, į Tauro partizanų apygardos Vytauto rinktinę, ir tapo partizanų daktare Aušrele. Ne kartą jai teko bunkeriuose operuoti sužeistus partizanus. Oficialiai partizanų apygardoje A.Senkutė-Aušrelė buvo paskirta Tauro apygardos štabo sanitarijos skyriaus viršininke.

Enkavėdistai, nespėję sunaikinti Aušrelės, atkeršijo jos artimiesiems: šeimą ištrėmė, sodybą sudegino, suėmė seserį Onutę, ją žiauriai kankino, reikalaudami išduoti seserį ir kitus partizanus, nuteisė dešimčiai metų lagerių.

Gyventi miške net kovos užgrūdintiems vyrams buvo sunku. Ką jau kalbėti apie merginą. Persekiojimai, kautynės, atsitraukimai, sužeistųjų gelbėjimas kovos lauke, nuolatinė mirties grėsmė, šaltis, badas, lietus ir sniegas… Ir taip septynerius metus be jokios prošvaistės. Vienintelė paguoda, kad Angelė buvo labai reikalinga sužeistiesiems, kad jautėsi naudinga, padedanti daugeliui išgyventi. Laisvalaikiu kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Reginos Salvelytės vardu siuntė laiškus artimiesiems į Sibirą.

Marijampolės enkavėdistai niršo, negalėdami sugauti drąsios partizanės. Jos takus sekė net keletas užverbuotų išdavikų. Ko tik jie nesigriebdavo. Angelės kraštietė, NKVD užverbuota agentė Onutė, net siuntinius siųsdavo į Sibirą Angelės artimiesiems. Jos susitikdavo. Tik Angelė buvo labai atsargi ir santūri.

Viename iš savo raportų saugumui agentė Onutė rašė, kad buvo susitikusi A.Senkutę ir ta jai pasakiusi: „Kartą pasirinkau šitą kelią, tai ir eisiu juo iki galo. Aš žinau, kad anksčiau ar vėliau būsiu suimta, tačiau gyva nepasiduosiu“.

Agentų tinklas apie Angelę didėjo. Konspiracijos tikslais Angelė partizaninį slapyvardį pakeitė iš „Aušrelės“ į „Danutę“. Ji vis dažniau reiškėsi partizaninėje kovoje.

1952 m. sausio 3 d. į MGB pasalą papuolė ir buvo užverbuotas Tauro apygardos Vytauto rinktinės Kęstučio tėvūnijos vadas Albinas Bieliūnas-Kabelis. 1952 metais jo išduoti žuvo Vytauto rinktinės partizanai: J.Juknelis-Deimantas, Ąžuolo tėvūnijos vadas A.Rutkauskas-Miškinis ir J.Sasnauskas-Kolumbas, jie buvo suimti ir čia pat sušaudyti, P.Burnelis buvo suimtas ir nuteistas 25 metams. Kabelis tapo MGB smogiku Variagu. Buvo išduota bei užverbuota ir Vytauto rinktinės vado ryšininkė. Ji tapo Lakštute ir jai buvo pavesta sekti A.Senkutę. Ji turėjo užduotį bet kokia kaina Aušrelę gyvą įvilioti į čekistų nagus. Aušrelė ją „sergančią“ gydė, leido taip reikalingus partizanams vaistus. Tą dieną, kai Aušrelė turėjo būti suimta, ji, tarsi Apvaizdos apsaugota, pas „sergančiąją“ neatėjo. Taip dar kuriam laikui pratęsė sau gyvenimą.

1952 m. birželio 21 d., išduoti A.Bieliūno-Variago, žuvo Vytauto rinktinės vadas A.Grikietis-Slapukas, Vidmantas, 4-osios rinktinės vadovybės nariai, visas Vytauto rinktinės štabas. Aušrelė liko be ryšio. Ji dar nežinojo, kad partizanas Kabelis tapo išdaviku – MGB smogiku. Nors ir buvo labai atsargi, po trečio Kabelio pakvietimo nuėjo į susitikimą su juo Laibikių kaime, Kalvarijos apylinkėje. Ten ji buvo maloniai sutikta „partizanų“ – MGB agentų „Variago“, „Vacio“ ir „Broniaus“. Tolesniems veiklos „planams aptarti“ Kabelis ją pakvietė į jau saugumo įrengtą naują bunkerį. Aušrelė suprato klastą ir bandė pabėgti. Buvo Variago ar jo sėbro nušauta. Jos kūnas išvežtas į Kauno saugumą. Kur palaidotas – nežinia.

Vėliau smogikas Variagas išdavė dar keletą Tauro apygardos partizanų. Tačiau neilgai ir jis pats džiaugėsi gyvenimu. 1962 m. lapkričio 22 d. jis sulaukė pelnytos Dievo ar žmonių jam siųstos bausmės – buvo nužudytas Kaune, savo namo laiptinėje.

Tokios žalumos dar neregėjau.
Tokios platumos dar nemačiau…
Prie šventoriaus aikštėje gulėjo
ta, kurios vis tebeieškau…
Kruvina gėlė tada žydėjo
ant akmens, kurį dabar minu.
           (E.Simanaitis. Mylimoji // Ten pat. P. 160.)

Vėlinių nakties tyloje prisiminėme kartu su poetu ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie buvo ir tebėra Aukštybėse su A.Senkute-Aušrele, žuvusius už mūsų tėvynės laisvę.

© 2004 "XXI amžius"