| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Priklausymas KGB rezervui ir lojalumas Lietuvai - etiškai suderinami dalykai
Seimo pirmininko Artūro Paulausko požiūriu, priklausymas KGB rezervui ir lojalumas Lietuvai yra etiškai suderinami dalykai, nes žmonės keičiasi, atgailauja ir geba įrodyti atgailos nuoširdumą savo darbais.
Nebaudžiamas aukštų pareigūnų nesiskaitymas su etikos normomis, regis, tapo valstybės gyvenimo kasdienybe. Brakonieriauti, skirti sau dideles premijas ir priedus prie atlyginimų, dalyti mokesčių mokėtojų pinigus kaip asmeninę labdarą, veltis į privačių ir viešų interesų konfliktą - įprasta. Seniai nuogąstaujate dėl politikų ir valstybės tarnautojų etikos, inicijavote etikos kodeksus. Kada sulauksime šioje srityje pažangos? Etikos dalykai - dorovė, garbingumas - yra vidinė būsena, susiformuojanti bręstant asmenybei. Žmogus arba jaučia tuos dalykus ir turi tam tikrą etikos normų vidinę stygą, arba jos neturi. Esu įsitikinęs, kad galime mokymais, bausmėmis ir kitokiomis priemonėmis įdiegti supratimą, ko ir kodėl nevalia daryti. Tačiau tai bus poveikis iš šalies, o ne iš vidaus. Jis taip pat daromas per auklėjimą, švietimą, universitetines studijas. Į valstybės tarnybą ateinantis žmogus atsineša tam tikrą jau įgytą etiškumo suvokimą. Iš sovietinės sistemos atėję žmonės įsivaizduoja, kad jei nepažeidė įstatymų, vadinasi, elgiasi teisingai. Štai kad ir dėl atlyginimų: žmogus įsivaizduoja viską darąs gerai ir aiškina nepažeidęs jokių įstatymų. Bet juk žinome, koks yra vidutinis arba minimalus atlyginimas; žinome, kiek žmonių gauna nedideles algas. O darbas tvarkant registrą, išduodant pažymas juk nėra labai sudėtingas ir neturėtų būti apmokamas didžiulėmis pinigų sumomis. Čia ir pasigendame etiškumo - nerašytų elgesio normų suvokimo. Dabar - apie bausmes. Kai politikai supainioja viešuosius ir privačius interesus, jiems gali būti skiriamos baudos. Bet manau, kad ne bausmėmis turėtume reglamentuoti jų darbą, o pirmiausia juos ugdyti ir mokyti. Be abejo, mokymasis vyksta ir svarstant bei vertinant padarytas klaidas. Neetiškai pasielgusį pareigūną kartais reikia priversti atsistatydinti. Tačiau už padarytas klaidas nepulsime sodinti į kalėjimą arba bausti nepaprastai didelėmis piniginėmis baudomis. Galima priversti žmones bijoti, bet iš baimės jų etikos suvokimas nepagerės. Vis dėlto, manau, atsistatydinimas ar atstatydinimas yra veiksmingas poveikio būdas - ypač kai tai susiję su aukštų pareigūnų elgesiu. Etiškai besielgiančių žmonių visuomenėje nėra daug. Didžioji dalis prisitaiko prie to, kaip elgiasi jų vadovai ar aukšti valstybės pareigūnai. Pagal tai formuojamas elgesio modelis. Todėl itin svarbu, kad Seimo, Vyriausybės politikų elgesys galėtų tapti teigiamu pavyzdžiu. Galbūt laikas keisti atrankos į valstybės tarnybą kriterijus, principus? Gal per daug reikalaujama trafaretinių žinių ir per menkai atsižvelgiama į asmenybę? 2000 metais pradėjau tą klausimą kelti. Mano manymu, trūko įstatymų normų, pagal kurias būtų galima nustatyti ir įvertinti neetišką elgesį. Suformulavome septynis etikos principus, taikomus tiek politikams, tiek tarnautojams. Dėl tų principų vyko didelis mūšis, bet šiandien jie jau įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatyme. Toliau reikalai nebejuda. Nepriimti politikų ir valstybės tarnautojų etikos kodeksai. Jeigu dabar jie galiotų, būtų galima įtraukti į valstybės tarnautojų atrankos sąlygas ir etikos kodekso išmanymą, ir gebėjimą taikyti etikos normas per atranką modeliuojamose situacijose. Apskritai kuo aukščiau žmogus kyla karjeros laiptais, tuo aukščiau jis turi savo atžvilgiu kelti principų ir vertybių kartelę. Dabar dažnai girdime valstybės tarnautojus kalbant: Galiu tarnauti bet kuriai valdžiai, valdžia keičiasi, o aš toliau sau dirbu kaip dirbęs. Tvarka - būk politiškai neutralus, bet turėk etikos normų stuburą. Deja, po tuo politiniu neutralumu dažnai slypi etikos normų stuburo nebuvimas. Kai skyriau Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovą (Algirdą Meškauską - red.), maniau, kad viena jo veiklos užduočių turėtų būti įvairiose įstaigose pastebėtų trūkumų ir etikos pažeidimo atvejų apibendrinimas, stokojamų principų įvardijimas. Kol kas tai nedaroma, žmonės nemato apibendrinto vaizdo, nėra iš ko mokytis. Girdėjome aukšto pareigūno argumentą, kad Lietuva - maža valstybė, joje trūksta gerų specialistų, todėl prasižengėliams reikia leisti pasitaisyti, paliekant juos eiti ankstesnes pareigas. Ar toks požiūris neskatina nebaudžiamumo nuotaikų? Tokia teorija - esą žmogus suklupo, bet gali dirbti toliau - išties pavojinga. Lietuvoje yra nemažai išsilavinusių žmonių, ir jie tuos suklumpančius tikrai gali pakeisti. Nemanau, kad galime leisti sau nuolaidžiauti. Dažnai kalbama, esą pakanka gerų įstatymų korupcijai ir kitokiems piktnaudžiavimams pažaboti, tereikia geriau tuos įstatymus vykdyti. Kodėl specialiosioms tarnyboms, prokuratūrai, įvairioms komisijoms ir galiausiai - teismams amžinai pritrūksta medžiagos ir įrodymų kaltininkams nustatyti ir juos nubausti? Galima pagalvoti, kad politikų ir valdininkų korupcijos atvejų Lietuvoje tėra vienetai, o šiaip klesti dora ir sąžiningumas. Tačiau gyventojų apklausos rodo ką kita. Sutinku su tuo, ką rodo gyventojų apklausos. Korupcijos bylos - vienos sunkiausių. Kai dirbau prokuratūroje, buvo įsteigtas specialusis skyrius kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Tada dar nebuvo nei Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), nei kai kurių kitų tarnybų. Ir mes per metus patraukdavome atsakomybėn tiek prasižengėlių, kiek dėl kyšininkavimo patraukė atsakomybėn visa STT. Bylos paprastai pasiekdavo teismą, ir kaltininkai būdavo nuteisiami. STT reikalinga tam, kad sunaikintų korupcijos sistemą, suduotų jai lemiamą smūgį. Neužtenka pagauti ir nuteisti vieną kitą kyšininkaujantį pareigūną. Turi būti naikinamos korupcijos priežastys. Korupcijos sistemai tirti reikalingi labai aukšto profesionalumo specialistai. STT iki tokio lygio kol kas dar nėra pakilusi. Norėdama pateisinti savo buvimą, ši tarnyba prigaudo smulkių kyšininkų ir aiškina gerai dirbanti. Vieša paslaptis, kad per viešuosius konkursus aptariami procentai, kuriuos konkursą laimėjusi įmonė turi sumokėti konkurso organizatoriams. Ar girdėjome apie sėkmę kovojant prieš šį reiškinį? Tokioje byloje paprastai nėra nukentėjusiojo, kuris ateitų ir pasiskųstų, bet juk tam ir yra specialioji tarnyba, tam ir dirba joje profesionalai. Operatyvinės veiklos būdų, kuriais gali pasinaudoti STT darbuotojai, netrūksta. Trūksta profesionalumo. Nesu gerai susipažinęs su STT dirbančiais žmonėmis, bet sprendžiu pagal jų darbo rezultatus. Trijų kyšininkavimu įtartų parlamentarų istorija, kratos partijų būstinėse, žemgrobių skandalas, kai STT dokumentuose buvo daromos primityviausios klaidos, - visa tai rodo profesionalumo lygį. Suklumpama beveik lygioje vietoje, tad ko norėti, kai tiriami sudėtingesni dalykai? Pastarųjų savaičių politiniai skandalai susiję su sovietine praeitimi. Politikai dažnai sako ir dabar vėl kartoja, kad reikia pamiršti praeitį ir žvelgti į ateitį. Kaip vertinate šią politinio gyvenimo filosofiją? Žmogus ateina į pasaulį ne tokiam ilgam laikui, kad galėtų leistis į praeities apmąstymus, prisiminimus, įvairių praeities aplinkybių iškėlimus. Viską reikia daryti tinkamu laiku. Tinkamas laikas atlikti tai, kas kyla iš jūsų klausimo, buvo 1990 - 1992 metai. Kaip tik tada turėjo būti įvertinti žmonės, priklausę nusikalstamoms organizacijoms, tada reikėjo riboti jų galimybes eiti tam tikras pareigas. Bet praėjo daugiau kaip dešimt metų ir vėl grįžti į praeitį, vėl bandyti vertinti bei riboti veiklos galimybes tampa vis sudėtingiau. Žmonės, kurių praeitis vėl prisimenama, per tą laiką daug nuveikė, pasikeitė, galbūt atgailavo ir savo darbais įrodė atgailos nuoširdumą. Dabar grįžimas atgal daro neigiamą poveikį, kuria destruktyvių veiksmų seką. Vadinasi, ne viskas buvo padaryta laiku? Kodėl? Tuo metu dirbau prokuratūroje, bet puikiai prisimenu visus ginčus, projektus. Tai buvo labai sudėtingas metas. Ko gero, pritrūko politinės valios priimti reikiamus sprendimus. Tada nebuvau politikas, o politikams greičiausiai buvo daromi tam tikri poveikiai. Nepamirškime, kad nepriklausomybę kūrė iš sovietinės praeities į politiką atėję žmonės. Nebuvo griežtesnius sprendimus palaikančios daugumos, ir įstatymai liko nepriimti. O paskui traukinys nuvažiavo, ir padaryti tai buvo vis sunkiau. Buvę KGB rezervo karininkai turėjo būti itin patikimi ir lojalūs sovietams. Jūs pabrėžiate, jog kai kurie iš jų įrodė savo lojalumą Lietuvai. Ar šie lojalumai lengvai suderinami etikos atžvilgiu? Ar toks dvejopas lojalumas liudija pareigūno dorybę, ar veikiau gebėjimą prisitaikyti? Žinoma, parenkant rezervininkus buvo atsižvelgiama į viską - buvo atliekami patikrinimai, organizuojami pokalbiai. Išties tai buvo žmonės, kuriuos ana valdžia vertino kaip patikimus. Tačiau aš pats sovietinėje santvarkoje gyvenau pakankamai ilgai ir, patikėkit, sutikau labai mažai idėjiškų, komunistų partijai nuoširdžiai atsidavusių žmonių. Bendravau su teisėjais, prokurorais ir mačiau jų požiūrį į komunistų partiją bei jos direktyvas. Vertinant etikos požiūriu, reikia turėti galvoje praeities įvykius. Tarkime, devintajame dešimtmetyje žmogus atrenkamas į KGB rezervą, o 1990 metais pamato, kas vyksta Lietuvoje. Nepamirškime, kad informacija apie Molotovo - Ribentropo paktą, apie Vasario 16-ąją buvo pradėta skelbti tik 1988 metais. Tie įvykiai nebuvo aprašomi jokiuose vadovėliuose, niekas jų neminėjo per istorijos pamokas ar paskaitas. Taigi tie žmonės daug ką sužinojo pirmą kartą. Juk galėjo tada prasidėti vertybių peržiūrėjimas, atgaila, vidinis pasikeitimas? Galėjo atsirasti apsisprendimas, kad jų kelias - su nepriklausoma Lietuva? Kad visa, kas pasiliko praeityje, buvo klaida, netiesa? Manau, šitie du žmonės būtent taip apsisprendė... Arvydas Pocius ir Antanas Valionis? Taip, ir visi jų tolesni darbai bei veiksmai rodo, jog niekas nesuabejojo jų lojalumu. Aš vertinu taip: jei žmogus savo gyvenime nubrėžia ribą, jei sako - klydau, ir elgiasi kitaip, tai, manau, tie du lojalumai nesikerta. Tačiau apie tą jų nubrėžtą ribą tarp KGB rezervo ir nepriklausomos Lietuvos visuomenė sužinojo tik pasirodžius publikacijai Atgimimo savaitraštyje šiais metais. A. Valionis yra sakęs apie tai Prezidentui, kai jį skyrė ambasadoriumi - pasakė apie tai Užsienio reikalų ministerijoje. Kai buvo priimtas Liustracijos įstatymas, jis nuėjo į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir paklausė, kokią jam reikėtų atlikti procedūrą. Kitaip tariant, jis to fakto neslėpė, o tiems žmonėms, kurie jį skyrė į pareigas, jis viską pasakė. A. Pocius buvo priimtas į VSD direktoriaus pavaduotojus Prezidento dekretu. Skambinau Mečiui Laurinkui (buvusiam VSD vadovui - red.), ir jis patvirtino, kad apie A. Pocių buvo žinoma, tas faktas buvo aptartas ir įvertintas. Manau, gyvenime žmogus gali elgtis įvairiai: vienu metu būti vienoks, kitu metu - kitoks. Tikiu, kad žmogus gali keistis. Protingas ir gyvas žmogus turi keistis, matydamas neteisybę. Tik tą pasikeitimą svarbu įrodyti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Jeigu įrodo veiksmais, aš juo linkęs tikėti. Vien žodinės atgailos nepakaktų kaip šimtaprocentinės. Jūsų pavaduotojas Seime Alfredas Pekeliūnas galvoja, kad Lietuva SSRS sudėtyje buvo valstybė. Nors ir vadovauja Europos reikalų komitetui, jis, pasirodo, nežino, kas yra Europos kaimynystės strategija. Jis taip pat teigia, jog Lietuva Europos Sąjungoje (ES) turi būti gerbiama taip, kaip ji buvo gerbiama SSRS. Ar jus tenkina toks pavaduotojo politinis išprusimas? Politikas - profesija, kurią pasirinkusiems nepakanka išmanyti ūkinius dalykus arba teisę. Reikalavimai politikui - kitokie, jo išmanymas negali apsiriboti vien siauromis sritimis. Mūsų gyvenimo tikrovė tokia, kad sulig kiekvienais rinkimais į Seimą ateina mažiausiai pusė naujų žmonių. Jie mokosi - ir darydami klaidas, paslysdami. Manau, parenkant žmones į tokias atsakingas pareigas, kaip Europos reikalų komiteto pirmininko ar Seimo vicepirmininko, vien pasitikėjimo koalicijos partnerių nuomone, jog tas asmuo gerai dirbs, nepakanka. Pavyzdžiui, Europos reikalų komiteto vadovo bei Seimo vicepirmininko pareigas ėjęs Gintaras Steponavičius buvo labiau pasikaustęs. O A. Pekeliūnas daugiau dirbo rajono savivaldybėje ir jam daugiau teko susidurti su ūkiniais klausimais. Europos reikalais jis, matyt, mažai domėjosi. Ir jo pareiškimai nėra korektiški. Manau, mes turėsime nuoširdų pokalbį ir su frakcijomis, ir su juo pačiu. Jūsų minėtuose A. Pekeliūno žodžiuose esama ir politinio nesusivokimo, kai jis vertina sovietinius laikus. Kai jis sako, jog mes buvome valstybė, tai - netiesa. Net vadovėliuose kitaip parašyta. Reikėtų vis dėlto įvertinti ir apmąstyti praeitį. Jei A. Pekeliūnas to nepadarė per penkiolika metų, ar dabar, manote, sugebėtų per ketverius metus? Šitą universitetą jam reikės baigti greičiau nei per ketverius metus. Jo mokslų kaštai neturėtų būti per dideli valstybei ir Seimui. Dažnai kalbame apie pilietinę visuomenę, jos ugdymą, tačiau neretai vengiame atsiklausti jos nuomonės svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais. Neklausėme jos nuomonės dėl ES Konstitucijos ir dabar neužduodame jai klausimo, ar ji pasitiki KGB rezerve buvusiais valstybės tarnautojais. Ar nenuvertiname visuomenės, ar patys jos neišbraukiame iš politinio gyvenimo? Reikia visuomenę šviesti, su ja tartis ir ją aktyvinti. Tačiau esama ir tokių dalykų, kurie kiekvieną kartą neturėtų būti sprendžiami referendumu. Galėjo būti bent jau apklausos padarytos. Mūsų visuomenė yra pakankamai susisluoksniavusi. Prisiminkime Rolando Pakso gerbėjų mitingus. Atvažiuodavo žmonės reikalauti, kad sugrįžtume kone atgal į SSRS. Yra visuomenėje tokių keistų grupių, kurios gyvena, dirba šalia, bet kai susiklosto stresinė situacija, ima gana keistai reikštis. Manau, diskusijos reikia. Ji vyksta. KGB rezervininkų tema svarstoma net ten, kur su žmonėmis susitinkama kalbėtis apie pieno supirkimo kainas. Tačiau noriu atkreipti dėmesį - kai kalbuosi su jaunimo atstovais, jie sako, kad KGB tema jiems jau atsibodo. Todėl nežinia, ar to klausimo eskalavimas šiandien duoda daugiau naudos, ar žalos. Jeigu visuomenė bus pilietiška, ji turės įgyti tam tikras formas - bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų. Per jas galėtų būti reiškiama nuomonė. Tada viskas būtų akivaizdžiau. Apie 20 visuomeninių organizacijų po ES Konstitucijos skuboto ratifikavimo anos kadencijos Seime pareiškė užuojautą visuomenės nuomonės išsigandusiam Seimui. ES Konstituciją ratifikavome pirmieji, bet tai nereiškia, kad visuomenei dabar nereikia pasakyti, koks tai dokumentas. Juk tam skirti nemaži pinigai. Ateinančių dvejų metų laikotarpis turės būti tam skirtas. Nemanau, kad visuomenės atžvilgiu pasielgėme nekorektiškai. Juk buvo ką tik pasibaigęs referendumas dėl stojimo į ES. Dar turėsime progų paklausti visuomenės, kaip jai atrodo mūsų buvimas ES. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Vladimiras Laučius
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |