|
Dėl karo pabaigos Europoje ir dabartinės Rusijos politikos
Tėvynės sąjungos memorandumas
Nors šiais metais minėsime jau penkioliktąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, nors daugelis Vidurio Europos valstybių pagaliau tapo NATO ir Europos Sąjungos narėmis, klausimas apie karo pabaigą Europoje išlieka svarbus iš esmės. Istorinę tiesą atitinkantis Antrojo pasaulinio karo ir jo padarinių Europoje vertinimas yra būtinas visoms šiuolaikinėms XXI amžiaus visuomenėms, svarbus tolesnei visos Europos raidai.
Vakarų Europa, kurią prieš 60 metų išvadavo amerikiečiai ir britai, tapo laisva jau 1945 metais, bet Lietuvoje ir Vidurio Europoje vieną okupantą ilgiems dešimtmečiams pakeitė kitas.
Vengiama prisiminti, kad karą, kurio pabaigos šešiasdešimtosios metinės šiemet bus minimos, pradėjo nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga, pasirašiusios 1939 metų Molotovo-Ribentropo, paktą ir pasidalijusios Europą. Kai Stalinas 1939 metų pavasarį pasiūlė Hitleriui draugystę, o po to ir paktą, tai reiškė vieną pagrindinį dalyką: agresyviai nacių Vokietijai buvo pasiūlytas saugus užnugaris Rytuose ir laisvos rankos Vakaruose. Dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje vyko krištolinės nakties žydų pogromai, todėl sovietiniai pakto iniciatoriai puikiai žinojo, kokiam likimui atiduoda Lenkijos ir Lietuvos žydus.
Būtent dėl dviejų totalitarinių režimų - fašistinio ir komunistinio - tarpusavio sąmokslų, o vėliau kovos dėl teritorijų ir nukentėjo visa Europa.
1945 metų pavasaris atnešė labai skirtingus likimus Vakarų ir Vidurio Europai. Tik po ilgų dešimtmečių Europa iš dalies susivienijo ir šiandien turi galimybę ateities vardan atkurti istorinį teisingumą.
Žlugus Sovietų Sąjungai, demokratinis pasaulis nesiryžo komunizmo ir jo padarytų nusikaltimų įvertinti taip pat, kaip po hitlerinės Vokietijos buvo įvertintas fašizmas. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip nelengvai gyja komunistinės okupacijos žaizdos visose vadinamosiose posovietinės erdvės visuomenėse, kodėl pagrindinė Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija drįsta grįžti prie Stalino politikos aukštinimo, o Kremliaus valdžia tampa vis labiau autoritarine.
Vokiečiai šiandien žino, kad būtent jų vyriausybė, daugelio jų tėvai yra atsakingi už holokaustą ir nelaimes Europoje, - minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 50-metį Berlyne sakė tuometis Vokietijos prezidentas R. Herzogas.
Ar mes, demokratinė Europa, padėsime dabartiniams Rusijos vadovams kada nors ištarti panašius žodžius?
Skirtingai nuo Vokietijos, kuri visais įmanomais lygiais yra pasmerkusi fašistų nusikaltimus, šiandieniniai Rusijos oficialūs pareigūnai Baltijos valstybių okupaciją ir toliau vadina savanorišku jų įstojimu į Sovietų Sąjungą, o už Tėvynės laisvę kovojusius partizanus - teroristais. Tuo jie sąmoningai pažeidinėja Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos vadovų Vytauto Landsbergio ir Boriso Jelcino pasirašytą tarpvalstybinių santykių sutartį. Šios sutarties reikšmė, ypač preambulės nuostata, jog, SSR Sąjungai pašalinus Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 metų aneksijos pasekmes, bus sudarytos papildomos aukštųjų susitariančiųjų šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimo sąlygos, Lietuvai yra itin svarbi. Gal todėl Rusijos diplomatai ne kartą yra siūlę vietoje jos pasirašyti naują, neva labiau šiuolaikines realijas atitinkančią sutartį. Verta priminti ir kitus svarbius teisinius aktus, nepagrįstais ir negaliojančiais nuo pasirašymo momento pripažinusius Molotovo-Ribentropo paktus dar M.Gorbačiovo vadovaujamoje Valstybės taryboje ir SSRS Deputatų suvažiavime. Šios nuostatos tebegalioja, todėl tarptautinės teisės požiūriu būtų pavojinga pasirašinėti su Rusija naujas sutartis dėl paktų anuliavimo. Tai reikštų, kad iki šiol paktai neva buvo galiojantys, o iš jų kilę veiksmai ir pasekmės - neva teisėti.
Todėl klaidinga būtų gegužės 9 dieną vykti į Maskvą ir iš Rusijos dar kartą bandyti išreikalauti okupacijos pripažinimą. Šiandieninė Rusija kaip tik ir nori, kad aukščiausieji Lietuvos vadovai, atvykę į Maskvą, pradėtų su ja diskutuoti, ar Lietuva buvo okupuota. Taip Kremlius siekia sukurti vaizdą, neva Baltijos valstybių okupacijos faktas priklauso nuo Rusijos pripažinimo.
Kitas klausimas - šiandieninių Rusijos vadovų laikysena, nesugebant Vokietijos pavyzdžiu prisiimti atsakomybės už Baltijos valstybių okupaciją ir jos pasekmes. Atvirkščiai, vis labiau ryškėja nerimą kelianti šiandieninių Kremliaus vadovų politika, kai rusų tautai šventą kovą prieš fašizmą bandoma panaudoti naujos didvalstybinės imperijos ideologijai pagrįsti.
Demokratinis pasaulis yra keistai susitaikęs su nuostata, neva Rusija nėra pasirengusi nei pasmerkti, nei prisiimti atsakomybės už nė kiek ne mažesnius nusikaltimus nei fašistinės Vokietijos. Toks požiūris - tik paskata atgimti naujam totalitariniam režimui, kuris net neslepia savo tikslų ekonominiu, politiniu, ardomuoju specialiųjų tarnybų spaudimu daryti įtaką kaimyniniams kraštams ar net juos valdyti.
Dabartinė Rusijos vadovybė yra pakvietusi trijų Baltijos valstybių prezidentus gegužės 9 dieną Maskvoje kartu atšvęsti SSRS laimėjimą Antrajame pasauliniame kare. SSRS laimėjimas - tai ne vien tik fašizmo sutriuškinimas, tai ir užkariautos teritorijos bei pavergtos tautos Vidurio Europoje. Joms sovietų ekspansija reiškė dideles tremčių, netekčių ir niokojimų tragedijas, taip pat vėlesnį istorinį atsilikimą nuo likusios nepavergtos Europos.
Kviečiama į Raudonąją aikštę ir tuo pat metu tyčiojamasi iš pačios naujausios mūsų krašto istorijos - iš Sausio 13-osios kankinių, kai Rusijos teisėsauga atsisako bendradarbiauti, o valstybė globoja nusikaltėlius ir skleidžia ligi šiol melą, neva ne Alfa ir kiti baudėjai agresoriai, o patys lietuviai šaudę į save, į beginklius nepriklausomybės gynėjus. Rusijoje yra priglausti, aprūpinti ir Rainių budelis, Lietuvoje nuteistas P.Raslanas, ir dar nenuteistieji Medininkų žudikai.
1995 metais Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai gegužės 9 dieną nevyko į Maskvą ir nedalyvavo paraduose.
Per dešimtmetį Rusijos požiūris į Antrąjį pasaulinį karą ir į Baltijos valstybių okupaciją pasikeitė tik į bloga vietoje garbingo faktų pripažinimo, grįžtama prie stalininiam režimui būdingos propagandos. Aukų kraujas šaukiasi teisingumo ir padorumo, be jokių senaties terminų. Jeigu susirinkusiųjų Maskvoje darbotvarkėje nebus SSRS nusikaltimų įvertinimo, tai blogio dvasia švęs naują - jau 2005 metų - pergalę.
Gali būti, kad pasaulio valstybių vadovai, į Maskvą atvykę pagerbti paprastų rusų kančių, taps gerai surežisuoto spektaklio ir Stalino politikos tarptautinio reabilitavimo dalyviais. Mes jiems nepriekaištaujame, nes mūsų likimas buvo labai skirtingas. Tačiau taip pat negalėtume suvokti kurios nors Vakarų valstybės priekaištų mums dėl mūsų požiūrio į Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Jeigu Stalinas 1945 metais būtų nužygiavęs iki Paryžiaus, kažin ar šiandien Vakarų lyderiai skubėtų gegužės 9-ąją į Maskvą. Šlovė Vakarams, kad jie Staliną sulaikė ties Berlynu, bet gaila, kad jie mus buvo užmiršę ilgiems dešimtmečiams.
Tėvynės sąjungos prezidiumas, įvertinęs aplinkybes, susijusias su Rusijos Federacijos prezidento V. Putino kvietimu Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui dalyvauti 2005 m. gegužės 9-ąją Maskvoje vyksiančiose SSRS pergalės dienos minėjimo iškilmėse, reiškia įsitikinimą, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigos paminėjimas ir žuvusiųjų pagerbimas neįmanomas, tuo pat metu nepagerbiant ir sovietinės okupacijos bei represijų aukų. Istorijos kontekste aukščiausio lygio renginys Maskvoje Lietuvai iš tikrųjų pažymės ne Antrojo pasaulinio karo pabaigą, bet netiesiogiai reikš pritarimą sovietų okupacijai ir totalitarinio komunizmo nusikaltimams.
Tėvynės sąjungos prezidiumas ragina Lietuvos Respublikos Prezidentą susilaikyti nuo dalyvavimo SSRS pergalės dienos minėjimo iškilmėse Maskvoje.
Kviečiame Lietuvos Respublikos valdžios institucijų vadovus, visus piliečius gegužės 8-ąją pagal Europos tautų tradiciją paminėti ir pagerbti Antrojo pasaulinio karo aukas Lietuvoje.
© 2005 "XXI amžius"
|