|
Lietuva prisimena ir gerbia
Generolo Povilo Plechavičiaus 115-osioms
gimimo metinėms
Stasys GVILDYS
Generolui Povilui Plechavičiui 2005 m. vasario 1 d. būtų sukakę 115 metų. Baigęs Orenburgo kavalerijos mokyklą, tapo karininku. Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo kavalerijos pulkui. Fronte daug kartų buvo sužeistas ir už kovinius nuopelnus apdovanotas carinės Rusijos ordinais bei medaliais.
1919 metais grįžo Lietuvon, vadovavo Žemaitijos išlaisvinimui iš įsiveržusių Raudonosios armijos ir bermontininkų dalinių, dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene. Apdovanotas Vyčio kryžiumi. Iki 1924 metų vadovavo husarų pulkui, baigė Aukštųjų karininkų kursus. Po to studijavo Čekoslovakijos generalinio štabo akademijoje ir, ją baigęs, 1926 metais metais vadovavo kariniam perversmui Lietuvoje, po kurio Lietuvos prezidentu tapo Antanas Smetona. Po perversmo iki 1929 metų plk. P.Plechavičius buvo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininku, o 1929 metais suteikus jam generolo laipsnį išėjo į atsargą ir ūkininkavo. Per pirmąją sovietinę okupaciją gen. P. Plechavičius su šeima pasitraukė į Vokietiją.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui tarp Vokietijos ir sovietų Rusijos, Lietuvos okupantais tapo vokiečiai. Vokietija neleido veikti sudarytai Lietuvos Laikinajai Vyriausybei, o krašto valdymą perėmė vokiečių civilinė valdžia. Tai sukėlė lietuvių pasyvų pasipriešinimą, kuris vėliau peraugo į ginkluotą pasipriešinimą. Lietuvos pogrindis neleido lietuviams stoti į 1943 metais vokiečių organizuojamą SS legioną, siekė išsaugoti tautos jėgas nepriklausomybės išsikovojimui, kurio tikėtasi karo pabaigoje (kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo). Vokiečiai siuto ir ėmėsi represijų (uždarė lietuviškas aukštąsias mokyklas, kai kuriuos intelektualus išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, didėjo priverstinis darbo jėgos išvežimas darbams į Vokietiją). Jaunimas slapstėsi nuo vokiečių, gaudančių juos į priverstinę karinę tarnybą vokiečių daliniuose. Vokiečiai neleido Lietuvai sudaryti savo reguliarios kariuomenės, vadovaujamos lietuvių karininkų, nors patys nepajėgė sutramdyti Lietuvoje siautėjančių bolševikų partizanų. Miškuose gausėjo sovietų desantininkų, drumsčiusių rimtį kaimuose ir miestuose. Plito plėšikavimai bei žudymai. Raudonosios armijos daliniai su Rytų frontu artėjo prie Lietuvos, grėsė antroji sovietų okupacija. Lietuva buvo suinteresuota neįsileisti kraštan sovietinės kariuomenės. Todėl, gen. S. Raštikiui pasiūlius, 1943 m. lapkričio 23 d. lietuvių civilių ir karinių veikėjų konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kurioje siūlyta mobilizacijos būdu sukurti visų ginklo rūšių lietuviškas karines pajėgas, vadovaujamas lietuvių karininkų. Siekta, kad kariuomenė sujungtų visus tuo laiku buvusius lietuviškus batalionus, kad iš pradžių ji būtų bent vieno korpo (apie 60 tūkst. vyrų ) didumo, o parengus karininkų ir puskarininkių kadrus, Lietuva sudarytų dviejų korpų kariuomenę iš 150 tūkst. vyrų. Vokiečių pareigūnai prieštaravo, nors suprato, kad lietuviai stotų tik į tokią kariuomenę. Vėliau po ilgų derybų gen. P. Plechavičius pasirašė su vokiečiais sutartį organizuoti Vietinę rinktinę su sąlyga, kad ji be gen. P.Plechavičiaus sutikimo nebūtų siunčiama kariauti už Lietuvos ribų, kad kariuomenės uniforma būtų su Lietuvos emblemomis, kad ginklais, maistu ir kitais reikmenimis aprūpintų kaip ir vokiečių karius tomis pačiomis normomis, kad batalionuose vokiečių ryšių karininkai nesikištų į bataliono vado veiklą, kad Rinktinės vadas gali steigti karo ir puskarininkių mokyklas bei miestų ir apskričių karo komendantūras su reikalingomis įgulomis, kad vokiečių civilinė valdžia nutrauktų priverstinį lietuvių gabenimą darbams į Vokietiją.
Gen. P. Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. per radiją pakviesti karininkai, atsargos kariai ir nekarinis jaunimas su didžiuliu entuziazmu stojo į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Greit savanorių buvo pririnkta daugiau negu reikėjo. Visas kraštas sujudo kurti ir aprūpinti Lietuvos kariuomenę. Tuoj visose apskrityse veikė lietuvių karinės komendantūros, skubiai sukomplektuoti batalionai buvo rengiami kovai. Tačiau Rytų Lietuvoje, kur veikė gausūs sovietų partizanų ir Armijos krajovos daliniai, mūsų savanorių laukė sunkūs išmėginimai. Ypač tokia grėsmė buvo dėl skuboto menko karių apmokymo ir dėl sąmoningai vokiečių uždelsto apginklavimo, skiriant tik menkus trofėjinius ginklus, davus tik šautuvus ir lengvus kulkosvaidžius su nedidele šovinių atsarga. Dėl to kentėjo Vietinės rinktinės daliniai, susirėmę su priešais. Vietinės rinktinės batalionai daugeliu atvejų neatsilaikė prieš gausesnes ir gerai ginkluotas užpuolusias priešo pajėgas, neišvengė gausių aukų Graužiškių ir Mūro Ašmenos kautynėse bei kituose susidūrimuose su priešu. Dar ir dabar nėra galutinio sprendimo dėl likimo Vietinės rinktinės žuvusių karių broliško kapo Ašmenoje, dabartinėje Baltarusijoje, kuris menkai prižiūrimas ir mažai lankomas, nes be Baltarusijos vizos šio kapo aplankyti lietuviams neleidžiama, o pastatyti ten vertingą paminklą nėra sąlygų ir reikalingų lėšų.
Tokia situacija ir Vietinės rinktinės patirta tragedija įvyko ne dėl jos vado gen. P.Plechavičiaus kaltės. Tai nulėmė vokiečių neįvykdytos sutarties sąlygos, blogas aprūpinimas ginklais, vertimas daliniams kovoti už Lietuvos ribų, nuolaidžiavimas ir gal pataikavimas Armijai krajovai, netrukdant jos daliniams klastingai puldinėti Vietinės rinktinės dalinius. Tuo tarpu vokiečių vadovybė nepagrįstai kaltino Vietinę rinktinę neveiklumu, Rinktinės vado ir jo štabo karininkus kaltino vokiečių nurodymų nevykdymu bei sabotažu. Todėl Rinktinės likvidavimą 1944 m. gegužės 15 d. pradėjo jos vado gen. P.Plechavičiaus ir jo štabo karininkų suėmimu, uždarant juos į Salaspilio koncentracijos stovyklą, laikant juos ir kai kurių batalionų karininkus bei karius belaisviais.
Nuginkluojant ir suiminėjant Vietinės rinktinės karininkus ir karius vartotas smurtas, sušaudyta daug nekaltų karių, karininkai uždaryti į koncentracijos lagerį Salaspilyje, Latvijoje, internuoti kariai priverstinai išvežti į Vokietiją. Toks niekuo nepateisinamas nacių kariaunos elgesys užtraukė gėdą jos vadovybei. Dėl tokio pasielgimo nukentėjo patys vokiečiai, nes po Vietinės rinktinės likvidavimo padidėjo neramumai, suįžūlėjo priešiškų ginkluotų gaujų elgesys ne tik prieš vietos gyventojus, bet ir prieš vokiečių civilinius bei karinius pareigūnus, paspartino antrąją Lietuvos sovietinę okupaciją, raudonosios armijos įsiveržimą Vokietijon.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus gen. P.Plechavičius pateko į anglų zoną Vokietijoje, važinėjo po lietuvių pabėgėlių bei belaisvių stovyklas, palaikė glaudžius ryšius su Anglijos ir Prancūzijos karinėmis vadovybėmis siekdamas padėti pabėgėliams ir belaisviams sudaryti tinkamesnes gyvenimo sąlygas ir rengtis kartu su sąjungininkių kariuomenėmis karui su SSRS išlaisvinant Lietuvą iš sovietų okupacijos. Tokia veikla jis užsiėmė ir gyvendamas JAV.
Gen. P.Plechavičius mirė 1973 metais Čikagoje, JAV. Jo palaikus parvežti palaidoti į Lietuvą iš jo artimųjų sutikimo negauta.
Lietuva gerbia šią herojišką Lietuvos kariuomenės asmenybę, rengia jo iškilmingą paminėjimą Karininkų ramovėje Vilniuje.
© 2005 "XXI amžius"
|