Atnaujintas 2005 sausio 26 d.
Nr.7
(1308)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tegul Kristaus meilė vienija visus krikščionis

Nepaisant įvairių krikščioniškų konfesijų skirtumų, visus tikinčiuosius artėti vienybės link įpareigoja neužmirštami mūsų Viešpaties Jėzaus žodžiai: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21).

Kuo labiau tikėjimo, meilės ir maldos saitais būsime susivieniję su savo Mokytoju, tuo daugiau galimybių suteiksime Jo dieviškai malonei veikti mumyse ir per mus. Kai vis nesiliausime trokšti Išganytojo ir Jo gausesnių malonių (plg. 1 Kor 12, 31), idant taptume tinkamesni Jo bendradarbiai ir bičiuliai, tuomet, susitikę su atsiskyrusiais nuo Katalikų Bažnyčios tikėjimo broliais ir seserimis arba prie jos dar tik artėjančiais žmonėmis, galėsime, pavyzdžiui (palankių aplinkybių ir galimybių metu), pakviesti juos drauge pasimelsti bei pasikalbėti apie tuos krikščioniškus ir kitus dalykus, kurie pirmiausia abejoms pusėms priimtini ir puoselėtini.

Kasmet sausio 18-25 dienomis krikščionys siunčia maldavimus Viešpačiui, kad Jis juos apdovanotų didesne tarpusavio vienybe, kuri tirpdytų Kristaus sekėjų vieni kitais nepasitikėjimo (vienur storesnius, o kitur plonesnius) ledus. Džiugu, kad kai kuriose parapijų ar neparapinėse bažnyčiose, dalyvaujant įvairių krikščioniškų religijų atstovams, vyko ekumeninės pamaldos.

Nors tai viltingi krikščioniškos vienybės poslinkiai, tačiau jeigu ekumeninės pamaldos būtų rengiamos, pavyzdžiui, Kaune, galbūt pradedant nuo Paminklinės Kristaus Prisikėlimo šventovės ir kiekvienais metais jos būtų organizuojamos vis kitoje parapijos bažnyčioje (arba per tą vienybės savaitę net keliuose Dievo namuose), tuomet krikščionių vienybės ženklų dar daugiau regėtume.

Kai tikintieji pirmą kartą savo parapijoje rengiamose ekumeninėse pamaldose išvydo vietos kunigus ir skirtingų denominacijų atstovus, kurie sutartinai giedodami šlovino Viešpatį, o paskui nuoširdžiai išsakė prasmingus asmeninius maldavimus ar krikščioniškos padėkos žodžius vieninteliam Dievui, - visa tai ir kiti panašūs dalykai šių pamaldų dalyviams, ypač parapijiečiams, suteikė ilgai jų atmintyje išliekančių šviesių įspūdžių, kurių dėka kai kurie jų apie kitų konfesijų žmones pradėjo mąstyti ir kalbėti daug pagarbiau...

Manau, kad po ekumeninių pamaldų renginio parapijoje kai kurių tikinčiųjų sąmonėje buvo pradėti laužyti per ilgus sovietinius dešimtmečius įsišakniję nepatiklūs (kitų konfesijų žmonių atžvilgiu) stereotipai. Pripažinkime: tai jau svarbus dvasinis laimėjimas (ypač vertinant Amžinybės požiūriu). Juk iš tiesų gali taip nutikti (tai bus neabejotinai didi Dievo malonė), kad mes danguje drauge su buvusiais kitų tikėjimų išpažinėjais visados šlovinsime Trejybę, kuri besąlygiškai myli ir per nesibaigiančius amžius mylės visus dieviškosios Karalystės gyventojus.

Šįmet popiežius Jonas Paulius II pabrėžtinai paragino krikščionis dėti kuo daugiau pastangų ekumenizmo siekiams. Į šį kvietimą galėtume kiekvienas atsiliepti savęs paklausdami: kokiais konkrečiais veiksmais aš galėčiau labiau prisidėti prie krikščionių vienybės augimo savo gyvenamoje aplinkoje?

Kun. Vytenis VAŠKELIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija