Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Literatūra
Sportas
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Rinkimai – viltis smurto apimtam Irakui

Mindaugas BUIKA

Mosulo sirų katalikų arkivyskupas Bazilis Žoržas Kasmusa per audienciją pas popiežių Joną Paulių II EPA-ELTA nuotrauka

Laimingai pasibaigusi arkivyskupo pagrobimo istorija

Po kelių dienų įvyksiančius parlamento rinkimus Irake, kurie dėl susidariusios padėties Artimuosiuose Rytuose bus, ko gero, svarbiausias demokratijos išbandymas ir tarptautinėje plotmėje, be abejonės, atidžiai stebės Vatikanas bei visa pasaulinė Katalikų Bažnyčia. Tai ir suprantama ne tik dėl bendrojo demokratijos proceso palaikymo iš dešimtmečius trukusio diktatoriško režimo išsivadavusioje strategiškai svarbioje arabų valstybėje, bet taip pat dėl sunkios padėties krikščionių mažumos, kuri kenčia stiprėjančio brutalaus terorizmo ir islamiškojo fundamentalizmo išpuolius. Kaip rodo, tiesa, laimingai pasibaigusi, Irako sirų katalikų arkivyskupo pagrobimo istorija, šiose smurto apraiškose nesibodima jokių veiksmų, netgi prievartos prieš visuotinai gerbiamus Bažnyčios hierarchus.

Vatikanas praneša, kad popiežius Jonas Paulius II, kuris savo neatidėliotina ir griežta reakcija turbūt labiausiai prisidėjo prie Irako šiaurėje esančio Mosulo sirų katalikų arkivyskupo Bazilio Žoržo Kasmusos spartaus išlaisvinimo iš teroristų rankų, tuoj pat pareiškė savo pasitenkinimą ir padėką Dievui dėl laimingos incidento pabaigos. Žinant, kad pagrobtieji Irake dažniausiai nelaisvėje laikomi ištisus mėnesius ir neretai su jais žiauriausiai susidorojama, arkivyskupo B.Kasmusos paleidimas sausio 18 dieną, nepraėjus ir 24 valandoms po pagrobimo, laikytinas kone stebuklu. Buvo pranešta, jog grobikai reikalavo 200 tūkstančių dolerių išpirkos, tačiau tiek Vatikane, tiek Bagdade buvo patvirtinta, kad jokia pinigų suma nebuvo sumokėta.

Romoje smerkiant ganytojo pagrobimą buvo pabrėžta, jog tai būdingas žiaurus „terorizmo aktas“, tačiau vėliau Vatikano nuncijus Irake arkivyskupas Firnandas Filonis aiškino, kad dabar sunku apibrėžti, ar tai priklausė tam terorizmo pakilimui, kai Irake jau yra pagrobta dešimtys žmonių, tarp jų ir užsieniečių, ar tai tiesiog įprasto nusikalstamumo apraiška, skirta pasipelnyti. Kita vertus, abiejų šių nusikaltimų rūšių Irake beveik neįmanoma atskirti, nes ir politinio pobūdžio pagrobimai ten galiausiai bandomi spręsti per pagrobtų žmonių „išpirkimą“, nors užsienio valstybių pareigūnai dažnai tą vengia pripažinti.

Arkivyskupas B.Kasmusa, kuriam yra 66 metai, Mosulo sirų katalikų vyskupiją valdo nuo 1999 metų ir, kaip nurodoma Vatikano pranešime, „yra gerbiamas tiek krikščionių, tiek musulmonų“, todėl jo pagrobimas buvo sukėlęs ne tik didelį susirūpinimą, bet ir nuostabą. 2004 metų lapkritį duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Asia News“ jis netgi pastebėjo, kad Vakarų žiniasklaidai nereikia sutelkti dėmesio vien tik į krikščionių patiriamus kentėjimus Irake, nes teroristų taikiniai yra ne tik bažnyčios ir krikščionys, bet ir mečetės bei musulmonai. Arkivyskupas B.Kasmusa, kuris taip pat yra žinomas žurnalistas, Tarptautinės katalikų spaudos darbuotojų sąjungos UCIP narys ir iki vyskupo konsekracijos tris dešimtmečius dirbo katalikų žurnalo „Christian Souree“ redaktoriumi, pripažįsta, jog Irako krikščionys dabar yra atsidūrę sunkioje krizėje, bet didžiausią problemą kelia ne religiniai nesutarimai su musulmonais, o terorizmo grėsmė.

„Dabartinės situacijos mes nevertiname religiniais aspektais, kaip krikščionių ir musulmonų priešpriešą, - sakė jis minėtame interviu. – Mes esame artimi mūsų bendrapiliečiams musulmonams, kartu su jais gyvename ir meldžiamės. Jie juk yra tokioje pačioje situacijoje“. Arkivyskupas taip pat nurodė, kad dažnai susitinkąs su musulmonų dvasiniais lyderiais ir kviečiąs juos didinti jų tikinčiųjų sąmoningumą, primenant, jog visi Irake gyvenantys žmonės turi „bendrą paveldą ir bendrą istoriją“. Ir tai nėra vien tik oficialios pozicijos išsakymas, bet siekimas darniai sugyventi kasdienybėje. Paklaustas apie tai, kaip smurto apimtame Irake pasikeitė krikščionių gyvenimas, ganytojas su tikrai krikščionišku nuolankumu ir kartu tvirtumu nurodė: „Kai atsiduriate tokioje padėtyje kaip ši, ką galite padaryti? Jūs kenčiate, bandote rasti išeitį, remiate taikos procesą… Irakas yra mūsų šalis, mūsų namai, mes jo negalime palikti. Viską iškęsime, nes žmonės neturi kito kelio. Stengiamės gyventi normalų gyvenimą…“

Prievartos prieš krikščionis apraiškos nesilpnėja

Irake, turinčiame 25 milijonų gyventojų, krikščionių tėra apie 800 tūkstančių, taigi jie sudaro tik apie tris procentus visų gyventojų. Daugiau kaip du trečdaliai Irako krikščionių priklauso Chaldėjų (Asirų) Katalikų Bažnyčiai, kurio dvasinis vadovas, Babilono patriarchas reziduoja šalies sostinėje Bagdade. Senosios Sirų Katalikų Bažnyčios (Antiochijos patriarchatas) narių Irake yra apie 70 tūkstančių ir pusė jų susitelkę Mosulo arkivyskupijoje, kuris tradiciškai yra vienas pagrindinių Irako krikščionybės centrų. Sirų katalikų, kurie yra išlaikę tradicinę šv.Jokūbo liturgiją ir nuo XVII a. antros pusės jėzuitų ir kapucinų pastangų dėka yra vienybėje su Roma, diecezijos taip pat įsikūrusios Libane, Sirijoje bei kitose Artimųjų Rytų šalyse. Buvęs Antiochijos sirų katalikų patriarchas kardinolas Ignacijus Musa Daudas dabar vadovauja Rytų Bažnyčių kongregacijai Vatikane.

Beveik 100 tūkstančių tikinčiųjų turinti stipri Mosulo krikščionių bendruomenė (apie dešimt procentų visų miesto gyventojų) tradiciškai labai gerai sugyveno su vietos musulmonų dauguma. Tačiau pastaruoju metu kaip tik šiame mieste krikščionys patiria didžiausius teroristų išpuolius, rodančius jų siekį stiprinti visuotinės baimės atmosferą. Kaip jau buvo rašyta „XXI amžiaus“ gruodžio 22 dienos numeryje, to mėnesio pradžioje Mosule suderintais teroristų išpuoliais buvo susprogdinta vietos armėnų katalikų bažnyčia ir chaldėjų katalikų vyskupo Pauliaus Raho rūmai. Jeigu ankstesnių išpuolių prieš Irako krikščionių objektus metu – tokie išpuoliai su užtaisų sprogdinimu nuo rugpjūčio dabar pasikartoja kiekvieną mėnesį – žūdavo žmonės, tai abiem minėtais atvejais žmonių aukų nebuvo, nes teroristai pirmiausia pareikalavo visus pasišalinti. Aiškiai buvo galima justi, kad piktadarių svarbiausias tikslas – psichologinis poveikis.

Tarptautiniai stebėtojai pripažįsta, kad Mosulas yra tapęs vienu pagrindinių musulmonų sunitų terorizmo centrų Irake ir kaip tik šiame mieste, matyt, bus siekiama sužlugdyti sausio 30 dieną numatytus rinkimus. Po terorizmo tinklo sunaikinimo Faludžoje lapkričio mėnesį, atrodė, kad JAV ir Irako vyriausybinė kariuomenė imsis panašių veiksmų ir Mosule, tačiau šis miestas taip ir liko apgultyje. Nepaisant saugumo priemonių sustiprinimo artėjant rinkimams, Mosule maištininkų aktyvumas tebeliko didelis ir toliau pasitaiko dažnų žmonių grobimo atvejų, kaltinant juos bendradarbiavimu su amerikiečiais. Mieste taip pat stiprėja ir sunitiškojo fundamentalizmo apraiškos, ypač grasinimai ir prievarta, nukreipta prieš krikščiones moteris.

Spalio mėnesį prasidėjus musulmoniškosios atgailos-ramadano liturginiam laikotarpiui, Mosulo universitete buvo platinamas informacinis atsišaukimas, grasinantis „mirtimi visoms irakietėms moterims, kurios tradicine skarele neprisidengs savo galvos“. Pareiškimą pasirašė slapta organizacija „Mudžahedinų parlamentas“, į kurios sudėtį įeina šešios fundamentalistinės grupės. Atsišaukime moterys taip pat raginamos nedėvėti vakarietiškų drabužių, kitaip su „prasižengėlėmis“ bus susidorota jų pačių namuose. Vėliau pasitaikė atvejų, kad moterims, nedėvinčiomis skarelių, Mosulo prekyvietėse buvo papurškiamas rūgšties tirpalas tiesiog į veidą.

Nepaisant tokių prievartos aktų prieš krikščionis padažnėjimo, vis dėlto negalima teigti, kad islamiškojo fundamentalizmo sąjūdis Irake tapo masiniu reiškiniu, primenančiu „religijų karą“. Kaip minėta, už išpuolius yra atsakingos ginkluotos gaujos, kurios nėra gausios. „Du arba trys ginkluoti tipai gali sukelti baimės atmosferą visoje apylinkėje“, - pažymėjo vienas Mosulo chaldėjų kunigų interviu „Asia News“. Dalis tų nusikaltėlių gaujų priklauso vadinamiesiems „rezistentams“, kurie kovoja prieš okupacines pajėgas ir jų „kolaborantus“. Kiti galbūt yra tikrieji fundamentalistai, norintys šalyje įvesti savąją islamo versiją.

Pagaliau nereikia užmiršti ir įprastų kriminalinių nusikaltėlių, kurie buvo „apdairiai“ išleisti iš kalėjimų prieš Sadamo režimo žlugimą ir kurių „profesionalumą“, kaip manoma, tinkamai išnaudoja naujajai demokratijai neapykantos kupini buvę nomenklatūriniai elementai. Jų antikrikščioniškų sentimentų motyvai yra suprantami, žinant, kad nors krikščionys Irake sudaro tik 3 proc., inteligentų ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų, - universitetų dėstytojų, gydytojų, inžinierių, - dalis siekia iki 40 proc. Terorizuodami juos, versdami išvykti iš šalies, - per pastaruosius keletą metų iš Irako į užsienį gyventi išvyko apie 100 tūkstančių krikščionių, - teroristai ne tik žlugdo Irako ekonomiką ir kultūrą, bet toliau skatina chaosą, kuriame atsidūrusią šalį lengva parklupdyti.

Ir teroristai yra jautrūs Popiežiaus balsui

Pasakodamas apie išgyvenimus grobikų nelaisvėje, arkivyskupas B.Kasmusa interviu, duotame misijų žinių agentūrai „Fides“, sakė, kad už greitą išlaisvinimą pirmiausia yra dėkingas popiežiui Jonui Pauliui II. Kaip minėta, jis ginkluotų vyrų buvo pagrobtas sausio 17-osios popietę, kai grįžo iš pastoracinio vizito į vieną savosios diecezijos parapiją. „Grobikų nepažinau, kai kurie dėvėjo kaukes, kiti jų neturėjo, – pasakojo ganytojas, kuris, grasinant atstatytais ginklais, buvo teroristų įstumtas į automobilį ir nuvežtas nežinoma kryptimi. – Jie kaltino mane, kad esu amerikiečių kolaborantas, tačiau aš netylėjau ir tiesiai aiškinau, jog stengiuosi darbuotis dėl mūsų šalies vienybės ir suverenumo, dėl taikos su kaimyninėmis tautomis“.

Atrodo, kad įtikinami patyrusio sielovadininko žodžiai silpnino jį pagrobusių teroristų susidorojimo su juo ryžtą. „Jie daugiau nebebuvo įsitikinę, jog esu priešas, kurio reikia neapkęsti ir žudyti, - sakė arkivyskupas B.Kasmusa. - Tą rytą prieš mano paleidimą vienas iš grobikų, kuris aiškiai buvo paveiktas žinios, kad Jonas Paulius II reikalauja mane paleisti, sakė: „Popiežius pats prašo mūsų, kad jus išleistume“. Ganytojas pripažino, jog tuomet kaip tik sustiprėjo viltis dėl laimingos pabaigos, kad laisvė yra nebetoli. Tuo tarpu išvakarėse dramatiškiausias momentas buvo, kai teroristai liepė melstis ir sakė, jog tai „paskutinė tavo malda“.

Arkivyskupas sakė, kad ėmęs garsiai melstis, prašydamas Dievo atleisti jo nuodėmes ir, žvelgdamas grobikams į akis, meldė Viešpaties padėti Irako žmonėms vėl atgauti taiką, darnų sugyvenimą ir vienybę. „Manau, šie žodžiai pažadino grobikų pagarbą, ir malda suvaidino esminį vaidmenį mano išlaisvinime“, - tvirtino arkivyskupas B.Kasmusa. Dėkodamas Šventajam Tėvui ir visiems, prisidėjusiems prie gyvybės išgelbėjimo, jis taip pat dėkojo ir tarptautinei žiniasklaidai, kuri sparčiai paskleidė žinią apie pagrobimą ir taip prisidėjo paveikiant teroristus.

Nusprendę Bažnyčios hierarchą paleisti, jie vėl įstūmė jį į automobilį ir paliko atvežę į vieną iš priemiestinių Mosulo kvartalų. Iš ten arkivyskupas galėjo paskambinti į diecezijos kuriją ir paprašyti, kad padėjėjai atvažiuotų jo pasiimti. Nesulaukęs savųjų automobilio, jis po kurio laiko sustabdė taksi ir taip sugrįžo į namus. „Šis patyrimas suteikė progą dar kartą pamąstyti apie tikrąją gyvenimo ir mirties prasmę, - baigdamas interviu kalbėjo Irako sirų katalikų arkivyskupas B.Kasmusa. – Tai sustiprino mano tikėjimą ir mano ryžtą darbuotis atstatant vienybę ir sutarimą tarp visų irakiečių, kad Irakas vėl būtų taikos šalimi“.

Daugelis stebėtojų mano, jog sustiprėjusi terorizmo banga Irako miestuose, ypač gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje, yra gerai suderinta „Al Qaedos“ ir kitų teroristinių grupių akcija, siekiant sužlugdyti sausio 30 dieną sumanytus parlamento rinkimus arba bent jau atbaidyti žmones nuo dalyvavimo juose. „Gali būti ir daugiau išpuolių prieš krikščionis, kurie nori dalyvauti rinkimuose“, - sakė vienos iš aštuonių krikščionių partijų, užsiregistravusių rinkimams, Asirų demokratinio sąjūdžio atstovas Viljamas Varda. Kai kurios politinės jėgos bei dalis Bažnyčios hierarchų, taip pat ir arkivyskupas B.Kasmusa siūlo atidėti rinkimus, nes tokioje smurto aplinkoje jų surengimas yra rizikingas. Kai kurios įtakingos musulmonų sunitų partijos, nepriėmus jų siūlymo dėl rinkimų atidėjimo, yra pasirengusios rinkimus boikotuoti. (Apie 30 proc. Irako gyventojų sudarantys sunitai, kurie iki šiol valdė Iraką, baiminasi, jog po rinkimų praras savo turėtą įtaką. Musulmonų šiitų dauguma, atvirkščiai, į būsimuosius rinkimus deda dideles viltis, tačiau tarptautinei bendruomenei galima jų sėkmė kelia susirūpinimą dėl jų vadovų radikalumo.)

Taigi demokratija visuomet turi rizikos, išbandymo ir atsakomybės, tačiau tai geriausias būdas pilietiškumui įprasminti. Kaip rodo pastarojo meto sociologiniai tyrimai, nepaisant Iraką apėmusio teroristinio sąmyšio, dauguma irakiečių dideles viltis deda į šalies demokratinę ateitį. Daugiau kaip keturi penktadaliai šalies gyventojų galvoja apie dalyvavimą rinkimuose, pirmuosiuose po daugiau nei pusės šimtmečio totalitarinio režimo. „Aš esu tikras: rinkimai taps atskaitos tašku naujajam Irakui, - sakė lapkričio viduryje duotame interviu Kirkuko chaldėjų katalikų arkivyskupas Luisas Sako. – Irakiečiai yra laimingi sulaukę šių rinkimų, nes jie bus naudingi tautinei vienybei. Galbūt ne viskas vyksta tiksliai pagal planą, bet ateityje reikalai susitvarkys. Pagaliau irakiečiams yra suteikta proga pasirinkti“.

© 2005 "XXI amžius"