Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Literatūra
Sportas
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Patarimas politikams – nepervertinti atskirų leidinių ar laidų, bet gerbti sistemą

Seimo ryšių su visuomene skyriaus vedėjas, VU dėstytojas Andrius Vaišnys Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Politikos ir žiniasklaidos bičiulystė politikams yra trumpalaikė, o skaitytojų, klausytojų bei žiūrovų auditorijai - nereikalinga, teigia Seimo ryšių su visuomene skyriaus vedėjas, Vilniaus universiteto žurnalistikos instituto dėstytojas spaudos istorikas Andrius Vaišnys.

Pastaruoju metu įvairiomis progomis dažnai girdime, kad objektyvios žiniasklaidos nėra ir negali būti. Iš kur tokia nuomonė? Kaip ją vertinate?

Apie žiniasklaidos objektyvumą diskusijų atsiranda tuomet, kai leidėjai ir vyriausieji redaktoriai pasijunta esą daugiau nei tik tarpininkai, dalyvaujantys informacijos mainuose, o skaitytojai ar klausytojai savo gyvenimuose atranda šiek tiek daugiau laiko. Pastarieji nesijaučia galį profesionaliai kritikuoti baleto, muzikos ar literatūros, bet dažnai įsivaizduoja išmaną tikrąją žiniasklaidos produkcijos vertę.

Iš kartų patyrimo akivaizdu: demokratinė visuomenė patiki periodinei žiniasklaidai svarbią funkciją, tačiau toji funkcija yra tik tarpininko. Nacionalinę žiniasklaidos sistemą formuoja vartotojų poreikiai, nulemti jų išsilavinimo ir pažiūrų, pilietinės tradicijos jausmo, profesinių ambicijų.

Jei patenkinamas poreikis gauti politikos, kultūros, teisės žinių iš kasdienybės, tai visą sistemą galime apibūdinti kaip objektyviai susiklostančią. Spręsti apie neobjektyvumą, remiantis viena publikacija ar vienu informacijos kanalu, galima ir būtina, bet apskritai skelbti, kad visa sistema - neobjektyvi, yra kvaila. Iš įvairių kanalų visada galima susikurti galutinę nuomonę. Svarbu, kad keli kanalai ar leidiniai nebūtų monopolizuoti vieno valdytojo ar grupės.

Vilniaus universitete žurnalistika vis dar yra viena populiariausių specialybių, nors ji dabar atsirado ir kitose aukštosiose mokyklose.

Siekiant išlaikyti studijų kokybės lygį, kartu su akademinio pakantumo atmosfera yra taikomas principinis reikalavimas gerai perprasti teoriją. Mes puikiai žinome redakcijų virtuvę, todėl perspėjame studentus: atlikę vasaros praktiką vienoje redakcijoje, negalite susikurti apibendrinto vaizdo apie visą sistemą. Su šia tiesa, deja, patys žurnalistikos diplomą Alma Mater Vilnensis įgiję redaktoriai nenori susitaikyti, nors tai jiems praverstų.

Visi įžymių žmonių posakiai apie žiniasklaidą, ypač spaudą, kad tik ji asmenybes nuvainikuoja arba iškelia ant pjedestalų, yra lakūs ir tinka patirtoms situacijoms apibūdinti bei cituoti rašant analitinius straipsnius. Tačiau platesniu mastu vis tiek tikruosius generolus tik karo veiksmai atranda, o nusilenkiantieji kurį laiką populiarios televizijos laidos vedėjai, kad ji kviestų juos pašnekėti prieš kamerą, neįvertina, kas yra tikrasis kunigaikštis žiniasklaidos sistemoje. Tikrasis kunigaikštis - visuomenė. Gabiam politikui patarčiau: nepervertink laikraščio, tačiau gerbk sistemą.

Kai žurnalistikos darbininkai užsimiršę atlieka ne pagrindinę - visuomenės informavimo funkciją, bet, pavyzdžiui, auklėjamąją (ar jų auditorija - darželio lankytojai?), visuomenė vis tiek juos grąžina „į vietą“. Pranešimų turinį ryškiu blizgesiu gožianti ekrano žvaigždė ar koks nors „žvaigždaitis“ tuoj sudega jo paties pakurstyto socialinio intereso liepsnose, jo tariama auka greitai ir pelnytai užmirštama, o žinios vėl ima tekėti normaliu, nenutrūkstamu srautu.

Tai, kas teorijos atžvilgiu yra žurnalistinis objektyvumas, tiksliai suformuluojame žurnalistikos studentams, bet kiekvienai kartai vis dėlto norisi išbandyti publikos kantrybę. Eiti iš populiarios laidos ar skilties į prezidentus - nesąžiningas, objektyvumo atžvilgiu kritikuotinas veiksmas, tačiau jis galimas. Tai iškreipia informacijos rinkos ir jos vadybos principus. Rezultatas? Visuomenė tokiam veikėjui tiesiog pasako: ačiū, ne tas amplua.

Ar Lietuvoje pakankamai apčiuopiama bulvarinės ir nebulvarinės spaudos skirtis?

Visuomenė pagal jos poreikius rinkoje geba parodyti egzistuojančius žiniasklaidos kokybės kriterijus. Ir bulvarinė spauda turi poreikiais išmatuojamą kokybę, kuriai lemtingiausios įtakos turi socialinė tradicija. Tarkime, kodėl mūsų šalyje negalima šaipytis iš Popiežiaus? Joks inspektorius neturi galių tai uždrausti, ir nereikia. Kodėl Lietuvoje negalima skelbti melo, kad valstybės vadovas serga vėžiu? Galima. Taigi daug kas galima. Paskui galima bausti.

Tačiau ta visuomenės auditorija, kuri yra patyrusi skausmą, ligą, netektis, kuri turi bekompromisę tikėjimo nuostatą, mokės žaibiškai perprasti kokybę ir nutarti, ar reikia mokėti už netikrą žinią, ar galima šaipytis iš ligoto, bet Rytų Europos istorijai labai nusipelniusio Katalikų Bažnyčios lyderio.

Dabar yra tik vienas universalios (ne specializuotos!) periodikos nacionalinis dienraštis, visiškai atitinkantis solidžios kokybiškos spaudos kriterijų. Tačiau jo auditorija ne tokia didelė, nes jis turi pretenzijų teikti daugiausia „kietų“ žinių elitiniam Lietuvos skaitytojui. Maža to, jis gerbia savo skaitytoją, atsisakydamas pagyrų sau, savo žurnalistams. Kiti dienraščiai turi kitas auditorijas - pateikdami šiek tiek mažiau arba daugiau „minkštų“ žinių.

Pagrindinę ribą tarp „geltonosios“ ir solidžiosios spaudos jau brėžia naujas skaitytojas, besinaudojantis internetu ir pagaunantis informaciją dar greičiau už žurnalistą. Veriasi naujas galimybių langas žinių agentūroms. Be to, gyvenimui gerėjant, stiprėjant savivaldai, tikrai įsigalės regioninės, bendruomeninės žiniasklaidos poreikis.

Pasitikėjimas periodine spauda ir televizija Lietuvoje smunka ne dėl to, kad joje daugėja smurtą atspindinčių vaizdo informacijų arba imama daugiau rašyti apie seksualinį gyvenimą. Informacijos vartotojas paprastai perka žinias, nes jis žino mažiau už redaktorių ar žurnalistą. Jeigu atsitinka atvirkščiai ir atsiskleidžia periodikos autorių neprofesionalumas, nes jie pasirodo žiną kur kas mažiau už savo auditoriją, tai net ir pikantiški vaizdeliai negelbsti rėksmingo produkto.

Visa žurnalistikos veikla yra pagrįsta interviu žanru. Yra keliolika šio žanro taisyklių. Jeigu reporteris jų mokosi paversdamas „bandomaisiais triušiais“ Mokslų akademijos narį, operos solistę arba atletą, pasitikėjimas žiniasklaidos kanalu taip pat turi neišvengiamai smukti.

Antai žiniasklaida atskleidė mūsų visuomenėje du tolygius reiškinius: gimdytojai terorizuoja vaikus, juos luošina, o vaikų teisių gynėjai tokias šeimas dėmesingai „stebi“. Šiuo atveju reportažuose iš vienos ar kitos vietovės pritrūkdavo klausimo: tad kiek laiko jūs, inspektore, atsiprašant, stebėjote vaikų prievartavimą arba mušimą? Stebėsena yra sociologų sritis, o stebėjimas - žiniasklaidos darbo metodas.

Informacijos pritrūkstame tada, kai žurnalistas pasitenkina vienu atsakymu į probleminį klausimą, užuot ištardęs kompetencijų įpareigotus asmenis, pritaikydamas, pavyzdžiui, pertartą Amerikos prezidento posakį: o ką jūs padarėte, kad būtų geriau?

Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidą Europos Sąjungos (ES) šalių žurnalistikos atžvilgiu? Ar artėjame prie vakarietiškos kokybės standartų? Ar dar toli?

Žurnalistiką galime vertinti demokratinės raiškos, bet ne politinio darinio - ES, NATO ir panašiai - atžvilgiu.

Tik ką paminėjau socialinės tradicijos įtaką, kuri mums turi reikšmės matuojant istoriniu patyrimu. Vakarų Europai galime atrodyti įdomūs tuo, kad ištvėrėme įvairių draudimų etapus, bet gebame laikyti plačiai atvertą spaudos laisvės langą. Tik šis įstatymų nustatyta tvarka atlapotas langas sudaro galimybes pamatyti pasaulį, stebėti įvykius įvairiais kampais ir save vertinti kritiškai. Tik per tą langą galima išvėdinti atsakomybę prarandančių žmonių melą.

Tai vienintelis valstybingumo saugiklis, užtikrinantis, kad pilietinė visuomenė pastebės savo brandą. Priimtinas ir periodikos kaip visuomenės veidrodžio apibūdinimas: kitokio veidrodžio pažiūrėti į savo demokratinę raišką, sprendimų pasekmes, lietuviai neturi.

Informacijos sklaidos standartai mūsų periodikai jau žinomi. Neišvengiamai redakcijose turės visiškai pasikeisti vertinančiųjų informacijos atranką sudėtis. Kai tik vyresniaisiais, vyriausiaisiais redaktoriais patyrimu ir amžiumi televizijose, radijo stotyse taps būtent tokią kvalifikuotą informacijos atranką gebantys įvertinti profesionalai, kuriems - kaip savo šefams - jaunieji reporteriai jau netapšnos per petį, o tiesiog paklus reikalavimui pateikti tikslų pranešimą, tada galbūt ir „tingėsime“ ieškoti alternatyvos kuriam nors vienam pasirinktam žinių kanalui.

Leidėjai, generaliniai bei paprasti direktoriai jau turėjo pastebėti, kad tokio pat išsilavinimo ir vienodo patyrimo bendraamžiai, užimantys vertinančiojo ir pavaldinio pozicijas, buvo kad ir neišvengiama, bet akivaizdi praėjusio amžiaus sprendimų klaida.

Ar žinote, kodėl reportažuose iš Briuselio Lietuvos televizijos žurnalistas net politinių konfliktų atvejais ten kalbina daugiausia tik lietuvius politikus, nors jų nuomonės paklausti galima ir Vilniuje? Manau, tik dėl to, kad jis neturi ten nuolatinio konkurento iš kitos nacionalinės (kad ir vadinamosios komercinės) televizijos. Štai ir „standartas“.

Įdomių analitinių komentarų ir diskusijų iškart po rugsėjo 11-osios teroro išpuolio JAV, taip pat sąjungininkų operacijos Afganistane metu girdėjome per Vakarų televizijos kanalus, įdomu buvo žiūrėti ir mūsų kaimynių - Lenkijos bei Rusijos televizijas. Savo ruožtu Lietuvoje dažniau girdėjome ir matėme banalybes. 2001 m. rugsėjo 11-osios vakarą vienas mūsų televizijos kanalas žinias pradėjo reportažu apie apsinuodijimą grybais. Kas tai - provincialumas?

Juk yra Lietuvoje brandaus amžiaus žmonių, kurie dar nėra buvę Vilniuje? Bet jie mato sostinę per televiziją, o šiaip iš Klaipėdos keltais yra keliavę kitur į pasaulį. Jūs ir paminėjote, kad pagal savo poreikius turime galimybę įjungti kitų šalių kanalus. Tai mums patiems yra reikalinga, tai reikalinga ir žurnalistams.

Nežinau, kodėl visuomeninis radijas darbo dienomis iki vidudienio vis kartoja tas pačias naujienas. Iš savo darbo radijuje patyrimo įsivaizduoju, kad, pervertus įvairius interneto, agentūrų puslapius, galima - net ir jogurtus valgant - surinkti daug pranešimų ir jais patenkinti dar norintį klausytis apskričių klausytoją. Galbūt žinių redaktoriams tiesiog mažai mokama už informacijos atranką.

Nuostabus žurnalistinės pamokėlės pavyzdys - vienos televizijos reportažų ciklas iš revoliucinio „oranžinio“ Kijevo ir jo priemiesčių. Jei šis ciklas būtų sumontuotas kaip vientisas kūrinys, šefas turėtų paskaičiuoti, kiek eterio užima reporteris, pasirodydamas ekrane: „čia aš, o už mano nugaros...“ O už jo nugaros - viešieji tualetai kažkur Kreščiatike. Visai civilizuoti, pasirodo, vakarietiškai įrengti!

Kai žiniasklaida priartėja prie tualetų „problemos“, ji tampa panaši į vyrą, kuris jau nieko moksle, politikoje, pramogų versle neišgalvoja ir demokratinės žiniasklaidos padedamas tik nutaria nusirengti. Vieni žmonės tai daro anksčiau, kiti - vėliau. Puiku, kad būtent čia atsiranda „be tabu“ - net ir pritaikydama patį populiariausią, Juozo Keliuočio mūsų istorijoje subrandintą, interviu žanrą ji nurengia, kad pasakytų: karalius nuogas.

Koks Lietuvoje politikos ir žiniasklaidos santykis? Ar jis padeda visuomenei geriau susivokti painiuose politikos brūzgynuose, ar atvirkščiai - klaidina?

Ar įsivaizduojate sceną: praveria politinio pareigūno duris jo pavaldinys ir išvysta, kaip vadovo krėsle, už plataus rašomojo stalo, supasi žurnalistas? Valstybės tarnautojas sutrinka. Politikas kažkur iš kampo po kaktusu sako valdininkui: „Eikš, eikš, raportuok“.

Čia yra ne tik „nutekėjimo“, bet ir trijų žmonių profesinių santykių problema. Tokia politikos ir žurnalistikos „draugystė“ tikrovėje informacijos auditorijai nereikalinga, o politikui - trumpalaikė. Ilgainiui jiedu - politikas ir žurnalistas (arba politikas ir redaktorius) - susipyks, nes klausytojas, skaitytojas, žiūrovas turi savo reiklumo kriterijų informacijos sklaidai.

Tikriausiai tokį viršininką, su brendžio taure po kaktusu tupėjusį, be gailesčio už rastą klaidą prisidės nuvainikuojant ir jo pavaldiniai - gal net nekreipdami dėmesio, kad tai ištaisytina klaida. Jie mielai „įduos“ savo viršininką tam pačiam boso krėsle besisupusiam žiniasklaidžiui.

Žiniasklaida ir politika užima tas pačias erdves, tačiau viena seka kitą, tad kaip jos gali bičiuliautis? Tegu tik klesti demokratija, o jos sąlygomis - profesinė konkurencija.

Praėjusiais metais blykstelėjo ir greitai užgeso kai kurių politikų ir ekspertų iniciatyva griežtai reglamentuoti politinę reklamą žiniasklaidoje - finansuoti ją iš valstybės biudžeto ir skirti ribotą laiką. Kaip vertinate šią idėją, ką manote apie jos atgaivinimo ir įgyvendinimo galimybes?

Kaip daug prieš kelerius metus buvo ginčytasi reglamentuojant komercinę reklamą - drausti ar nedrausti tabako skelbimus? Vienas įžymus politikas viešai nusišnekėjo, paklausdamas, ar apskritai kas nors gali pateikti reklamos apibrėžimą. O kiti, mažiau įžymūs, teigdavo: aš ir taip rūkysiu, juk man jokios įtakos reklama nedaro, nereikia drausti.

Tai nėra valstybininkų mintys: jie gali „stumti“ gamintojų interesus, apsimesdami, kad neturi nuovokos apie tam tikrą socialinį reiškinį.

Jei paauglys nori ištrūkti bent trumpam iš jam įgrisusios mokytojų, pamokslaujančių tėvų, „tvarkingų“ bendraamžių aplinkos, tačiau turi nedaug pinigų, tai asociatyvią išeitį jam pasiūlo laisvo kaubojaus, užsirūkančio prerijoje, vaizdas. Štai ir viskas - ištrūksti į laisvę parūkyti. Pasirenki ir „tampi savimi“.

Dėl politinės reklamos arba, istoriškai teisingiau tarus, propagandos, reikalavimas turi būti vienintelis: politinė reklama turi būti įvardyta. Apibrėžtus reikalavimus verta ir būtina taikyti tik toms institucijoms, kurioms išlaikyti pinigų skiriama iš valstybės biudžeto. Gaila, kad vadinamieji informacijos „ekspertai“ nedaug bendra turi su socialiniais ar humanitariniais mokslais, bet patys įsivelia į politiką ir formuluoja išvadas pagal politikų reikmes.

Ar esama Lietuvoje tęstinių žurnalistikos tradicijų, kurių šaknys glūdėtų ne vien pastarųjų 15 metų ar net sovietmečio istorinės atkarpos gylyje? Kokia jų prasmė ir išryškinami kontrastai šiandienės žiniasklaidos atžvilgiu?

Žurnalistikos, kaip ir valstybės, istorija turi pagrindo būti studijuojama tam, kad perprastume amžius trukusią politikos ir žurnalistikos raidą, kad profesionalių įgūdžių įgyjantys žurnalistai gebėtų atskirti, kokį istorinį pamatą turi politiniai, kultūriniai įvykiai.

Praėjusiais metais mane pralinksmino viename dienraštyje aptiktas paradoksalus priekaištas, kad labai jau vangiai politikai paminėjo lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį. O ką atrado per tą šimtmetį dabartinė žiniasklaida, ką sukūrė, kad primintų mūsų politinės kultūros atskaitos tašką - 1904-ųjų laimėjimą, atkovotą iš Rusijos? Šis trūkumas iš dalies lemia dabartinius politinius skandalus, nes istorinė dabartinio lietuvių elito, kuriam save turėtų priskirti ir redaktoriai, sąmonė ir savimonė dar silpnoka. Štai princas, Didžiosios Britanijos karalienės vaikaitis, bulvarinės spaudos dėka buvo parodytas visuomenei apsirėdęs Antrojo pasaulinio karo nacisto uniforma. Visuomenėje kyla pasipiktinimas; ir už fiksuotą faktą - ačiū bulvarinei periodikai.

Jau paminėjau iškilią asmenybę - J.Keliuotį, kuriam norime atidengti paminklinę lentą sostinėje, Maironio gatvėje - jei savininkas leis, rūpindamasis rūmų pardavimu. Jis paliko labai naudingą teorijos ir praktikos junginio paveldą - tai pavyzdys, kaip tikrovėje, net ir cenzūros aplinkybėmis, dera abu dalykai, ir jiems atskleisti nereikia a priori neigti žurnalistinio objektyvumo buvimo.

Ar žinote, kiek žurnalistikos „klano“ atstovų buvo atvykę į J.Keliuočio šimtmečio sukakties minėjimo renginius, pavyzdžiui, iš profesinės pagarbos aplankyti žurnalisto kapo Rokantiškėse? Nė vieno. Užtat ten buvo rašytojų, kalbininkų.

Visai kas kita, kai pavasariais teikiami žurnalistikos bakalauro (net ne magistro!) diplomai televizijos ekranų „žvaigždutėms“: nuo televizijos kamerų akių akademinė Šv. Jonų bažnyčia net kaista. Manau, vartotojai tai įvertins. Pamažu. Juk gydytojams ar mokytojams irgi teikiami diplomai, tiesa?

Ar internetas ir televizija tolydžio išstums knygas, spaudos periodiką, radiją?

Ne. Visa, kas gyva, yra vertinga: gyva orkestro ar instrumentų grupės muzika, juodai balta meninė fotografija, knyga.

O internetas - tik žaibiškas tarpininkas sužinoti: labas, ar esi sveikas, žmogau?

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2005 "XXI amžius"