|
Jei Dievas geras kaip ir tu aš Jį įtikėsiu
Žvėryno bendruomenės Senjorų klubo (pirmininkė Marija Čiurlienė)
nariai neseniai suorganizavo susitikimą paskaitą su istorijos
mokslų daktare, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimo
centro moksline bendradarbe Aldona Vasiliauskiene, pristačiusia
knygą apie arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 1953) gyvenimą,
darbus ir kankinystės kelią, vedantį į šventumą.
Šventojo Juozapato įkvėpti
Prelegentė tądien buvo graikų apeigų katalikų vienuoliams bazilijonams priklausančioje sostinės Švč. Trejybės bažnyčioje (tikintiesiems ji grąžinta 1991 m.), kur kun. Pavlo Jachimec, OSBM, aukojo šv. Mišias už 1932 1933 metais badu mirusius ukrainiečius. Jau nuo 2000-ųjų kalbama, kad šį laikotarpį reikėtų pripažinti ir paskelbti kaip tautos genocidą. Bet šios minties įgyvendinimą apsunkina žydai, prieštaraujantys ir nenorintys, jog genocido terminu disponuotų jau ne jie vieni, o dar kažkas kitas. Į bažnyčią susirinkę ukrainiečiai drauge su vienuoliais bazilijonais ir svečiais lietuviais meldėsi už Ukrainą. Prašyta malonių ne tik valdžios atstovams, bet ir paprastiems šalies gyventojams, kad politinės suirutės metu liktų vietos ramybei, vilčiai bei įsiklausymui.
Prieš rinkimus Ukrainoje dr. A. Vasiliauskienė viešėjo Lvove. Jai teko matyti oranžinės spalvos juostelėmis perjuostas skulptūras. Taip pat ir vietos gyventojai nešiojo tas juosteles. Bažnyčiose buvo galima išvysti daugybę besimeldžiančių žmonių. Mokslininkei įstrigo žmonių pamaldumas: jie pravažiuodami troleibusu pro šventoves persižegnoja.
Senjorų klubo nariai vakaro metu prisiminė 1991-ųjų sausio įvykius Lietuvoje. Istorikė akcentavo maldos ir asmeninio santykio su Kristumi svarbą gyvenime. Maldos ir darbai tik tuomet, kai mus prislegia bėdos. Dar viena problema, kad nemokame pasitikėti šių dienų jaunimu, jį paskatinti. Juk yra nemažai ir gerų, pasiaukojusių jaunuolių, - kalbėjo vakaro viešnia.
Paskaitos metu minėta, kad iki popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Ukrainą 2001 metais net 28 graikų apeigų katalikams buvo užvestos ir parengtos beatifikacijos (kėlimo į altoriaus garbę) bylos. Lankydamasis šalyje Šventasis Tėvas tuos asmenis paskelbė šventaisiais. Dabar jie tikėjimo liudytojai, gyvenimo atrama, sektinas pavyzdys. Iš tiesų indėlis, praplėtęs šventųjų lobyną, yra milžiniškas, turint galvoje, kad Ukrainoje pripažintos penkios oficialios Bažnyčios: trys stačiatikių (Maskvos patriarchatas, Kijevo patriarchatas, Autokefalinė Bažnyčia), lotynų apeigų katalikų ir graikų (Rytų) apeigų Katalikų Bažnyčios.
Vilniuje įsikūrusių vienuolių bazilionų vyresnysis t. P. Jachimec, OSBM, garsėja kaip šventumo puoselėtojas, dorybių ugdytojas. Jis nuo 1991 metų vadovauja Švč. Trejybės parapijai. Taip pat globoja du vienuolius, kurie rengiasi kunigystei Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Klebonas parapijiečius suburia bažnytinei veiklai, kuri neatskiriama nuo liturginių metų. Vienuolyne švenčiamos Kalėdos, rengiama speciali kultūrinė programa Vertepas. Kunigo Pavlo iniciatyva parapijiečiai vyksta į Ukrainoje organizuojamas piligrimines tarptautines Rožinio šventes. Parapijoje rūpinamasi vaikais ir jaunimu: rengiama sakramentams, organizuojamos meninės programos, parodos, turinčios nemažą įtaką jų dvasiniam brandumui. Leidžiamas ir laikraštėlis ukrainiečių kalba Parapijos žodis (redaktorius Vasilij Kapkan). Tėvas Pavlo rūpinasi tikinčiaisiais, šv. Mišias aukoja Elektrėnuose, Jonavoje, Kaune, kur susibūrę graikų apeigų katalikai. Vienuoliams labai svarbus įkvepiantis šv. Juozapato (Ivano Kuncevičiaus) pavyzdys. Jis buvo 1596 metais Brastoje pasirašytos bažnytinės unijos šalininkas. 1614-aisiais Juozapatas išrenkamas Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu. 1617 metais Kuncevičius ir Veljaminas Rutskis Rutos dvare prie Naugarduko sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą. Ji sujungė penkis bazilijonų vienuolynus ir įkūrė šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje. Tais pačiais metais Juozapatas išrenkamas Polocko arkivyskupu. 1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske jis nužudomas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. 1867 metais popiežius Pijus IX įvertinęs jo darbus, pasiaukojamą gyvenimą bei gyvybę, atiduotą dėl Bažnyčios, paskelbia šventuoju.
Tik žvilgsnis į žmogaus dvasinį pasaulį, sugrįžimas prie tikėjimo padės surasti ryšį ne tik su kaimynu, bet praskaidrins ir pilkoką kasdienybę.
Arkivyskupo M. Reinio kelionė Tiesos link
Tuo tarpu Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės pradžios beatifikacijos bylos užvestos tik keturiems asmenims: arkivyskupui Mečislovui Reiniui, vyskupams Teofiliui Matulioniui, Vincentui Borisevičiui ir Sibiro maldaknygės autorei Adelei Dirsytei. Kaip tik vakaro metu ir sutelktas dėmesys į arkivyskupo M. Reinio asmenybę. Buvo aptarta jo įvairialypė veikla, turinti nemažai vertės Lietuvos kultūroje bei moksle. M. Reinys vienas pirmųjų psichologijos terminologijos lietuvių kalba kūrėjų. Jo išverstu ir sulietuvintu prof. Georgijaus Čelpanovo Psichologijos vadovėliu naudotasi prieškariu. Kun. M. Reinys buvo vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) įkūrimo narių, pasižymėjo kaip visuomenininkas: dalyvavo daugelio jaunimo organizacijų veikloje, prisidėjo prie jų kūrimo, globojo pavasarininkus, ateitininkus, skaitė paskaitas.
Svarbus ir jo, kaip politiko, nuveiktas darbas. Jis 1925 1926 metais buvo Lietuvos užsienio reikalu ministru. Rūpinosi Klaipėdos, Vilniaus kraštų likimu. Taip pat prisidėjo prie Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo. 1926 metais buvo konsekruotas vyskupu. Eidamas Vilniaus vyskupo pagalbininko pareigas ypač rūpinosi tikinčiųjų religiniu gyvenimu, sprendė tautinius konfliktus, stengėsi remtis nuoširdumu, paprastumu.
Arkivyskupas ypač rėmė studentus. Autorė pasakojo apie arkiv. M. Reinio 1924 1929 metais vestą užrašų knygelę, kurioje surašytos visos išlaidos. Iš jų matyti, kad didžioji lėšų dalis buvo skiriama studentams, katalikiškai spaudai, organizacijų veikloms paremti. Tuo tarpu sau dvasininkas pasilikdavo labai mažai.
Sovietų valdžia 1948 metais dvasininką ištremia į Vladimiro kalėjimą, kur 1953-iaisiais jis miršta. Kalėdamas viskuo dalijosi su kitais kaliniais, siekė suvienyti įvairių tautų žmones. Vienas kalinys jam pasakęs: Jei tavo Dievas toks pat geras kaip ir tu, tai ir Jį aš įtikėsiu.
Nuo 1970 metų Daugailių parapijoje (čia arkivyskupas krikštytas, čia aukojo primicijų šv. Mišias) dirbantis kan. Petras Baltuška nemažai prisidėjo puoselėdamas arkiv. M. Reinio atminimą. Šventoriuje įrengė simbolinį kapą, pastatė dvasininko garbei kryžių. Besidarbuodamas parapijoje klebonas kan. P. Baltuška rinko eksponatus, kurie priklausė arkivyskupui. Apie šią asmenybę klebonas kalba pamokslų metų, mokyklose per pamokas, įvairiuose susirinkimuose, konferencijose. Daugailių klebono darbas šiais metais įvertintas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.
Dr. A. Vasiliauskienei mons. K.Vasiliauskas perdavė arkiv. M.Reinio humoristinius laiškelius T. Aškūnų ir B. Asių kolchozo Moderniojo cirko biuleteniai, kuriuose šmaikščiai kalbama apie sovietinę valdžią. Keletą tokių laiškų prelegentė pacitavo. Mokslininkė susirinkusiesiems paskaitė M.Reinio parengtos lietuvių psichologinės charakteristikos ištraukų.
Vakaras praturtino ne tik dalyvius, bet ir pačią mokslininkę. Akcentuota kėlimo į altoriaus garbę svarba, lyginti lietuvių ir ukrainiečių indėliai šioje srityje. Kartu dr. A. Vasiliauskienė apgailestavo, kad lietuviams trūksta ir maldų, ir darbų.
Klierikas Justas Jasėnas
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|