|
Degradacija
Petras KATINAS
Vienas buvęs LSSR partinis ideologinis veikėjas, sovietų invazijos į Afganistaną metu pasiųstas mokyti tenykščių komunistų socializmo statybos ir kovos su buržuaziniais nacionalistais, dabar kuriantis vedamuosius viename rusų kalba išeinančiame savaitraštyje, kuriuose gina kagėbistus (tikruosius ir rezervininkus), rašo: Lietuvai reikia tik džiaugtis, kad per sovietų valdžios metus joje išaugo tiek daug talentingų ir energingų žmonių, kurie išeina net į tarptautinę areną! Taip teigdamas autorius pirmiausia turi galvoje ne A.Brazauską ar kitą partinį šulą, o eurokomisarę, buvusią finansų ministrę D.Grybauskaitę, kuri, autoriaus teigimu, buvo SSKP CK Visuomenės mokslų akademijos aspirantė, ir ši jauna, kukli komunistė dėstė Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Toliau šis kovų ir darbo veteranas dėsto: Nebūtų dabar tokių specialistų, Lietuvai atstovautų marginalai, rėksmingi psichopatai, žmonės, kurie vargu ar galėjo įgyvendinti nepriklausomybės idėją tuo metu, kai ten pribrendo situacija, kada reikėjo kurti valstybę ir ją stiprinti. Afganistano kovų didvyriui visi kiti, išskyrus partines mokyklas baigusius, tėra tik niekam netinkantys psichopatai. Pozicija labai aiški. Tas Afganistano komunistų auklėtojas, pašlovinęs A.Brazauską, KGB karininko sūnų A.Paulauską, nepamiršo paminėti, kad SSKP CK pasiuntė į užsienį krimsti politinių mokslų dabartinį užsienio reikalų ministrą A.Valionį, patį ištikimiausią Premjero ir partijos vado bendražygį J.Bernatonį, buvusį švietimo ministrą, dabar Seimo etikos sergėtoją A.Monkevičių. Taip pat pamini Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narį buvusį generalinį prokurorą L.Sabutį, kurį irgi išaugino partija. Aišku, nepamiršo priminti, kad tais sovietinės Lietuvos klestėjimo metais V.Landsbergis tapo profesoriumi.
Prof. V.Landsbergio paminėjimas ir jo priskyrimas komunistinei nomenklatūrai jau seniai tapo mėgstamiausiu, nors ir labai nuvalkiotu, raudonųjų propagandos argumentu. Irgi neatsitiktinai šalia A.Brazausko, A.Paulausko paminėta eurokomisarė D.Grybauskaitė, kuri, būdama finansų ministre, tikrai nepriekaištingai dirbo Lietuvai. Atseit, žiūrėkite, visi jie tokie - šlovingosios komunistų partijos išauginti ir išmokslinti. O apie J.Bernatonį - atskira kalba. Buvo planuojama, kad, nepavykus šio užkietėjusio komunisto padaryti Valstybės kontrolės viršininku, jam buvo rengiamas ambasadoriaus Gruzijoje postas ir netgi auksiniai generolo antpečiai. Kol kas ištikimiausias ginklanešys negavo nei ambasadoriaus Gruzijoje kėdės, nei generolo antpečių. Bet jam vis vien surastas neblogas postas J.Bernatonis paskirtas Premjero patarėju.
Mat vis labiau stumiamas į užribį, Premjeras žaidžia gana įtartiną žaidimą, kam turi priklausyti du vidaus reikalų kariuomenės pulkai: skandalingam EBSW koncerno veikėjui, dabar V.Uspaskicho pasodintam į vidaus reikalų ministro kėdę D.Furmonavičiui, ar generaliniam policijos komisarui.
Taigi, nepaisant politologų prognozių, kad Premjeras tapo tiktai popierinis Ministrų kabineto vadovas, prieš trinktelėdamas durimis jis dar gali prištampuoti ne tik naujų generolų, bet ir bandyti apkartinti gyvenimą rusų oligarchui ir jo iškeltai ne mažiau gobšiai, ciniškai ir viskam pasirengusiai komandai. Ta komanda, jau užgrobusi pelningiausias ministerijas, apskričių viršininkų kėdes, dabar rengiasi įsitvirtinti miestų ir rajonų savivaldybėse. Tam savivaldybių šturmui rengiamasi iš anksto, nors rinkimai į jas įvyks tik 2007 metais. Šiam tikslui darbiečių vadas jau dabar meta visus kozirinius tūzus. Esą tai jis nori sumažinti mokesčius, dujų ir elektros kainas, bet štai partneriai socdemai, tiksliau pasakius, A.Brazauskas su bičiuliais, neleidžia. Taip būsimieji rinkėjai jau iš anksto rengiami ir auklėjami leidžiant suprasti, kad atėjo patriarcho ruduo, ir jis turi pagaliau pasitraukti į užtarnautą poilsį: rašyti memuarus, kaip jis kartu su Č.Juršėnu ir kitais kompartijos centro komiteto nariais, visokiais KGB rezervininkais atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Pats vadas, žinoma, tokių memuarų nerašys. Bus tokių, kas rašo ir iš to duoną valgo. Vienas toks etatinis rašytojas net 20 tūkst. litų susišlavė, išliaupsinęs anos A.Brazausko Vyriausybės darbus.
O šios didžiosios koalicijos valdžios memuarus rašyti dar anksti. Nesvarbu, kad politologai ir politikos apžvalgininkai uoliai svarsto, kiek ši Vyriausybė išgyvens - iki šviežių bulvių ar šviežių grybų. Bet ir be jokių prognozių aišku - išgyvens tiek, kiek nuspręs ūkio ministras. Greičiausiai iki savivaldybių rinkimų. Mat Kėdainių oligarchui labai naudinga šokdinti dabartinį Premjerą pateikiant vis naujas fantastiškas iniciatyvas, kurių niekas įgyvendinti negali. Jau ir taip pakankamai apmulkintai visuomenės daliai bus labai nesunku įkalti į galvą, kaip tėviškai visų žmonių reikalais jis rūpinasi, tik štai pernelyg užsisėdėjęs Premjeras neleidžia pagerinti gyvenimo. O čia dar finansų ministras painiojasi po kojomis, Lietuvos ūkio tvarkytojui neleisdamas dalyti Europos Sąjungos fondų pinigų.
Dėl tų pinigų, ne tik ateinančių iš ES, bet pirmiausia iš visų mokesčių mokėtojų kišenių, suka galvas, kaip čia dar daugiau jų pasiglemžus, ne tik valdančioji koalicija. Įdomiausia, kad tų pinigų labai ištroškę ne tik dabartinio Seimo milijonieriai, bet ir opozicijos veikėjai. Štai skubiai įkurtos specialiosios darbo grupės vadovas liberalcentristas Raimondas Šukys labai susirūpino, jog mūsų Seimo nariai yra vos ne socialiai remtini ir turi raudonuoti prieš visą Europą gaudami grašius (paprastas Seimo narys gauna 4085 litus, neatskaičius mokesčių plius dar apie 2000 litų įvairioms paslaugoms). Todėl R.Šukio vadovaujama darbo grupė rengia nutarimą, kad Seimo narių atlyginimai prilygtų naujųjų ES narių parlamentarų uždarbio vidurkiui. Neaišku, ar R.Šukys žino, jog daugeliui dabartinio Seimo narių tie atlyginimai visiškai nerūpi. Jų tikslas visai kitas, o Seimo nario alga tėra tarsi arbatpinigiai už tam tikras paslaugas Maskvai.
O dėl liberalcentristų aršių opozicionierių vaidinimo, tai susidaro tiesiog komiška situacija. Smerkdami Seimo vicepirmininką A.Pekeliūną už jo jau nebetelpančius į jokius rėmus akibrokštus, visišką reikalų neišmanymą, taip pat jo slidinėjimą Italijos Alpėse darbo metu, patys liberalcentristai seka jo pėdomis. Štai vienas liberalcentristų lyderių A.Čaplikas irgi išvyko paslidinėti į Alpes. Pavydėtinas principingumas! Todėl visiškai suprantamas KGB rezervininko Seimo vicepirmininko A.Pekeliūno šaipymasis iš jo kritikų ir pareiškimas, jog jis pasirengęs atsistatydinti, bet tik su sąlyga, jeigu to pareikalaus koalicijos partneriai. Nesvarbu, kad Seimo Pirmininkas pripažino, jog šiam KGB rezervininkui, ūkiniam veikėjui yra per sunkios Europos reikalų komiteto pirmininko pareigos. Netgi pati valstiečių partijos vadė K.Prunskienė pareiškė, jog partijos valdyba svarstys klausimą, ar A.Pekeliūnas gali likti Seimo vicepirmininku. Bet K.Prunskienė tuoj pat išdėstė, kad draugas A.Pekeliūnas yra geras organizatorius ir normaliai vadovauja tiek Seimo, tiek Europos reikalų komiteto posėdžiams. Antra vertus, ne taip jau ir svarbu, ar rezervininkas bus atstatydintas. Ateis kitas valstietis ar valstietė, nes pagal vadinamąją koalicijos sutartį šis postas priklauso K.Prunskienės visuomenės lyderių partijai. Bet pati K.Prunskienė nė už ką nesutinka, kad rezervininkas būtų atstatydintas: esą reikia neskubėti ir palaukti Etikos ir procedūrų komisijos sprendimo. (O tos komisijos kai kuriuos narius, matyt, buvo norima per tą laiką paspausti.) Be to, daugelį netgi kai kurių ministrų nustebino K.Prusnkienės atviras pareiškimas, kad jos netenkina siaura žemės ūkio sritis, ir ji sieksianti daugiau. Ką visa tai reiškia? Negi ji neatsisako planuotos premjerės kėdės. Arba kaip suprasti užuominą, kad ji nenori dirbti vienoje Vyriausybėje su KGB rezervininkais. Čia tai jau garsiojo Koperfildo vertas fokusas. Šatrija kratosi buvusių bendražygių. Tiesa, vieną rezervininką, A.Pekeliūną, ji vertinanti teigiamai jis yra niekuo nenusikaltęs.
Dabar viso pasaulio politologai bei ekspertai nesiliauja komentuoti Ukrainos oranžinės revoliucijos ir svarsto, ar gali ji pasikartoti kitose buvusiose sovietinėse respublikose. Daromos išvados, kad taip atsitikti gali, nors mūsų Premjeras iš anksto pareiškė, kad Lietuvoje to neįvyks. Bet atmesti tokio varianto negalima. Visų pirma todėl, kad visoje posovietinėje erdvėje veikia tos pačios komunistinės nomenklatūros struktūros, persitvarkiusios į oligarchinius klanus, gana dažnai su kriminaliniu atspalviu. Dėl to atsirado didelis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Tas elitu pasivadinęs sluoksnis atsirado ne dėl kokių nors ypatingų gabumų, o neteisėtai pasigrobus ir pasidalijus visuomeninį turtą. Kai kas tvirtina, kad ir demokratinėje Vakarų Europoje šis elitas yra pakankamai turtingas. Tačiau jis atsirado visiškai kitaip: turtėjo valstybės, turtėjo ir elitas bei visi, be išimties, piliečiai. Galima paminėti tik vieną pavyzdį, kai buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Haroldas Makmilanas, susiklosčius nelengvai ekonominei situacijai, važinėjo į darbą tramvajumi. Argi gali kas įsivaizduoti tokį dalyką nuvorišų valdomoje Lietuvoje, kai net menkiausias valdžios klerkas pripažįsta tik mersedesus?
© 2005 "XXI amžius"
|