Pirmasis puslapis
Žiniasklaida
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Darbai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vis pasirengęs dirbti Bažnyčios
ir tautos labui

Popietės Kardinolo V.Sladkevičiaus muziejuje metu (iš kairės): mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Robertas Grigas ir sovietinių lagerių kalinys Liudvikas Simutis Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kai sekmadienį Kauno tikintieji rinkosi į Arkikatedrą, jie išgirdo seniai čia girdėtą mons. Alfonso Svarinsko balsą. Monsinjoras kartu su jį pakvietusiu arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi ir kitais kunigais koncelebravo šv. Mišias, skaitė Šventąjį Raštą, sakė pamokslą. Mat šiomis dienomis mons. A. Svarinskas, neseniai atšventęs kunigystės 50-metį (o Kunigystės sakramentą A. Svarinskas priėmė stalinistiniame lageryje iš kartu su juo įkalinto garbingos atminties vyskupo P. Ramanausko rankų), mini savo gyvenimo 80-metį. Monsinjoras išties sakė pamokslą, o ne dabar įprastą homiliją, nes, išreikšdamas savo susirūpinimą dvasine tautos padėtimi, pasakė daug nurodymų ir pamokymų, kaip turėtų elgtis sąmoningas katalikas. Pamokslininkas iškalbingai atkreipė dėmesį į daugelio miestiečių aukštą gyvenimo lygį, kuris tačiau yra priešingas smukusiam doroviniam lygiui. Kai Vilniuje negalima praeiti pro automobilių gausą arba kai perkami brangūs, bet menkaverčiai niekučiai, katalikiškose šeimose pamirštama malda, vaikai prie mokyklos prieigų ragauja narkotikus, merginos žudo (darydamos abortus) pradėtus kūdikius (taip antrakart darydamos nuodėmę) – ir visa tai vyksta, kai kiti žmonės skursta, nesudurdami galo su galu. Monsinjorui skaudžiausia tai, kad atgavusi laisvę tauta išrenka į valdžią tokius žmones, kuriuos jis įvardijo Dievo ir tautos priešais. Mons. A.Svarinsko įsitikinimu, į tokią padėtį atvedė nepriklausomą Lietuvą apėmęs moralinis nuosmukis. Daugiau nei dvi dešimtis metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs kunigas sielojasi, kad Lietuvoje mąžta stojančiųjų į kunigų seminarijas (kai kuriose vyskupijose per paskutiniuosius metus nebuvo nė vieno kandidato į seminariją), kunigai ir vienuoliai vengia savo apranga parodyti, kas jie yra, o ypač jam skaudu dėl katalikiškos spaudos likimo: užsidarė „Katalikų pasaulis“, sunkiai verčiasi „Artuma“, vos išsilaiko „XXI amžius“ ir „Kregždutė“. Per trumpą savo pamokslą mons. A.Svarinskas pareiškė daug minčių, kurias turėtų įvertinti ir įsisamoninti tikintieji. (Redakcija atsiprašo tų mūsų laikraščio skaitytojų, kurie buvo suklaidinti neteisingai nurodytu šv. Mišių laiku ir negalėjo išklausyti jubiliato pamokslo, todėl bent iš dalies atitaisydama savo klaidą jų pageidavimu spausdina pagrindines mons. A.Svarinsko pasakyto pamokslo mintis, p. 4.)

Po šv. Mišių iškilmių dalyviai, pakviesti arkiv. S.Tamkevičiaus, patraukė į Kardinolo V.Sladkevičiaus muziejų, tačiau ne visi norintieji tilpo – dauguma jų stovėdami klausėsi jubiliato ir kitų garbingų žmonių žodžių. Muziejaus direktorė Irena Petraitienė, įdėjusi daug darbo rengiant šį monsinjoro pagerbimą, perdavė renginio programą vesti Kauno Šančių parapijos klebonui kun. Virginijui Veprauskui, kuris aukštai įvertino jubiliato ryžtą dirbti Bažnyčios ir tėvynės labui, nebodamas jokių persekiojimų (tą liudija ilgi lageriuose praleisti metai), o Šančių parapijos vaikų globos namų auklėtiniai padainavo gražių dainų apie gyvenimo prasmę. Pirmasis kalbėjęs arkiv. S.Tamkevičius prisiminė keletą epizodų iš susitikimų su jubiliatu – pirmąjį susitikimą ligoninėje, kur tik ką seminariją baigusį kun. S.Tamkevičių aplankė kun. A.Svarinskas, vykimą į Maskvą, kur turėjo būti paskelbta apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto įsteigimą, kai A.Svarinskas, kaip visada, savo guviu ir drąsiu nusiteikimu drąsino bendrakeleivius, susitikimą traukinyje, kai abu, dar kaliniai, vyko į Lietuvą, ir kun. A.Svarinskas, niekaip nepalaužtas, kalbėjo savo bendražygiui, ką vėl darysiąs Lietuvoje. Pats mons. A.Svarinskas kukliai įvertino savo nuveiktus darbus, trumpai apibūdino jo gyvenimo žygdarbiams paskatinusius Motiną, Tėvynę, Bažnyčią, sakydamas, kad sulaukus tokių metų jau norėtų pailsėti, o visus darbus perleidžia jaunesniems, kuriems tik paplotų, pritardamas jų darbams. Tačiau iš monsinjoro humoristiškai ar net kandžiai sakomų žodžių galima buvo suprasti, kad jis dar neapleidžia savo įsipareigojimų žmonėms. Jubiliatą sveikino ir gražius linkėjimus jam linkėjo mons. V.Kazlauskas (jo Vaiko tėviškės namų auklėtiniai padainavo išraiškingą dainelę apie šventumą), gyd. R.Jurkuvienė (prieš kelias dešimtis metų pakrikštyta kun. A.Svarinsko po pirmojo jo įkalinimo), architektė A.Nistelienė, sovietinių lagerių kalinys L.Simutis, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys R.Kupčinskas, Kauno Sąjūdžio pirmininkas Z.Kazlauskas, kun. P.Dumbliauskas, prof. R.Baltrušis, o patriotines tautines dainas vedė, kitiems pritariant, mons. A.Svarinsko Abezės lagerių bendražygis Tadas Dobkevičius. Monsinjoro pagerbimą susirinkusieji užbaigė Lietuvos himnu, kurį niekada nenusiviliantis kunigas giedodavo ir okupuotoje Lietuvoje, ir Rusijos lageriuose.

L.Š.

© 2005 "XXI amžius"