|
Ateiti pas Jėzų ir priimti Jo palaiminimus
Viename Katalikų Bažnyčios katekizmo skirsnyje (apie Kristaus garsiuosius palaiminimus, kurie bus skaitomi šį sekmadienį bažnyčiose) yra reikšminga pastaba, primenanti, jog dar Abraomo laikais (apie 2000 m. prieš Kristų) išrinktoji izraelitų tauta buvo gavusi iš Viešpaties Dievo pažadus, kurie, nors daugiausia apėmė žydų žemiškojo gyvenimo reikalus, turėjo sąsajų su Išganytojo palaiminimų pažadais.
Beveik šimtamečiui tikėjimo protėviui Abraomui kartą apsireiškė Visagalis Dievas ir pažadėjo, kad jis bei jo palikuonys gaus visą Kanaano kraštą kaip amžiną nuosavybę, o jo devyniasdešimtmetė žmona pagimdys sūnų Izaoką, per kurį Viešpats su žydų tauta sudarys amžiną sandorą (plg. Pr 17, 19). O kai Abraomas dešimtuku išlaikė sunkiausią gyvenimo egzaminą (jis, paklusdamas Aukščiausiojo valiai, jau rengėsi Jam paaukoti savo sūnų Izaoką), tuomet, dėl beatodairiško klusnumo ir pasitikėjimo gyvuoju Dievu (plg. Pr 22, 15 18), Abraomas išgirdo iš dangaus balsą, liudijantį, kad nuo šiol Viešpats jį taip gausiai pradeda laiminti, kad net visos tautos žemėje (per jo palikuonis) sulauks gausių palaiminimų.
Visi žmonės turėtų su dėkingumu lenktis prieš savo Viešpatį Jėzų, kuris pirmiausia pats mums tapo didžiausiu palaiminimu, nes savo dieviška šviesa parodė mums tiesiausią ir trumpiausią tikėjimo, vilties ir meilės kelią, vedantį į Jo irdyje slypinčią laimę.
Kaip Švč. M. Marija dėmėjosi visus savo Sūnaus žodžius ir poelgius, kaip Mortos sesuo Marija paliko visus buitinius rūpesčius ir, prigludusi prie Išganytojo kojų, klausėsi Jo žodžių, kaip apaštalas Jonas subtiliai juto, kada ir kaip reikia išdrįsti ir prisiglausti prie savo Mokytojo, idant galėtų pajusti daugiau dieviškos malonės įkvėpimų, taip panašiai ir mus Viešpats Jėzus kviečia, kad mes nebelūkuriuodami ateitume pas Jį, nes Jis nuolat mus kviečia pas save tokius, kokie esame.
Kai (paklusdami Jėzaus kvietimui) ateiname pas Jį, tada prisimename, kad Jis mus kiaurai mato ir viską apie mus žino. Jo akivaizdoje dingsta visos žmonių kaukės, nes maldinga akistata su Dievo Sūnumi, kada Jo tiesos šviesa apšviečia visus praėjusio gyvenimo suklydimus, gali net kai kuriuos asmenis paskatinti nuoširdžiai atgailauti ir iš pagrindų keisti savo gyvenimą.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasigirsta atvirų raginimų: tiems tautiečiams, kurie sovietmečiu buvo įsipainioję į KGB voratinklius, suteikti dar vieną šansą prisipažinti, o gal ir viešai paskelbti savo buvusių ryšių su saugumo struktūromis istorijas. Ta proga norisi šiems skaudžiai klydusiems žmonėms pirmiausia asmeninėje maldoje prašyti tokio ryžtingo atsigręžimo į savo Atpirkėją malonės, kad jie daugiau ne tik slapta savo mintimi nebeketintų bendradarbiauti su bet kokiomis blogio struktūromis, bet dar svarbiau kad kai kurie jų (per Atgailos sakramentą), numazgoję savo sąžinės dėmes bei susivieniję su eucharistiniu Jėzumi, galėtų pasinaudoti Liustracijos įstatymu ir, pasitikėdami Dievo pagalba, pagaliau išdrįstų prisipažinti, jog turėjo ryšių su šėtono inspiruojama KGB.
Taigi kai įvairiopais būdais ateiname pas Jėzų, pavyzdžiui, apmąstydami Šventojo Rašto žodį, dalyvaudami sekmadienio šv. Mišiose, vienaip ar kitaip pagelbėdami (su vidinėmis nuostatomis - Kristaus garbei ir artimo labui) aplinkiniams, tada mums Dievo žodis aiškiai kalba apie tai, jog priklausome pačiam Dievo Sūnui ir taip pat neabejotinai esame Abraomo palikuonys (plg. Gal 3, 29) bei visų dieviškų palaiminimų ir pažadų paveldėtojai.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2005 "XXI amžius"
|