|
Juodieji pranašai
Petras KATINAS
Apie Amerikos imperijos saulėlydį dabar šneka ir rašo, kas tiktai netingi. Pradedant Rusijos komunistų vadu G.Ziuganovu, baigiant JAV milijardieriumi, labai abejotinų tikslų siekiančiu filantropu Džordžu Sorošu. Ir G.Ziuganovo, ir Dž.Sorošo samprotavimai, kad ir kaip būtų keista, gana panašūs. Tačiau kai solidžiais vadinami mokslininkai ir politologai prabyla apie netrukus prasidėsiantį JAV saulėlydį, verta įsiklausyti į jų samprotavimus. Štai prancūzų mokslininkas Nacionalinio demografijos instituto vyriausiasis specialistas Emanuelis Todas (pavardė rodo, kad tai ne prancūzas, o greičiausiai išeivis iš pažadėtosios žemės) prezidento Dž.Bušo antrosios kadencijos išvakarėse paskelbė knygą: Po imperijos. Amerikietiškos sistemos byrėjimo apybraiža. Apie šią knygą dabar plačiai diskutuojama Amerikoje ir Europoje. Pagrindinė E.Todo knygos mintis ta, kad Jungtinės Valstijos įžengė į savo galybės fazę, demokratijos išsigimimą, tampa grobuoniška valstybe ir tarptautinio nestabilumo židiniu. Beje, reikėtų priminti, jog 1976 metais E.Todas savo knygoje Galutinis subyrėjimas, remdamasis ekonominiais ir demografiniais skaičiavimais, tiksliai išpranašavo Sovietų Sąjungos žlugimą. Naujojoje savo knygoje šis prancūzų mokslininkas teigia apie amerikietiškos sistemos pabaigą. XXI amžiaus pradžioje Jungtinės Valstijos tampa problema visam likusiam pasauliui, nes visur, kur tiktai įmanoma, kursto netikrumą ir konfliktus. Todėl JAV tapo globalinio nestabilumo faktoriumi, - rašo E.Todas ir analizuoja to reiškinio priežastis. Pasak jo, tuo metu, kai pasaulis pradeda aktyviai, be Amerikos pagalbos, vystyti demokratinius procesus, JAV pradeda prarasti savo demokratines tradicijas, bet tuo pačiu ima suvokti, kad ekonomiškai negali apsieiti be likusio pasaulio. Turėdamos didžiulį prekybos deficitą, kuris XX a. paskutiniame dešimtmetyje išaugo nuo 100 iki 400 milijardų dolerių, JAV bando puolat pritraukti naujus kapitalus, kurie siekia ne mažiau nei 1,2 mlrd. dolerių kiekvieną dieną. Šį faktą E.Todas pateikia kaip akivaizdų įrodymą, jog JAV dalis pasaulio pramonės gamyboje nuolat mažėja, o iš didžiausios pasaulio gamintojos Amerika tampa didžiausia vartotoja. Vartojimas tapo kur kas didesnis nei gamyba, todėl JAV priverstos imtis globalizuotos ekonomikos reguliuotojos vaidmens. E.Todas teigia, kad importuodama ir vartodama Amerika gauna ne prekes, o tiktai dolerius, todėl, jo nuomone, tampa parazitu ant pasaulio ekonominės sistemos kūno.
Pasak E.Todo, JAV šiandien turi pagrindinį tikslą ne ginti demokratinę ir liberalią tvarką, o užsitikrinti sau pagrindinę strateginę kryptį įvesti politinę visų pasaulio resursų kontrolę. Tačiau, šio prancūzų profesoriaus nuomone, JAV jau nebeturi tam tikslui realių ekonominių, karinių ir ideologinių resursų. Savo išvadose dėl Amerikos saulėlydžio E.Todas rašo: Amerikos diplomatija užsienio atžvilgiu elgiasi kaip išgėręs žmogus, pats save drąsinantis. Tuo tarpu reali Amerika pernelyg silpna: ji jau nebėra supervalstybė. Dabar ji gali terorizuoti tik silpnas nacijas ir turi bijoti ekonominio embargo, jeigu ir toliau kels pasauliui nuolatinių rūpesčių. Aišku, tokie samprotavimai daugiau yra ne realūs apskaičiavimai, o politinės konjunktūros, Prancūzijoje ir Vokietijoje pasklidę atgarsiai. Kaip ir ES gąsdinimai įvesti embargą Jungtinėms Valstijoms, Paryžiaus ir Berlyno ambicijos bei siekimas sumenkinti JAV vaidmenį pasaulio ekonomikoje ir politikoje nerealūs dalykai. Bent jau artimiausiu laikotarpiu. Pakanka priminti, kad į JAV plaukte plaukia geriausi moksliniai kadrai iš turtingiausių ES valstybių. Šiuo metu daugiau kaip 400 tūkst. jaunų ir perspektyvių mokslinių darbuotojų gyvena ir dirba JAV. Pirmiausia ne tik dėl žymai geresnio ekonominio gyvenimo, o dėl faktiškai neribotų galimybių moksliniam darbui. Pavyzdžiui, 2000 metais JAV įvairiems moksliniams tyrimams skyrė 287 milijardus dolerių, o visos ES valstybės kartu paėmus - vos 160 mlrd. Ta pati Prancūzija, tampanti vos ne antiamerikietiškumo flagmanu, siekdama mažinti biudžeto deficitą, smarkiai sumažino asignavimus moksliniams tyrimams. Ir pati Europos Komisija neslepia susirūpinimo, kad ES šalyse vis auga biurokratinis aparatas. Europos Komisijos duomenimis, tik 13 proc. išvykusių į JAV mokslinių darbuotojų planuoja sugrįžti atgal į savo šalį. Tuo pačiu apskaičiuota, jog, norint užsitikrinti pirmaujančias pozicijas pasaulio moksle ir ekonomikoje ar bent jau susilyginti su JAV, iki 2010 metų reikia padidinti mokslinių darbuotojų skaičių 700 tūkst. žmonių. Iš kur juos paimti, jeigu daugelis perspektyviausiųjų išvyksta dirbti į JAV. Taigi kalbėti apie JAV saulėlydį, kas dabar tapo labai madinga tarp Europos kairiųjų, įvairių rausvai žalių, įvairaus plauko anarchistų ir senųjų komunistų, tėra tik savęs guodimas.
Tad profesoriaus E.Todo aukštinimas akcentuojant, jog kaip tik jis 1976 metais išpranašavo SSRS žlugimą, tėra irgi savotiškas triukas. Tą sovietinės imperijos žlugimą, ypač brežnevinės stagnacijos laikais, dar tiksliau numatė žmonės pačioje SSRS. Ir neturėdami jokių profesoriškų mantijų. O Sovietų Sąjungos ir JAV lyginimas išvis sunkiai suvokiamas.
© 2005 "XXI amžius"
|