|
Šurmulys Lietuvos viduje gali persimesti ir į tarptautinę erdvę
Andrius Kubilius
Vasario 7 dieną tradicinę pirmadienio spaudos konferenciją
surengė Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo narys Andrius Kubilius,
grįžęs iš Vašingtono, kur dalyvavo 53-iuosiuose JAV Kongreso rengiamuose
Nacionaliniuose maldos pusryčiuose. Siūlome straipsnį, parengtą
pagal spaudos konferencijos medžiagą.
Iš susitikimų Vašingtone
Maldos pusryčiuose man teko dalyvauti pirmą kartą. Tai įspūdingas ir pagarbą keliantis renginys. Ką reiškia vien jo mastai trys tūkstančiai dalyvių iš 140 valstybių, daugiau kaip šimtas Kongreso ir Senato narių vienoje salėje. Hiltono viešbučio salę, kaip sako pusryčių organizatoriai, savininkas Hiltonas statė specialiai Maldos pusryčiams, kurie JAV buvo pradėti rengti po Antrojo pasaulinio karo ir paplito po visą pasaulį. Įspūdį stiprino ne tik tai, kad prie vieno stalo teko sėdėti su JAV Kongreso ir Senato nariais, bet ir paties Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Dž.Bušo dalyvavimas iš karto po įspūdingos kalbos Kongrese. Maldos pusryčiuose prezidentas dalyvauja visada. Manau, šie maldos pusryčiai yra didžiausias pasaulyje tas pačias vertybes branginančių įtakingų žmonių susitikimas. Kaip teko patirti, jie ne tik kalbasi įvairiomis temomis, bet ir atlieka kitokį tylų, bet milžinišką darbą, kurį pripažįsta ir oficialioji diplomatija. Mat labai dažnai Maldos pusryčių lyderiai aktyviai dalyvauja reguliuojant įvairius konfliktus ir už vieno stalo susodinant konfliktuojančias puses. Šie Maldos pusryčiai buvo išnaudoti kaip priemonė sureguliuoti vieną iš pastarųjų politinių gaisrų pasaulyje konfliktą Sudane.
Be Maldos pusryčių, aktyvios Lietuvos ambasados veiklos dėka keletą dienų teko praleisti dalyvaujant intensyviuose pokalbiuose, kurių buvo daugiau kaip dvidešimt ir Kongrese, ir Valstybės departamente, ir Nacionalinėje saugumo taryboje. Teko susitikti su prezidento Dž.Bušo patarėjais. Vienas pagrindinių klausimų, kuriuos teko aptarti, tai Ukraina ir jos perspektyva. Raginau JAV administraciją po pergalių nepalikti Ukrainos vienos, nes entuziazmas ir emocijos gali labai greitai išgaruoti, kaip buvo Lietuvoje 1990 metais. Tiktai Vakarų pastangos suteikti ilgalaikę perspektyvą Ukrainai, numatant jos galimybę integruotis į Europos Sąjungą ir NATO, gali sulaikyti ją nuo netikėtų viražų ir netikėtų pralaimėjimų kelyje į visišką demokratiją ir vakarietišką valstybę. Kaip ir Lietuvą, kai 1992 metais į valdžią grįžo kompartija, palaikė tik ilgalaikės perspektyvos stojimo į ES ir NATO vizija.
Antras dalykas, apie ką teko kalbėtis ir raginti Kongresą, ypač Kongreso biudžeto komiteto narius, tai Baltarusija, kur, mano įsitikinimu, po rožių revoliucijos Gruzijoje ir oranžinės revoliucijos Ukrainoje atsiveria didelės galimybės vykti pokyčiams, lemiantiems normalios demokratijos vystymąsi. Tam reikalinga pagalba. JAV yra priėmusios labai stiprų Baltarusijos demokratijos įstatymą, tačiau tas įstatymas, numatantis daug paramos Baltarusijos demokratinėms jėgoms, kol kas nėra paremtas kokiais nors pinigais. Todėl teko užsiimti lobistiniu darbu, įtikinėjant Kongreso narius, kurie turi atsakomybę spręsti, kiek tokiam įstatymui vykdyti būtų skirta pinigų. Teko įtikinėti, kad pinigų reikia nemažai.
Trečias dalykas Lietuvos reikalai. Teko kalbėtis apie JAV vizų Lietuvos piliečiams atsisakymo programos įgyvendinimą ir dėstyti motyvus, kodėl tai turi būti daroma ne tik Lietuvos, bet ir visos Centrinės Europos atžvilgiu. Lietuva ir kitos Centrinės Europos valstybės, turėdamos perspektyvą nuo 2007 metų tapti Šengeno sutarties dalyvėmis ir būdamos JAV politikos šalininkės, turėtų susilaukti ir atitinkamų ženklų iš JAV. Ta proga sveika prisiminti, kad Lietuva pakankamai seniai nereikalauja vizų iš JAV piliečių. Kaip supratau iš kalbų su Administracijos pakankamai aukštais pareigūnais, JAV yra pasirengusios pradėti judėti tuo keliu. Ir tai turėtų paaiškėti prezidento Bušo kelionės į Europą metu, ypač lankantis Bratislavoje, vienoje iš Centrinės Europos sostinių. Manoma, kad šiuo klausimu, o taip pat ir Ukrainos bei Baltarusijos klausimu bus pasisakyta pakankamai reikšmingai.
Su vienu iš prezidento patarėjų komandų narių teko pasikalbėti ir apie gegužės 9-ąją. Tapo aišku, kad JAV Administracijos atstovai gerai žino Centrinės Europos skaudžią istorinę patirtį ir didesnių abejonių mūsų siūlymas Lietuvos Prezidentui nevykti gegužės 9-ąją į Maskvą jiems nekelia.
Kaip iš Vašingtono atrodo Lietuva?
Vaizdas iš tiesų atrodo nekoks. Nors manęs niekas daug apie situaciją neklausinėjo, tačiau, stebint spaudos pranešimus apie europinių pinigų partinį dalijimąsi ir apie tai, kad Lietuvos politikoje moralė nieko nereiškia, iš tiesų darosi liūdna. Tenka konstatuoti, kad turime Vyriausybę be garbės kodekso. Liūdniausia girdėti atsainų Premjero požiūrį į moralines vertybes. Tenka apgailestauti, kad prityrę socialdemokratai lyg ir nemato koalicijos problemų, o mato tik žiniasklaidos ir opozicijos tariamą puolimą. Todėl kyla esminis klausimas: ar mes su tokia Vyriausybe, su tokiais ministrais, su tokia Seimo vadovybe turėsime gyventi ketverius metus? Tai klausimas, į kurį turi atsakyti patys koalicijos vadovai. Jeigu koalicija nesikeis, tai Lietuva per ketverius metus tikrai patirs didelių nuostolių. Tenka konstatuoti, kad šiandien Lietuva moka didelę kainą už tai, kad socialdemokratai po rinkimų norėjo būti valdžioje bet kokia kaina, nepaisė, nei su kuo, nei kokiais principais sudaro koaliciją.
Nuostoliai tai vis menkėjantis Lietuvos gebėjimas veržtis į priekį, kai koalicija paskendusi skandaluose ir kai valstybės bei tautos tolesnės raidos vizijų net su žiburiu nerasi. Tęsiantis tokiai skandalingai veiklai, neigiamos pasekmės persikels ir į Lietuvos tarptautinio autoriteto lygį. Štai ministras A. Butkevičius susirūpęs dėl to, kad Briuselis mato skandalus dėl europinių pinigų paskirstymo ir kad tai gali virsti Briuselio sankcijomis Lietuva gali prarasti autoritetą tarptautinėje politikoje, kur bando tapti regiono lydere, besirūpinančia Ukrainos, Baltarusijos ar kitų Centrinės Europos valstybių tolesne raida.
© 2005 "XXI amžius"
|