|
Kokių dovanų įsigeidėme?
Juozas Grevelda
Bene svarbiausias klausimas, kurį ne tik galima, bet ir reikia kalte įkalti į kiekvieno susipratusio ar bent kiek norinčio susiprasti lietuvio pasąmonę, yra toks: reikia ar nereikia važiuoti Jo Ekscelencijai Maskvon, nusilenkti broliškos ar didvyriškos rusų tautos naujiesiems simboliams Stalinui, Ruzveltui ir Čerčiliui? Tegul ginčijasi, tegul mokosi dialektikos! Na, savaime suprantama, kad ta pačia proga ir Putinui. Juk jis taip pat yra rusų tautos simbolis ir tikrai ne menkos prabos!
O kaipgi kitaip? Jeigu kasdien nekvaršinsi galvos, jeigu nevarinėsi televizijoje diskusijų, radijo laidose klausimėlių, tai niekam ir nerūpės! Pagaliau reikalas ne tas, kad padiskutuotume, pasiginčytume, išbalsuotume ir pateiktume Prezidentui atsakymą štai, Jūsų Ekscelencija, tokia tautos nuomonė, tokia jos valia, tokie referendumo rezultatai, - važiuokite (ar nevažiuokite)! Povilas Gylys laidoje Ketvirtoji valdžia taip ir pasakė: Jo Ekscelencija nuspręs, tai jo prerogatyva! Tačiau jam tai nė truputėlio nesukliudė kvailinti žmonių (kaip pasakė kitas tos pačios laidos prelegentas Rimvydas Valatka) ir gerą valandą postringauti, kad reikia įsigilinti į situaciją, suprasti Putiną, Vakarus ir t. t.
O įsigilinti į daugelį dalykų ir juos suprasti reikia iš tikrųjų. Rusija yra mūsų kaimynė, ji kol kas dar labai sunkiai serga, jai labai sunku išsigydyti nuo Didžiojo brolio sindromo. Kad ir kaip stengėsi Jelcinas tą sindromą išgydyti, nieko gero iš tų pastangų neišėjo, - perėmus gydymą Putinui, liga įsisiūbavo, ligonis atkrito ir kažin ar galiausiai negaus galo. Nesiseka Rusijai su lyderiais: jie griebiasi gydyti ne po vieną ligonį ar ne po kelis šimtus, kaip Kašpirovskis, o užsimojo gydyti milijonus ligonių visą Rusiją, nors nė truputėlio nenutuokia, kaip ją, motinėlę, reikėtų gydyti.
Suprasti reikia dar ir tai, kad, Kremliaus politikams darant klaidą po klaidos, šalies viduje kariaujant kruviną karą Čečėnijoje (arba apsiribojant tik čekistiškomis priemonėmis, anot Kremliaus atstovų spaudai), patyrus gėdingus pralaimėjimus Gruzijoje ir Ukrainoje, nuskriaudus kelias dešimtis pensininkų su ta nelemta lengvatų demonizacija, kitaip tariant, pasirodžius, kad žaidžiami nešvarūs žaidimai, žūtbūt reikia įteigti, kad purvo ant veido nematyti. Šitam reikalui labai gerai tiktų didžiosios pergalės paminėjimas. O to paminėjimo be trijų Baltijos valstybių, na, jau niekaip negalima surengti. Kaipgi, juk mes jus ir išlaisvinome, ir po penkiasdešimt 1metų okupacijos nepriklausomybę pripažinome, kaip dabar mes be jūsų švęsime savo pergalę? Kaip jūs galite nepripažinti, kad dešimtys ir šimtai tūkstančių mūsų karių, jus bevaduodami, galvas padėjo?
Be to, ar mažai mes su jumis vargo patyrėme, kai jūs visus tuos penkiasdešimt metų į Vakarus kaip vilkai į mišką tik ir težiūrėjote? O gal jau pamiršote, kiek mūsų čekistų, jūsų partizanus (atleiskite - buržuazinius nacionalistus ir imperializmo samdinius) po miškus besivaikydami, tuose miškuose ir kailį padžiovė? Jeigu pamiršote ar prisiminti nenorite, tai gal įvertintumėte mūsų pastangas - ar žinote, kiek mums kainavo tą šimtą tūkstančių ar net kelis šimtus tūkstančių Sibiran išvežti? Jie ten tinginiavo ir netgi dorai savo išlaikymo neužsidirbo, vienas vargas su tais vergais!
Žinome, gerai žinome, ką jūs sau manote! Mūsų lyderis, kurio didysis genijus įžiebė didžiojo karo liepsną ir galiausiai tą karą laimėjo, jums visai nepatinka! Na, bet ir smulkmeniški gi jūs žmonės! Istorijos mokslas jau seniai viską sudėliojo į lentynas ir į stalčius, surašė į mokslo knygas ir enciklopedijas. Viskas suskaičiuota kiek mirė Gulago salynuose, kiek žuvo karo laukuose, tai kam čia dar tas aistras kaitinti, kam tą nelemtą praeitį žadinti? Juk mes Stalinui paminklą statome ne už tai, kad jis kartu su Hitleriu išskerdė dešimtis milijonų žmonių! Štai pažvelkite Vakarų valstybių lyderiai, gegužės 8-ąją atšventę Antrojo pasaulinio karo baigtį, jau kitą dieną skuba pas mus į Maskvą švęsti sovietinės liaudies pergalės Didžiajame Tėvynės kare. Gražu, tiesa?
Kai dėl paminklų, tai štai ką mes jums pasakysime, broliai lietuviai: kokius norime, tokius ir statome. Ne jūsų daržas, ne jūs pupas auginate! Nepatinka nežiūrėkite, neskanu - nevalgykite, o auginti ir vaišinti neuždrausite!
O juk teisybė - ar mums reikia piktintis tais naujaisiais stabais? Jeigu Kremliaus ceremonmeisteriai vieną dieną užsigeis Staliną į mauzoliejų grąžinti, negi mes turėtume prieštarauti? Jeigu kada nors kas nors įsigeis kur nors Afrikoje pastatyti paminklą Didžiajam Žmogėdrai, ar jau reikia skubinti piktintis ir rėkti visam pasauliui, kaip rublį pametus? Kam nepatinka, tas tegul ir nevažiuoja, kas nenori, tegul nenusilenkia; be galvos liksi, o visiems neįtiksi. Juk pasakė protingas žmogus ne tas gražu, kas gražu, o tas, kas kam patinka.
Su kvailiu nepasiginčysi, su pliku nėr ko peštis. Važiuokite ar nevažiuokite, Jūsų Ekscelencija, žiūrėkite, kas jums patinka ar pritinka. Jeigu labai jau nenorėsite važiuoti, bus kas jus pavaduos. Greitai komisija suskaičiuos, kiek KGB rezervininkų Seime prisirinko, bus iš ko komandą sudaryti. Iš praeitos kadencijos Seimo buvo susidariusi keturių komunarų komanda, dabartinis Seimas galės komandiruoti keturių komisarų komandą. Ir visi bus nepėsti! O jeigu važiuosite, tai gal dar kokių nors dovanų gausite, pavyzdžiui, kokį nors rusišką medalį: Už nuopelnus Didžiajame Tėvynės kare, Už drąsą ar Už kovinius nuopelnus, o gal Už Berlyno paėmimą? Dovanotam arkliui į dantis nežiūri, bus gerai bet koks. O kad jau taip gražiai jums sekėsi Kijeve, tai sakau, gal pavyktų jums, pavyzdžiui, tarpininkauti tarp Putino ir Maschadovo? Tai pavydėtų jums tąsyk tie nelemti mūsų socialdemokratai ir Vakarų lyderiai!
© 2005 "XXI amžius"
|