Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Juodgirio kautynės

Jonas LUKŠĖ

Antanas Žilys-Žaibas, Vyčio apygardos Žaibo būrio vadas

Memorialiniai kryžiai, pastatyti Klaibūnų kaime Autoriaus nuotrauka

Tavo milžinų kapynai mums stiprybės duoda,
Didžiadvasiais išaugina prieš apgaulę juodą,
Ir šiandien karžygių sūnūs vėl prikels parblokštą,
Alsuok amžiais! Šviesk, Tėvyne! Savo laisvės bokšte.
Kostas Tvaska-Rugelis

Dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių šiais metais ir ypač Europoje bus rengiami įvairūs renginiai, minimos įvykių datos vieniems džiugios, kitiems – liūdnos. Vieniems tai pergalė prieš fašistinę Vokietiją, atnešusi laisvę okupuotoms Vakarų Europos tautoms, kitiems ta pergalė leido sustiprinti represinį sovietų režimą ir nebaudžiamai siautėti okupuotose šalyse. Bet daugiausia tragiška Antrojo pasaulinio karo pasekmė – koncentracijos stovyklų tinklas Vokietijoje, Gulago imperija Sovietų Sąjungoje, Japonijos Hirosimos ir Nagasakio miestų atominis bombardavimas. Nacistinė ir komunistinė žmonių neapykantos ideologija pasiuntė į pražūtį dešimt milijonų žmonių. Tai pasaulinė tragedija. Šiame straipsnyje norima prisiminti ir atkreipti visuomenės, ypač jaunimo dėmesį į tai, kas įvyko vieną 1945 metų dieną nedidelėje Traupio apylinkėje, kai Lietuva buvo „išvaduota“.

Anykščių rajono Traupio partizaninės kovos epizodai, aišku, maži palyginti su pasauliniais įvykiais, bet apylinkei, netekusiai per 30 žmonių, o per visus 1945 metus – arti šimto, yra labai skaudūs.

Po antrosios sovietų okupacijos šaukiamojo amžiaus vyrai prievarta buvo imami į Raudonąją armiją ir siunčiami į Vakarų fronto mėsmalę. Raguvos valsčiaus (tuo metu Traupis įėjo į Raguvos valsčiaus sudėtį) vyrai ir vyresnio amžiaus paaugliai slapstėsi ir visais įmanomais būdais stengėsi išvengti mobilizacijos. Kuriems nepasisekė suklastoti dokumentų, – vieniems pasijauninti, kitiems pasisendinti, – nerasdami išeities slapstėsi arba, paėmę ginklus, išėjo į partizanus. Ginklų buvo nedaug, bet visų ryžtas nepasiduoti ir apginti save, šeimą, tėvynę buvo didelis ir visuotinis. Dar 1940 metų vasarą Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija pribloškė tautą. Ji jautėsi pažeminta ir išduota. Netekusi apie 50 tūkst. piliečių žiedo, – valstybės tarnautojų, partijų ir sąjungų vadovų, mokytojų, - įbauginta, visgi ji ryžosi ginti savo prigimtines teises.

Paskui frontą slenkanti NKVD 4-oji šaulių divizija ėmėsi nežaboto teroro. Jiems talkino vietiniai pavieniai komunistai ir degradavusi visuomenės dalis – stribai, iš pradžių pasivadinę „istrebitelnyje“ batalionais, vėliau atgrasantį pavadinimą pakeitę į „liaudies gynėjus“. Kaimo žmonės vieningai palaikė besislapstančius savo giminaičius, pažįstamus, juos maitino, rengė, parūpindavo vaistų. Traupio apylinkėse Vyčio ir Algimanto apygardų partizanai telkėsi į būrius, kuriems vadovavo A.Slučka-Šarūnas, A.Žilys-Žaibas, A.Jagėla-Ąžuolas ir kt. Šie būriai bazavosi ir judėjo Juodgirio, Repšėnų, Troškūnų, Raguvos miškuose ir prie šių miškų esančiuose kaimuose bei vienkiemiuose. Juodgiris – tai siauras miško ruožas maždaug vidurkelyje tarp Ukmergės ir Panevėžio, ties kuriuo ribojasi Panevėžio, Anykščių ir Ukmergės rajonai. Tuo metu gausūs iki šimto žmonių būriai glaudėsi Klaibūnų, Mickūniškių, Vičiūnų, Palepeikio kaimuose ir sodybose įrengtose slėptuvėse. Kita dalis partizanų turėjo įsirengę pastovesnes bazes miškuose. Ginkluotų karių gausa kėlė nuotaiką ir drąsą. Nors miško juosta buvo siaura ir ėjo beveik lygiagrečiai su Ukmergės-Panevėžio plentu, bet jis buvo užpelkėjęs, pilnas išvartų, sunkiai praeinamas. Gal ir dėl gamtinės priedangos partizanai nelabai saugojosi – ištisai degė laužai, nesislapstydami apsirūpindavo maistu iš šalia esančių kaimų valstiečių. A.Jagėlos-Ąžuolo būrys (apie šimtą vyrų) stovyklavo toliau į rytus už Vičiūnų ir Mickūniškių kaimų. Liudytojų giminių prisiminimuose teigiama, kad kautynių išvakarėse vieną partizanų būrių, žygiavusių nuo Žaliosios rinktinės pusės, pastebėjo enkavėdistai ir atsekė iki Juodgirio stovyklavietės. Tiesa tai ar ne, bet viena aišku, kad apie didelės partizanų grupuotės susitelkimą Juodgirio miške čekistai sužinojo patys arba per plačiai kuriamą išdavikų tinklą.

Vasario 8-osios pavakare Taujėnų NKVD batalionas sutraukė savo pajėgas ir nukreipė jas į Juodgirio partizanų stovyklą. Tikslaus partizanų pajėgų dydžio enkavėdistai nežinojo, bet numanė, kad partizanų yra daug. Todėl apie 300 kareivių apsupo mišką nuo Ukmergės-Panevėžio plento pusės ir vakaruose, kur mišką kerta šis plentas.

Gyventojai partizanams pranešė, kad nuo Ukmergės plento važiavo keli vežimai su stribais. Šarūno ir Žaibo būrių žvalgyba irgi pastebėjo čekistų judėjimą ir mūšiui pasirengė. Miškas buvo puolamas trijų keturių kilometrų pločio ruože. Ir dar maždaug šimto kareivių grandinė kas 20 metrų šukavo pamiškę ir buvo pasaloje. Mūšis tęsėsi tris valandas be aiškios kurios nors pusės persvaros. Partizanai mėgino prasiveržti kautynių sparnuose, bet sutiko tankią kulkosvaidžių ugnį. Tuo tarpu miške rusų kariuomenei sekėsi sunkiai, jie turėjo didelių nuostolių, bet atkakliai slinko kaip varovai, stengdamiesi partizanus išvaryti į palaukę. Partizanai išnaudojo kiekvieną priedangą, palikdami puolantiesiems pelkes ir atviresnes vietas.

Partizano mūšio dalyvio A.Veriko-Klajūno, Juozo brolio, teigimu, apie 10 val. Ąžuolo būrys per Mickūniškius ir Klaibūnus patraukė mūšio vietos Juodgiryje link ir, išsisklaidęs grandine apie du – pustrečio kilometro, pamėgino rusų kariuomenę atakuoti. Buvo sudarytos dvi kulkosvaidininkų grandys. Kiti partizanai buvo grąžinti į stovyklą. Visame pamiškės ruože užvirė mūšis. Puolimas įstrigo, nes priešas turėjo gerokai daugiau kulkosvaidininkų ir patyrusių kareivių. Po valandos susišaudymų partizanų grandys sutrūkinėjo. Pradėta trauktis prisidengiant sodybomis. A.Juzukėno-Liūto būryje kovėsi apie 20 vyrų. Peršovė V.Juospaitį, kuris pasitraukė Jusiškio kaimo link. Čekistai į trobesius pradėjo šaudyti padegamosiomis kulkomis.

Sužeistuosius partizanai išsinešė iš mūšio lauko. Labai sunkiai sužeistą Anicetą Paurazą partizanai įnešė į Indriūno (kitų duomenimis – į Gritėno) namą. Netrukus šį namą čekistai irgi padegė. Ugnies liepsnose žuvo A.Paurazas. Šioje vietoje žuvo dar keturi Ąžuolo būrio kariai. Persekiojamam pavyko pasprukti bene vieninteliam dabar gyvam partizanui Kiprui Semėnui-Kiaunei. Klaibūnų ir Mickūniškių kaimuose buvo sudeginta keliolika pastatų ir sodybų. Tačiau kautynių pastangos nenuėjo veltui. Šarūno ir Žaibo būriai pralaužė čekistų ir kareivių apsupties žiedą per šiaurinį sparną – Žiurlių kaimą, perbridę Nevėžį, pasitraukė į Troškūnų mišką.

Šių eilučių autorius, tada penkiametis vaikas, prisimena, kad motina skubėjo mus, tris vaikus, aprengti ir kažkur ragino eiti. Mačiau, kaip per Nevėžį Alukėnų kaimo link bėgo kažkoks vyras. Vėliau pasakojo, kad tai buvo vienas iš partizanų.

Mūšis vyko 30 kv.km plote. Jame dalyvavo beveik 300 partizanų ir per 400 Raudonosios armijos karių ir enkevėdistų. Prisimenamas dar vienas mūšio epizodas. Kada kautynės ėjo į pabaigą, vienas kareivių būrių, persekiodamas partizanus, vijosi juos Balelių kryptimi. Kiti partizanai, nuspėdami, kad kareivių būrys sugrįš, parengė jiems pasalą Juodgirio miško pakraštyje. Sugrįžusius raudonarmiečius sutiko sutelkta partizanų ugnis.

Galima tiktai stebėtis, kodėl NKVD nesurinko nukautų partizanų kūnų ir jų neišniekino Traupio ar Raguvos miestelių aikštėse. Žmonės nukautuosius spėjo surinkti ir palaidoti. Tai išskirtinis NKVD atvejis.

Po šio mūšio partizanų vadai suprato, kad didelis partizanų susitelkimas mažame plote yra pražūtingas. NKVD sutelkia gausesnes pajėgas ir partizanai, nepajėgdami jiems priešintis, patiria nuostolių. Reikia manyti, kad nuo tada pradėta keisti Aukštaitijos partizanų kovos ir gynybos taktiką.

Nustatyti Juodgirio kautynėse žuvusių partizanų tikslų skaičių sunku. Laisvės kovų archyve Nr.26 rašoma, kad žuvo 21 partizanas. Klaibūnų kaime 2002 metais pastatyti 17 memorialinių kryžių, vėliau – dar du.

Pateikiame patikslintą, bet, manau, negalutinį traupiečių ir kitų būrių partizanų, žuvusių Juodgirio miške, sąrašą. Jame trūksta kai kurių duomenų. Reikia manyti, kad iki rengiamo Traupio seniūnijoje Juodgirio kautynių 60 metų minėjimo neabejingi žuvusių partizanų giminaičiai ir istorikai užpildys informacines spragas, ir istoriniai įvykiai bus nušviesti išsamiau.

Straipsnio epigrafe pateiktas Vyčio apygardos partizano Kosto Tvaskos-Rugelio eilėraščio posmas, kurį leido panaudoti žuvusio partizano poeto sesuo Valerija Tvaskaitė-Simonavičienė.

© 2005 "XXI amžius"