Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Katalikų ir žydų dialogo keliu

Mindaugas BUIKA

Istorinis popiežiaus Jono Pauliaus II ir Izraelio vyriausiųjų rabinų Jonos Mecgerio ir Šlomo Amaro susitikimas Vatikane 2004 m. sausio 16 d.

Praėjus lygiai metams po pirmojo Izraelio vyriausiųjų rabinų vizito Vatikane, sausio 18-oji ženklino naują istorinės reikšmės įvykį, patvirtinusį katalikų ir žydų dialogo intensyvumą: tą dieną popiežius Jonas Paulius II audiencijoje priėmė visų laikų didžiausią judėjų dvasininkų delegaciją – 130 rabinų kartu su keliomis dešimtimis kitų žydų visuomenės veikėjų ir kantorių. Kaip buvo pranešta, šiuo susitikimu pasaulio žydų bendruomenės atstovai norėjo padėkoti Šventajam Tėvui už jo didelį indėlį abiejų tikybų tarpusavio supratimo plėtrai. Taip pat buvo prisimintos katalikų ir žydų naujiems tarpreliginiams santykiams pagrindus padėjusios II Vatikano Susirinkimo deklaracijos „Nostra aetate“ paskelbimo 40-osios metinės ir per vėlesnį laiką nueito kelio rezultatai tarpreliginio dialogo srityje.

Pastarųjų dešimtmečių ženkli pažanga ir viltys

Deklaracijoje „Nostra aetate“ apie Bažnyčios santykius su nekrikščioniškomis religijomis pabrėžiama, kad „žydai negali būti laikomi nei Dievo atstumtaisiais, nei prakeiktaisiais, lyg tai kiltų iš Šventojo Rašto“. Dokumente tvirtinama, jog Bažnyčia „labai apgailestauja dėl kada nors ir kieno nors žydams parodytos neapykantos, persekiojimų, antisemitizmo pasireiškimų“. Kartu buvo atmesta kolektyvinė žydų atsakomybė už Išganytojo nukryžiavimą, teigiant, jog, „nors žydų vyresnieji su savo sekėjais reikalavo Kristaus mirties, vis dėlto tai, kas įvyko jo kančios metu, negali būti priskiriama nei visiems, be išimties, tada gyvenusiems, nei šių laikų žydams“.

Kristus buvo nukankintas ne dėl atskiros tautos kaltės ar sąskaitų suvedinėjimo, bet „iš begalinės meilės laisva valia prisiėmė savo kančią ir mirtį dėl visų žmonių nuodėmių, kad jie pasiektų išganymą“, teigiama deklaracijoje „Nostra aetate“. Joje atnaujintai iškeliamas bendras krikščionybės ir judaizmo dvasinis paveldas, primenama, jog „krikščionys tikėjimu yra Abraomo vaikai“ ir kad Bažnyčia negali pamiršti, jog „ji gavo Senojo Testamento apreiškimą iš tautos, su kuria be galo gailestingas Dievas buvo sudaręs senąją sandorą“. Tuo remdamasis II Vatikano Susirinkimas rekomendavo stiprinti krikščionių ir žydų dialogą, „kad būtų ugdomas abipusis pažinimas ir vertinimas, ypač dėl Biblijos bei teologinių studijų ir broliško bendravimo“.

Remiantis šiomis nuostatomis, 1974 metais popiežius Paulius VI įkūrė Popiežiškąją katalikų ir žydų religinių santykių komisiją, kuri pastaruosius tris dešimtmečius rūpinosi abiejų tikybų tarpreliginiu dialogu tiek praktinėje, tiek ir teologinėje plotmėse. Kitas svarbus simbolinis žingsnis, ženklinęs esminį postūmį abipusiame supratime ir susitaikyme tarp katalikų ir žydų, buvo 1986 metais atliktas popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas į Romos didžiąją sinagogą, tuo pabrėžiant, jog Bažnyčia pripažįsta judaizmą kaip autentišką pasaulinę religiją. Panašiu būdu 1993 metais pasirašius tarptautinę „bazinę sutartį“ tarp Šventojo Sosto ir Izraelio ir užmezgus diplomatinius santykius, Vatikanas tuo pačiu pripažino žydų valstybinį suverenitetą, kas suteikė galimybę teisiškai įtvirtinti Bažnyčios statusą Šventojoje Žemėje.

Pastaruosius kelerius metus, ypač rengiantis ir švenčiant 2000 metų didįjį jubiliejų, Katalikų Bažnyčia stengėsi stiprinti ekumeninį bei tarpreliginį bendradarbiavimą, išryškinant atgailos nuostatas, atsiprašant už praeityje atskirų krikščionių padarytas klaidas. 1998 metais Popiežiškoji Biblijos komisija paskelbė dokumentą „Mes prisimename“, kuriame pirmą kartą apgailestaujama dėl atskirų krikščionių padarytų nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, ypač vykdant žydų sunaikinimo politiką nacių Vokietijoje ir jos okupuotuose kraštuose. Šia atgailos dvasia savo jubiliejinės piligrimystės į Šventąją Žemę metu 2000-ųjų pradžioje, popiežius Jonas Paulius II aplankė Jad Vašem holokausto memorialą ir meldėsi prie Raudų sienos Jeruzalėje.

2004 m. sausio 16 d. audiencijoje priėmęs Izraelio rabinato vadovus, - aškenazių vyriausiąjį rabiną Joną Mecgerį ir sefardų vyriausiąjį rabiną Šlomą Amarą, - Šventasis Tėvas pats pripažino, jog per visą savo daugiau kaip ketvirtį amžiaus besitęsiantį pontifikatą jis stengėsi „stiprinti žydų ir katalikų dialogą ir skatinti jų tarpusavio didesnį supratimą, pagarbą ir bendradarbiavimą“. Popiežius taip pat įvertino savo jubiliejinę piligrimystę į Šventąją Žemę kaip vieną ryškiausių pontifikato pasiekimų. Kalbėdamas apie katalikų ir žydų bendradarbiavimo globalinę reikšmę, Jonas Paulius II sakė, kad „mes neturime tausoti jokių pastangų darbuodamiesi kartu dėl teisingo ir taikaus pasaulio kūrimo bei dėl visų žmonių susitaikymo. Tegul Dievo Apvaizda palaimina mūsų darbus ir karūnuoja juos sėkme“.

Išskirtinė padėka Šventajam Tėvui ir jo palaiminimas

Naujausiame, sausio 18 dieną įvykusiame susitikime su 160 žydų veikėjų, rabinų ir kantorių, Šventasis Tėvas vėl paragino stiprinti katalikų ir žydų dialogą bendrojo gėrio labui. „Tegul tai būna proga atnaujinti įsipareigojimą supratimui ir bendradarbiavimui stiprinti, kad pasaulio kūrimas būtų grindžiamas pagarba Dievo paveikslui kiekviename žmoguje“, - sakė Popiežius, priėmęs didžiausią per visą istoriją Vatikane apsilankiusią žydų rabinų delegaciją. Priminęs šiemet minimą II Vatikano Susirinkimo deklaracijos „Nostra aetate“ paskelbimo 40-metį, Jonas Paulius II meldė katalikams ir žydams Visagalio gausių malonių, ypač taikos dovanos.

Susitikimas įvyko Niujorke (JAV) centrą turinčio, tarpreliginį bendradarbiavimą skatinančio „Tiesti kelią“ fondo prašymu. Kaip teigė šio fondo įkūrėjas žydas verslininkas Garis Krupas, „mūsų misija yra suburti geros valios žmones, nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės, atkakliai šalinant kliūtis, kurios trukdo tokiam suartėjimui“. Už šiuos nuopelnus G.Krupas, kuris taip pat padėjo aprūpinti medicinos įranga garsiojo italo kapucino tėvo Pijaus iš Pietralčinos įkurtą ligoninę „Casa Sollievo della Sofferenca“, 2000 metais iš Popiežiaus priėmė jam įteiktą Šv. Grigaliaus riterio ordiną. Jis tapo septintuoju žydu, gavusiu tokį išskirtinį „Popiežiaus riterio“ žymenį ir titulą, per visą Bažnyčios istoriją.

Kreipdamasis į Šventąjį Tėvą sausio 18-osios audiencijoje „nuolankios padėkos“ žodžiais, G.Krupas priminė, kad Jonas Paulius II, netrukus po įžengimo į šv. Petro sostą, „atliko išraiškingą vizitą į Aušvicą, pagerbdamas holokausto aukas“. Popiežius taip pat pasmerkė antisemitizmą, kaip „nuodėmę prieš Dievą ir žmoniją“, o savuoju apsilankymu Romos sinagogoje jis tarsi sugrįžo į I amžiaus Kapernaumo sinagogą, kurioje meldėsi Jėzus. G.Krupas taip pat pabrėžė, kad Jono Pauliaus II jubiliejinė 2000 metų „piligrimystė į Izraelį ir Šventąją Žemę amžinai liks viso pasaulio žydų širdyse ir mintyse“ ypač dėl Popiežiaus atgailos maldos prie Raudų sienos.

„Dėl jūsų meilės visai žmonijai veiksmų ir jūsų nepakeičiamo taikos ir susitaikymo siekimo tarp visų tikybų, Jūsų Šventenybė tikrai esate tarsi personifikacija senojo Izraelio aukščiausio kunigo Aarono idealų ir dvasios“, - tokiais išskirtinės pagalbos žodžiais žymus Jungtinių Valstijų žydų veikėjas kreipėsi į Šventąjį Tėvą. Priminęs, jog popiežius Jonas Paulius II žydus yra pavadinęs tikėjimo „vyresniaisiais broliais“, G.Krupas linkėjo, kad visi Abraomo vaikai – žydai, krikščionys ir musulmonai – taptų vieningi „ginant žmoniją nuo tų, kurie paniekina Dievą įvykdydami prievartos aktus Jo šventu vardu“. Tai yra ginant žmoniją nuo religiniu fundamentalizmu besivadovaujančių teroristų, kurių veiksmus ne kartą yra pasmerkęs ir Šventasis Tėvas.

Popiežių pasveikinti ir jam padėkoti atvykusių rabinų delegacijos pagrindą sudarė didelės ir įtakingos Niujorko žydų bendruomenės atstovai, tarp jų taip pat buvo rabinų iš Kanados, Izraelio, Prancūzijos, Kroatijos, netgi iš Indijos. Toje istorinėje audiencijoje Jungtinėse Valstijose veikiančio Tarpreliginio supratimo centro CUI direktorius rabinas Džekas Bemporadas drauge su kitais dviem rabinais palaimino Joną Paulių II pagal judėjų apeigas, vartodami žodžius iš Skaičių knygos: „Tegul Viešpats palaimina tave ir palaiko tave, popiežiau Jonai Pauliau II, stiprios sveikatos ir pakilios dvasios, - meldė rabinai. – Tegul Viešpats suteikia tau ir visai kūrinijai meilės dovaną, supratimo dovaną ir didžiausią dovaną iš visų, taikos dovaną, šalom“.

Savo atskirame pareiškime rabinas Dž.Bemporadas pažymėjo, kad pirmą kartą istorijoje rabinai, atstovaujantys visoms judaizmo šakoms, iš viso pasaulio atvyko „kolektyviai padėkoti popiežiui Jonui Pauliui II ir Bažnyčiai už viską, kas padaryta tiesiant supratimo ir abipusės pagarbos tiltus tarp žydų ir katalikų“. Pokyčius šioje srityje, įvykusius po II Vatikano Susirinkimo ir ypač dabartinio pontifikato metu, rabinas Dž.Bemporadas prilygino „dvasinei revoliucijai“. Jis pastebėjo, jog Katalikų Bažnyčia ne tik peržiūrėjo savo mokymą apie žydus ir atsiprašė už atskirų katalikų klaidas, kurie, vadovaudamiesi tuo mokymu, netgi teisino prievartą prieš žydus, bet ir įsipareigojo mokyti apie judaizmą taip, kad patys žydai pripažintų, jog tai gerai atspindi jų tikėjimą.

Teologiniai debatai ir Artimųjų Rytų taikos procesas

Rabinas Dž.Bemporadas nurodė, kad vienas didžiausių iššūkių, iškilusių katalikų ir žydų santykiams šiandien, tai sekimas II Vatikano Susirinkimo mokymu vystant katalikiškąją „gyvojo judaizmo teologiją“, kuri paaiškintų, kaip tebesanti ir galiojanti Dievo sandora su žydais gali būti išganymo priemonė ir kaip tai suderinti su Kristaus išganymo visuotinumu. Kita išvada, kylanti iš senosios sandoros veikimo supratimo, būtų pripažinimas Izraelio žemės teologinės reikšmės visiems žydams. „Kadangi šoa (holokausto) padariniai - sunaikinti Europos žydai, todėl Izraelio žemė, ne tik kaip prieglobsčio šalis, bet ir kaip žydų gyvenimo atgimimo vieta, įgijo esminę svarbą žydų sąmonėje“, - sakė Dž.Bemporatas.

Svarstydamas šiuos klausimus praėjusių metų spalio antroje pusėje Romos Grigaliaus universiteto surengtoje katalikų ir žydų santykiams skirtoje konferencijoje, Popiežiškosios dialogo su žydais komisijos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis pažymėjo, jog Bažnyčia moko, kad „žydų tauta yra išrinktoji ir Dievo pamilta tauta, tauta, kuri yra nuolat besitęsiančioje sandoroje, kuri niekada nenutrūko dėl Dievo ištikimybės“. Kita vertus, jis pripažino, kad tiek katalikai, tiek ir žydai vis dar yra toli nuo teologinio paaiškinimo, ypač dėl išganymo kitoje tikyboje. „Problema vienos ar dviejų sandorų“ ir kaip jos yra susietos reikalauja tolesnių studijų, sakė kardinolas V.Kasperis.

Jis taip pat pastebėjo, kad nors per pastaruosius 40 metų buvo padaryta išskirtinė pažanga katalikų ir žydų santykiuose, tačiau „pakanka ir ignoravimo iš abiejų pusių, o tai veda prie prietarų“. Taip pat naivu tikėtis, jog tarpusavio dialoge neiškils naujų sunkumų, nors krikščionys ir žydai vis geriau supranta vieni kitų skirtumus ir bendravimo ypatybes. Todėl yra svarbu, kad teologines diskusijas papildytų „praktinis socialinis bendradarbiavimas“, ypač žmogiškojo orumo ir šeimos gynimo politikoje, bendroje kovoje už teisingumą ir taiką. Konfliktas Artimuosiuose Rytuose taip pat turėtų ne trukdyti, bet skatinti dialogą, ypač žinant, jog visos trys monoteistinės religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – yra kilusios iš bendrų šaknų.

Viena svarbių temų gerinant katalikų ir žydų tarpusavio santykius yra Izraelio valstybės ir Šventojo Sosto diplomatiniai ryšiai, kurie pastaruoju metu yra gerokai sutrikę, nes Izraelis nuolat atidėlioja tolesnes derybas sprendžiant Bažnyčios gyvenimo klausimus Šventojoje Žemėje. Čia, kaip interviu JAV katalikų laikraščiui „National Catholic Reporter“ teigė pastarajai žydų delegacijai Vatikane vadovavęs G.Krupas, reikia mobilizuoti ir įtakingąją Amerikos žydų bendruomenę, kuri paragintų Izraelio vyriausybę sugrįžti prie derybų ir ieškotų sparčių sprendimų Katalikų Bažnyčiai rūpimais klausimais.

Galima pritarti G.Krupui, sakiusiam, jog tinkamu geros valios ženklu šia kryptimi būtų Izraelio valdžios grąžinimas Šventosios Žemės pranciškonų kustodijos globai Paskutinės vakarienės šventovę Jeruzalėje, kurioje, kaip teigia krikščionių tradicija, Kristus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Grąžinimas šios šventovės, kurios kontrolę pranciškonai prarado dar XVI amžiuje, Otomanų imperijos laikais, būtų ypač prasmingas dabartiniu laiku, kai Bažnyčia švenčia Eucharistijos metus. Nuo 1967-ųjų, kai Izraelis pradėjo kontroliuoti Jeruzalės rytinę dalį, minėtas pastatas buvo perduotas šalies Religinių reikalų ministerijai.

Paskutinės vakarienės šventovė, kurią krikščionys laiko pirmaisiais Bažnyčios maldos namais, taip pat yra ir žydų piligrimystės objektas, nes jie tiki, kad čia buvo palaidotas karalius Dovydas. Kambaryje, kuriame pagal tradiciją Jėzus plovė kojas savo mokiniams, dabar įrengta sinagoga. Gretimos patalpos priklauso rabinų mokyklai, jose įrengtas muziejus. Praeityje savo religinėms apeigoms jas naudojo ir musulmonai. G.Krupas reiškė viltį, kad netrukus čia aukoti šv. Mišias pastoviai jau galės katalikų dvasininkai. Tai taptų reikšminga dovana Bažnyčiai jos švenčiamų Eucharistijos metų proga.

Kita vertus, anot žymaus Šventojo Rašto eksperto Milano arkivyskupo emerito kardinolo Karlo Marijos Martinio, ypač šiais, Eucharistijos metais katalikai turėtų stengtis geriau pažinti judėjų maldas, palaiminimus ir ritualus, kurie formavo Jėzaus paskutinį Paschos pobūvį su savo mokiniais bei tolesnį šv. Mišių apeigų vystymąsi. Kalbėdamas lapkričio mėnesį Romoje vykusioje kitoje katalikų ir žydų dialogo konferencijoje kardinolas K.Martinis pastebėjo, kad šis dialogas turi apimti ir Artimųjų Rytų konflikto sprendimą: tik „kada bus taika Jeruzalėje, tada bus taika ir visoje žemėje“.

© 2005 "XXI amžius"