|
Pagerbti Lietuvos kariuomenės karininkai
Sausio 15 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovės salėje Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos iniciatyva įvyko leidinio Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m. ketvirtojo tomo pristatymas. Salėje buvo daug garbingo amžiaus Lietuvos karininkų, jų šeimų narių ir šiaip besidominčių Lietuvos kariuomenės istorija, tarp jų matėsi nemažai jaunų žmonių. Renginyje dalyvavo atkurtosios Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Andriuškevičius, Karo akademijos viršininkas Arūnas Gudavičius, krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, taip pat ne vienas plačiai žinomas visuomenės veikėjas, savo moksliniais darbais ar visuomenine veikla ugdantis Lietuvos visuomenės patriotinį nusiteikimą.
Kaip pažymėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė ir leidinio vyr. redaktorė Birutė Kulnytė, sumanymo išleisti enciklopedinio pobūdžio knygą apie Lietuvos karininkus autoriumi buvo šviesaus atminimo inžinierius Vytautas Jasiulaitis. Lietuvos nacionalinis muziejus parėmė šį sumanymą. Leidinį rengė įvairiausi žmonės, tad tekdavo pasiginčyti, tačiau štai kitąmet bus jau penkeri metai, kai leidinys gyvuoja (kasmet išeina po vieną tomą). Tarp leidėjų nėra mokslininkų, ir jie neturėjo ambicijų išleisti visus istorijos mokslo kriterijus atitinkantį veikalą, tačiau informacijos išsamumu pristatomas leidinys neabejotinai gali varžytis su profesionalių istorikų parengtomis enciklopedijomis.
Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas pristatė knygos turinį ir struktūrą: pirmas tomas - tai Lietuvos kariuomenės karininkų sąvadas, antras tomas skirtas 1027 karininkų, kurių pavardės prasideda raidėmis A-Č, biografijoms, trečiajame tome įamžinta 914 karininkų (raidės D-G), ketvirtajame aprašytos 1068 karininkų biografijos (raidės J-K).
Kiekvienas tomas apžvelgia kurį nors karininkų gyvenimo aspektą: antrajame tome akcentuotos sovietinės represijos prieš karininkus (suėmimai, tremtis, priverstinė emigracija); trečiajame tome pabrėžta karininkų veikla, pradedant sportu ir baigiant valstybės valdymu; ketvirtasis pratęsia tą pačią temą, tačiau dedikuotas jis žygio į Vilnių 65-osioms metinėms ir pėstininkų karininkams. Net 734 šio tomo biografijos iliustruotos nuotraukomis (63 proc.), kai antrajame būta 464 nuotraukų (45 proc.).
Knygos pristatyme gražiai pagerbti prie jos išleidimo prisidėję asmenys. Visiems jiems buvo įteikti ketvirtojo tomo egzemplioriai. Kaip pažymėjo Lietuvos kariuomenės karių artimųjų sąjungos pirmininkas V.Zabielskas, dauguma jų dirbo be jokio užmokesčio, atsisakydami honorarų. Natūralu, jog pirmiausia pagerbtas šio enciklopedinio leidinio iniciatorius ir pirmasis Lietuvos karių artimųjų sąjungos pirmininkas daktaras Vytautas Jasiulaitis (knyga įteikta jo motinai).
Renkant archyvinę medžiagą biografijoms, daugiausia pasidarbavo Vytautas Acevičius, plk. Vytauto Acevičiaus sūnus, Algis Balaišis, dim. plk. ltn., Kardo redaktorius, Kazimieras Antanas Baršauskas, dim. kpt. Kazio Baršausko sūnus, Rita Dagienė, plk. ltn. Pijaus Dovydaičio dukra, Laima Kazakevičienė, plk. Juliaus Matulevičiaus dukra, Vanda Danutė Kazlauskienė, plk. Mykolo Kalmanto dukra, Valdemaras Mikalauskas, plk. ltn. Kleopo Vytauto Mikalausko sūnus, Asta Reklaitytė, dim. gen. M.Reklaičio dukra, dim. plk. Algimantas Šalaviejus, kpt. Miko Šalaviejaus sūnus, Danutė Ertmonienė ir Palmyra Karevičiūtė, rinkusios archyvinę medžiagą K raidės biografijoms. Leidinyje pasinaudota dim. plk. Stasio Knezio medžiaga apie karininkų tarnybą 19411944 metais. Šių žmonių dėka surinkta pradinė medžiaga biografijoms.
Leidinys nebūtų pasirodęs be pasiaukojamo darbo tų, kurie darė papildymus, redagavo, teikė paraiškas valstybės archyvams ar atliko daugiau techninį darbą (skenavo nuotraukas, maketavo ir kt.). Tarp jų minėtini Vytautas Miliukas, dim. plk. Antanas Valaitis, Henrikas Butkus (labai pagelbėjo turima karininkų kartoteka), Vytautas Indrašius (Nepriklausomų rašytojų sąjungos pirmininkas), dr. Juozas Jankauskas, doc. S.Jegelevičius, maloniai sutikęs bendradarbiauti, puikiai žinodamas, kad vienintelis atlygis šita knyga, Dalia Žalienė (leidinio redaktorė), Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Edita Gužaitė, maketavusi trečiąjį tomą, dailininkas ir maketuotojas Arūnas Prielgauskas. Vyr. redaktoriaus pavaduotojui V.Zabielskui teko redaguoti K raidės biografijas, tikslinti pavardžių sąvadus, rūpintis leidyba, koordinuoti darbus.
Prie knygos leidimo prisidėjo ir valstybės institucijos: renkant archyvinę medžiagą pagelbėjo Lietuvos archyvų departamentas, Aviacijos muziejus, Ypatingojo archyvo ir Genocido bei rezistencijos tyrimų centro darbuotojai, finansiškai parėmė Kultūros ir Krašto apsaugos ministerijos. Ir vis dėlto nulėmė visuomeninės organizacijos entuziazmas, kurios atliktas darbas, anot profesoriaus Antano Tylos, prilygsta atskiro instituto darbui.
Istorikas Sigitas Jegelevičius (įvadinio straipsnio apie Lietuvos karių žygį į Vilnių autorius) pabrėžė, kad vyriausybės sprendimas atsiimti Vilnių buvo vienintelis teisingas sprendimas, nes priešingu atveju dabar mūsų nebūtų Vilniuje. O štai dabar jau 65 metai mes turime Vilnių. Visą gyvenimą tik eiliniu tebuvęs istorikas priminė, kad negalima pamiršti ir eilinių Lietuvos karių jie taip pat ėjo į Vilnių.
Profesorius A.Tyla pateikė iki šiol visuomenėje plačiau dar nežinomų istorinių faktų apie sovietų pasirengimą Lietuvos okupacijai. 1940 m. birželio 911 d. Lydoje vykusiame ypartingajame pasitarime Baltarusijos karinės apygardos vadas Pavlovas pasakė dalinių vadams: mes turime suduoti stiprų smūgį Lietuvos kariuomenei ir užimti Lietuvą. Tai reiškė, anot profesoriaus, sprendimą sunaikinti Lietuvos kariuomenę ir jos karininkiją. Ir kitas faktas: pasak rusų istorikės Lebedevos, 1940 metų balandžiogegužės mėnesiais buvo atlaisvinti Starobelsko ir kiti lageriai, kuriuose kalinti lenkų karininkai (jie buvo išvežti į Katynę, ir jų likimas visiems gerai žinomas). Rusų istorikės nuomone, labiausiai tikėtina, jog lageriai buvo rengiami karo su Baltijos šalimis atvejui.
Prof. A.Tyla teigia, kad nelabai apdairiai pasielgta, ketvirtajame tome paskelbus Maskvoje gyvenusių lietuvių karininkų 1944 m. vasario 2 d. kreipimąsi į Lietuvos gyventojus raginant nesipriešinti sovietinei kariuomenei. Kreipimesi pažymima, kad nebus imamasi keršto, tačiau gerai žinoma, kad jau tuomet, dar neįžengus į Lietuvos teritoriją sovietinei kariuomenei, buvo parengti 60 tūkst. represuotinų Lietuvos gyventojų sąrašai. Tie karininkai, kurie pasirašė, žinoma, blogų kėslų neturėjo, tačiau faktiškai jie kvietė žmones į pražūtį.
Lietuvos Vyriausybės atstovas Vilius Kavaliauskas priešpastatė pristatomą knygą su Gedimino paminklu Vilniaus centre. Pro jį žmonės praeina abejingai, nes jis ne jų: jis atlietas iš metalo, kurį konfiskavo muitinė, postamentas iš akmens, kurį dovanojo Ukraina, o visi darbai buvo apmokėti Vyriausybės. O ši knyga žmonių knyga (Krašto apsaugos ir kultūros ministerijų skirti pinigai tėra lašas jūroje). Tai paminklas tiems, kurie gynė ir kūrė valstybę, valstybinės reikšmės darbas. Jau dabar knyga garsėja kaip prestižinė tie, kurie vyksta į užsienį, ieško jos. Pažymėtina objektyvumo ir tolerancijos dvasia, nė vienas šioje knygoje nėra įžeistas.
Anot krašto apsaugos viceministro J.Gečo, knyga didingesnis paminklas mūsų tėvams nei paminklas iš akmens, marmuro ar metalo, nes tai atmintis. Viceministras prisiminė ir šių dienų Lietuvos karininkų korpusą. Jį sudaro du tūkstančiai karininkų. Pusantro tūkstančio jų dalyvavo misijose Kroatijoje, Bosnijoje, Kosove, Afganistane, Irake. Tiek pat jų baigė Hamburgo, Londono, Vašingtono, Berlyno ir kitus universitetus, dažnas iš jų moka dvi tris užsienio kalbas. Pasak viceministro, nė viena sistema Lietuvoje (sveikatos apsaugos, švietimo ir kt.) neturi tokio specialistų žiedo.
Lietuvai tapus NATO nare situacija pasikeitė, nebeliko pasidalijimo mes ir jie. Dabar lietuvių karininkai dirba kartu su Aljanso šalių karininkais pačioje Lietuvoje: su norvegais Karmėlavoje, danais Rukloje, Zokniuose, su vokiečiais Karo akademijoje, su amerikiečiais ministerijoje, su švedais ir danais Tauragėje ir Klaipėdoje. Tačiau karininkas negali būti pasaulio karininkas. Jis, žinoma, gali priklausyti Aljanso pajėgoms, bet jis pirmiausia valstybės karininkas, savo tautos karininkas. Juo jis gali būti tik įsisąmoninęs, kad jis yra grandis tarp praeities ir ateities. Juk mes nesame mankurtai, neturintys savo istorijos. Kaip tik tai karininko profesiją pasirinkusiems jauniems žmonėms ir padės suvokti šis leidinys, kurį bus galima rasti ir Karo akademijoje, ir visuose daliniuose.
Ramūnas LABANAUSKAS
Panašus leidinio Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953
m. pristatymas po savaitės vyko Kauno karininkų ramovėje. Apie
knygos reikšmę kalbėjo dr. J.Vaičenonis, B.Federavičienė, V.Zabielskas,
dr. V.Rakutis, E.Simanaitis ir kt.
© 2005 "XXI amžius"
|