Atnaujintas 2005 vasario 9 d.
Nr.11
(1312)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mūsų kalba nacionaliniam
elitui išliks vertybė

Sausio 31-ąją sukako 10 metų Valstybinės kalbos įstatymui

Valstybinės lietuvių
kalbos komisijos pirmininkė
doc. dr. Irena SMETONIENĖ
Eltos nuotrauka

Lietuvių kalba buvo paskelbta „valstybine“ dar Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, kai Sąjūdžio nuotaikų išjudinta visuomenė iškėlė tautinį tapatumą atspindinčias vertybes – ne tik nutylimus istorijos puslapius, bet ir kalbos savo tėvynėje reikšmę. Vėliau prasidėjusių diskusijų dėl nacionalinės kalbos statuso, jos vartojimo viešajame gyvenime aplinkybių užtruko keletą metų, per kuriuos taip pat buvo rengiamas teisės aktas, apibrėžiantis lietuvių kalbos vartojimą Lietuvos Respublikoje. Galiausiai 1995 m. sausio 31 d. buvo priimtas Valstybinės kalbos įstatymas.

Į klausimus atsako Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Irena SMETONIENĖ

 

Valstybinės lietuvių kalbos įstatymui – 10. Skirtingai nei prieš šimtą metų, dabartinėje amžių sandūroje lietuvių kalbos vartojimui Lietuvoje teisiškai suteiktas pagrįstas prioritetas. Ar tai padeda formuoti geros kalbos jausmą visuomenėje?

Kalbos įstatymai reglamentuoja kalbos statusą: jokiais teisės aktais neįmanoma priversti gerbti savo kalbą, nei jos mokytis. Prieš dešimt metų šitas įstatymas buvo geras valstybinei kalbai viešajame gyvenime įtvirtinti. Pagrindiniai jo taikymo punktai – aptarnavimo sritis, valdymo sritis (pavyzdžiui, kokie tarnautojai turi mokėti valstybinę kalbą ir kokios kategorijos egzaminą jie turi išlaikyti).

Kai darbo grupė rengė šį įstatymą, kėlė klausimą, kiek metų jis galėtų galioti. Buvo mąstoma, kad trejus arba ilgiausiai penkerius metus. Kalbos politikos gairėse 2003-iaisiais. įrašėme, jog reikia naujos įstatymo redakcijos, nes visiškai pasikeitė įstatymo taikymo sąlygos. 2004 metais pateikėme pasiūlymus Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, prašydami, kad būtų sudaryta darbo grupė.

Taigi kokie dabar būtų pagrindiniai tokio įstatymo akcentai?

Peržvelgę panašius įstatymus Europos šalyse pamatėme, kad jų visiškai kitas išeities taškas: pabrėžiama kiekvieno teisė visose viešojo gyvenimo srityse vartoti oficialią valstybės kalbą kaip kitų teisių ir laisvių įgyvendinimo priemonę, taip pat gauti informaciją valstybine kalba, tarp jų - žinias apie įvežamas prekes ir reklamos skelbimus, taip pat - įgyti išsilavinimą. Užtikrinama teisė rašyti mokslo darbus valstybine kalba.

Ar Lietuvoje šiuo atveju būtų teisingai suprastas toks teisių interpretavimas dėl valstybinės kalbos prioritetinio statuso?

Būtent taip – žmogus bet kada gali paaiškinti, kad jis turi teisę reikalauti informacijos valstybine kalba. Kitaip tariant, tai dera su žmogaus teisių užtikrinimu. Ir niekas negali versti mokslininko skelbti darbus būtinai užsienio kalbomis.

Gal dėlto, įprasdami įstatymus vertinti ne kaip teisių normą, bet kaip prievartą, suprantame, kad kažkam privalu bausti pareigūnus už nelietuviškus pavadinimus ar netaisyklingą vartoseną?

Kiekvienoje šalyje – vis kitos tradicijos. Gal mūsų šalyje vis dar tinka samprata, kad baudomis galime pakeisti padėtį. Bet turime suvokti, kad vis tiek turėsime orientuotis į teisių deklaravimą ir teisių paisymą.

Pavyzdžiui, airių mokyklose pradėjus mokyti šios kalbos prievarta, beveik neatsirado norinčių jos apskritai mokytis. Galiausiai buvo atsisakyta prievartos, bet sudaryta galimybė pasinaudoti teise mokytis savo kalbos. Ir noras mokytis airių kalbos tapo visuotinis.

Ko labiau „bijo“ Kalbos komisija — verslininkų, savininkų, lietuvišką žodį savo įmonių iškabose keičiančių į anglišką ar tų politikų, kuriems nekliūva, kad lietuviškai vieša informacija „pametama“ ne akių, bet pėdų lygyje?

Ironizuodama turėčiau kaip pareigūnė apsidrausti fraze: apie politikus nieko bloga negaliu sakyti – nes vėliau „atsirūgs“.

Rimtai kalbant, mes nei vienų, nei kitų nebijom. Labiausiai bijom tų, kurie aršiai gina iš neišmanymo kurias nors kalbos taisykles, ir tų, kurie apskritai kalbos negerbia, teigdami, kad susirūpinimas gimtąja kalba – ne jų reikalas.

Kaip manote, kodėl Kalbos inspekcijos vadovas nedrįsta pažadinti ministro kalbos jausmo, kad Vyriausybės narys ar narė vengtų parazitinių posakių, kaip antai - „kalba eina“ ?

Inspekcija mums nepavaldi. Tačiau, mano nuomone, būtų gerai, kad Inspekcija susikurtų darbo metodiką, o toje metodikoje būtų ir prevencinio darbo aspektai.

Ar jums žinoma, kad kai kurie mūsų atstovai Europos Parlamente jau skundžiasi, jog lietuvių kalba gali būti išstumta iš nuolatinio vartojimo, nors Briuselyje specialiai yra įdarbinti lietuvių kalbos vertėjai?

Patys politikai turi šiuos dalykus ginti – juk jie yra mūsų atstovai. Antai prancūzai apklausė naujų šalių Europos Parlamento narius, kuria kalba jiems per posėdžius Briuselyje ar Strasbūre būtų patogiausia kalbėti ir gauti informaciją. Daugelis atsakė – angliškai. Kolegos iš Délégation générale į la langue franēaise et aux langues de France apibendrino man: jeigu šitaip bus mąstoma, tai ir pranyks galimybė gauti visapusę informaciją gimtąja kalba, o paskui ir pati kalba iš Briuselio pranyks, nors tokia teisė yra įtvirtinta.

Kodėl XXI amžiuje, plėtojant universalius ryšius tarp žemynų, korporacijų, tautų, nacionalinė kalba lietuvių visuomenės elitui tebėra vertybė?

Pasaulinė tiesa: yra kalba– yra tauta, nėra kalbos – nėra tautos. Tie, kurie tai suvokia, yra prisirišę, kaip jūs sakote, prie tokių vertybių. Jie yra tikrasis elitas. Galima, pasak kultūros šviesuolių, mokėti ir vartoti šešias ir daugiau kalbų, bet mąstyti, jausti, vertinti – tik gimtąja kalba.

Parengė Andrius Vaišnys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija