Ar branginame gimtąją kalbą?
Praeitos kadencijos Seimas paskelbė 2004 metus Lietuvių kalbos ir knygos metais. Kai išleidžiamas naujas įstatymas arba kas nors skelbiama, dažnai mes susimąstome, kokia prasmė, kas bus daroma. Gal įvairūs renginiai padės ugdyti meilę lietuvių tautai ir jos kalbai. Gal mokyklos labiau susirūpins lietuvių kalbos grynumu, skatins mokinius tobulai ją vartoti, vengti svetimybių ir kitų negerovių. O gal į televiziją sugrįš ir Lietuvių kalbos valandėlė, taip pat suaktyvins savo veiklą ir Valstybinė kalbos komisija. Viltasi, jog per tuos metus padidės pagarba lietuvių kalbai.
Deja. Metai jau praėjo, o svajonės taip ir neišsipildė. Sakoma, kad mūsų valstybinės lietuvių kalbos įstatymai gerai sutvarkyti, tik neišreikalaujama, kad jų laikytųsi. Jei anksčiau stipriai jautėme rusų kalbos įtaką, tai dabar ir kitų svetimų kalbų. Kiek restoranų, kavinių, prekybos centrų, jau nekalbant apie firmas, pasivadino įvairiomis avitelomis, aliovijomis, megomis, luhorais, larais ir kitokiais žodžiais. Nors turime ir Lietuvių kalbos institutą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, taip pat būrį gerų kalbininkų, tačiau rūpestis praktine kalba per mažas.
Televizija transliuoja Seimo posėdžius, kuriuose dalyvauja mūsų valdžios vyrai, aukšto rango valdininkai, kiti įžymūs žmonės. Bet ar pasiklausome, kaip jie kalba? Kodėl jiems leidžiama darkyti lietuvišką žodį? Pavyzdžiui, švietimo ir mokslo ministras atidaro mokslo metus, Premjeras neša atsakomybę, Seimo narys šoka per grafikus, jo kolega save veda. Retas apsieina be reiškiasi, gaunasi, taip sakant ir kitų bereikšmių žodelių. Tačiau lietuvių kalbos darkytojų viršūnė ūkio ministras V.Uspaskichas. Beveik kas vakarą jis, besišypsantis ir savimi patenkintas, žvelgia iš televizoriaus ekrano ir tarsi sakyte sako: kaip man gera, kaip lietuviai mane myli. Tik V.Uspaskichas, priešingai, nemyli lietuvių, paprasčiausiai jų negerbia. Jeigu būtų kitaip, tai žmogus, pragyvenęs Lietuvoje septyniolika metų, pirma gerai išmoktų lietuvių kalbą, o paskui balotiruotųsi į Seimą. O dabar V.Uspaskichas be jokio jaudulio šitaip lietuviškai prabyla: palytika (politika), darba (darbo) partija, kavoti (kovoti), sekundielie (sekundėlė), būs (bus)... Ponas ministras ir linksnius užmiršta suderinti, kirčiuoja taip, kaip jam patinka. Tiesa, V.Uspaskichas moka buitinę lietuvių kalbą. Verslininkui gal ir užtenka, bet ministrui ne. Nuoširdžiausias patarimas V.Uspaskichui pasekti krepšininko R.Šiškausko pavyzdžiu. Šis jaunuolis, atvykęs į Italiją ir sudaręs sutartį su vienu krepšinio klubu, tuojau pasisamdė mokytoją ir pradėjo rimtai mokytis italų kalbos.
Televizijos žurnalistai turėtų jausti didesnę atsakomybę kviesti į savo laidas tuos dalyvius, kurie moka lietuvių kalbą. O jeigu toks pašnekovas, nemokantis lietuvių kalbos, yra nepakeičiamas, tegul jis atsiveda ir vertėją.
Šiandien lietuvių kalbos padėtis didelio optimizmo nekelia, o verčia pagalvoti, ar mes tikrai branginame savo kalbą, ar sugebame apginti jos teises ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Ona BEINORYTĖ
Klaipėda
© 2005 "XXI amžius"
|