Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kūręs Kristaus karalystę
tikinčiųjų širdyse

Kan. Juozapo Želvio 20-osioms mirties metinėms

Kun. Juozas ČEPĖNAS

Kan. Juozas Želvys minint kunigystės 50-metį

1955 m. grįžus iš Sibiro

Tokius statomos bažnyčios lapelius, prašydamas aukų jos statybai, kan. J.Želvys siuntinėjo tikintiesiems

Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Vienas amerikiečių kareivis pasakojo, kaip jis Antrojo pasaulinio karo metais su visa kareivių kuopa buvo apgyvendinti viename Vokietijos bažnytkaimyje. Nuoboduliui išblaškyti kareiviai sugalvojo atstatyti to kaimo subombarduotą bažnytėlę. Valant tuos griuvėsius buvo rasta Kristaus statula. Ji buvo pastatyta į buvusią vietą – į didįjį altorių. Bet Kristaus statula buvo be rankų. Jų nerado nė griuvėsių krūvoje. Tada ant statulos postamento buvo parašyti žodžiai: Aš neturiu rankų! Man reikia žmonių rankų! Šiuos žodžius taip dažnai išgirsta kunigas, atsidėjęs pastoracinei veiklai...

Savo darbščias rankas Kristui pasiūlė ir garbingasis Šv. Antano Paduviečio bažnyčios statytojas kan. Juozapas Želvys, kurio mirties 20-ąsias metines neseniai paminėjome, prieš 69 metus pradėjęs šventovės statybos darbus, kur tuomet ši vietovė buvo Kauno užmiestis, o šiandien – gyvenamieji kvartalai.

1899 m. kovo 27 d. Pušaloto parapijoje, Želvių devynių vaikų šeimoje, pasaulio šviesą išvydo mažasis Juozukas, būsimasis Nepriklausomybės kovų dalyvis – savanoris, vėliau tapęs nepaprastu kunigu, pilnu meilės ir gerumo apaštalu. Jis per visą savo gyvenimą aukštai iškėlęs garbingai nešė Kristaus vėliavą, skelbė žmonėms nesenstančią, amžinai aktualią Kristaus džiaugsmo ir meilės Evangeliją. Bet už ištikimybę Dievui, Bažnyčiai, Tėvynei, už didelę meilę artimui ir vokiečių gestapas, ir vėliau raudonieji šį uolųjį Kristaus apaštalą buvo suėmę.

Kan. J.Želvys dirbo labai daug, aukojosi dėl vargšų ir nelaimingųjų, uoliai atliko savo pareigas, tikinčiųjų buvo mylimas ir gerbiamas. Daug kas jį prisimena ir šiandien, gausiai dalyvauja jo atminimui skirtose pamaldose. Takelis prie kanauninko Juozapo kapo neužžėlęs vasarą, neužpustytas žiemą. Tai didelė Dievo dovana visai Lietuvos Bažnyčiai, ypač Šv. Antano Paduviečio parapijai. O kiek darbų nuveikta! Sunku net išvardyti.

Jei kam iš jūsų teko statyti gyvenamąjį namą, patyrėte begales rūpesčių ir sunkiausių darbų. O ką kalbėti apie tokios šventovės, kaip ši, statymą. Ir tai padaryta per tokį trumpą laiką: pamatai pradėti kasti 1936 m. kovo 28 d., o tų pačių metų lapkričio 1 dieną, per Visų Šventųjų šventę, ši bažnyčia jau buvo pastatyta ir pašventinta. Ar dar reikia kitokio stebuklo? Gal manote, kad nebuvo kliūčių ir įvairiausių trukdymų? Ne vieną, o net dešimtis kan. J.Želvys išvardijo velnio siautėjimų, kol viskas buvo padaryta iki galo. Kokių didelių organizacinių gabumų kanauninkas Juozapas turėjo, kiek begalinio rūpesčio pakėlė! Juk reikėjo viską numatyti, suvežti statybines medžiagas, sukaupti lėšas, organizuoti darbus. O dabartinės technikos nebuvo. Memorialinėje lentoje, įmūrytoje bažnyčios sienoje, parašyta: „Ši bažnyčia pastatyta šv. Antano pagalba per vieną vasarą 1936 m. IV-X mėnesiais žmonių ir arklių jėgoms, nes technikos nebuvo. Statė kan. Juozas Želvys. Archit. Antanas Bistrickas“. O tą vasarą Kaune vyko darbininkų streikas, kuris tęsėsi ilgą laiką. Prie bažnyčios dirbančius darbininkus atėję iš miesto streikuojantieji apmėtydavo akmenimis. Bet, kaip savo atsiminimuose rašo kan. J.Želvys, „maldos namų be maldos negalima statyti! Maldose mums bus Aukščiausiojo viskas padiktuota, nurodyta ir priduota, kas mūsų apylinkėje bažnyčios statymui bus reikalinga... Žmonės labai rėmė aukomis ir maldomis, ypač seneliai ir vaikeliai, prašydami šv. Vincentą ir šv. Antaną užtarimo, kad Dievas laimintų darbus“.

1942 m. rugsėjo 20 d. ši šventovė arkivyskupo Juozapo Skvirecko buvo konsekruota.

Savo jaunatvišku idealizmu ir energija kan. J.Želvys kūrė Kristaus karalystę tautiečių širdyse. Ir štai mes šiandien gėrimės gražia, lietuvybės dvasia dvelkiančia bažnyčia. Tai švyturys, šviečiąs tautine religine šviesa. Kiek per tuos metus čia yra apsilankę tikinčiųjų, kiek aukota šv. Mišių, kiek sutuokta jaunų porų, pakrikštyta kūdikių, išklausyta išpažinčių ir susitaikyta su Dievu, atgauta sąžinės ramybė! Ne vienas, pavargęs gyvenimo kely, palydėtas į Amžių Karaliaus šalį. Net frontui triskart praeinant, kasdien Šv. Antano bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios ir dalijama šv. Komunija, krikštijami kūdikiai, sakramentais aprūpinami ligoniai.

O kur dar kan. J.Želvio karitatyvinė veikla! Štai kaip jis pilna meilės širdimi rašė: „Negalima nuo Bažnyčios labdarybės darbų atskirti. Šelpdami vargšus, susikrausime daug nuopelnų Dangų pelnyti“.

Buvo įkurtos ir gražiai veikė socialinės įstaigos: 30 lovų tik ką gimusių kūdikių lopšelis, didesnių kūdikių 20 lovų prieglauda, 50 lovų senelių ir ligonių prieglauda. Buvo teikiama pagalba nelaimėn ar vargan patekusiesiems, ne prieglaudoje gyvenantiesiems. Buvo įkurti vieninteliai Lietuvoje „Motinos ir vaiko globos namai“, kuriuose buvo globojami pamestinukai ir apgaulingos meilės suviliotos motinos su kūdikiais. Per septynerius metus juose gyveno 573 kūdikiai ir 350 motinų. 1939 metais arkivyskupas kan. J.Želvį paskyrė vadovauti „Vaikelio Jėzaus“ draugijai. 1933-1939 metais jis pastatė trylika pastatų: dešimt Kaune ir tris Girstupio rajone. Tarp jų - dviejų aukštų kleboniją su penkiais butais ir dviem garažais, kurios valdžia dar iki šiol negrąžina bažnyčiai.

Kan. J.Želvys, būdamas nepaprastai jautrios širdies, vokiečių okupacijos metais negalėjo ramiai žiūrėti, kaip naikinami žydai. Stengėsi juos gelbėti, slėpti, vaikus krikštyti. Visa tai sužinojo vokiečių gestapas ir, kaip minėta, kan. J.Želvį suėmė. Tik per stebuklą ir gerų žmonių dėka iš kalėjimo buvo išvaduotas, antraip grėsė sušaudymas ar deportacija į Dachau koncentracijos stovyklą, iš kurios niekas gyvas nebesugrįždavo.

Ne geriau kanauninkui sekėsi ir Lietuvą okupavus rusams. 1948-aisiais buvo suimtas. Per tardymą čekistas kan. J.Želviui pasakė: „Gerai, kad steigei prieglaudas, rūpinaisi vargšais, bet esi svoločius, kam pastatei bažnyčią“. Ir niekuo nenusikaltusį kan. J.Želvį nuteisė dešimt metų kalėti. Ištremtas iš Lietuvos, dirbo sunkiausius darbus miške, anglių kasyklose. Mirus budeliui Stalinui, tik po dvejų metų – 1955-aisiais – palaužta sveikata grįžo į Lietuvą. Iš katorgos parsinešė šaukštą, alavinį puodelį, indelį, su kuriuo aukodavo šv. Mišias. Gyvenimo pabaigoje buvo paskirtas Šv. Antano Paduviečio bažnyčios altaristu ir 1985 m. vasario 5 d. po sunkių gyvenimo darbų ir kančių užmigo Viešpatyje. Palaidotas šventoriuje, prie brangiausio paminklo – savo rūpesčiu pastatytos bažnyčios.

Su didžiu kunigo pašaukimu susieta viena paslaptis: Dievas į kunigystę pašaukia paprastus žmones, su tomis pačiomis silpnybėmis, kaip ir visi mirtingieji, o ne angelus. Juk prieš kunigystės naštą bei uždavinius drebėtų ir angelo pečiai. Bet neužmirškime: kunigo stiprybė – ne iš jo paties, o iš Dievo. Jis yra tiek stiprus, kiek savo širdį atiduoda Dievui, kiek yra vienybėje su Jėzumi Eucharistijoje, su Apaštalų Karaliene Mergelė Marija. Bet ar mes visi juos vertiname, ar meldžiamės už kunigus, už pašaukimus į kunigystę? Palaiminta yra ta šeima, ta parapija, tas kraštas, kuris išmeldžia iš Dievo daugiau pašaukimų, išaugina daugiau kunigų. Jų svarbą labiausiai pajuntame, kai pradedame jų pasigesti.

Garbingos atminties kun. Albinas Dumbliauskas rašė: „Kai atvykau į Volgos vokiečių apgyvendintą Sibiro vietovę, kur katalikų kunigas nebuvo lankęsis keletą dešimčių metų, žmonės, mane išvydę, verkė iš džiaugsmo. Verkiau ir aš su jais. Jie parpuolę bučiavo žemę, kurią buvo palietusios mano kojos beeinant“. Darykime visa, kad neliktume be kunigų, nes tai būtų didelė nelaimė: ne tik dvasinė, bet ir tautinė.

Po šv. Mišių dalyviai, vysk. J.Preikšas ir kunigai susirinko prie kan. J.Želvio kapo. Kun. J.Čepėnas kalbėjo:

„Ir šiandien kanauninkas Juozapas iš kapo byloja mums:

Aš jumyse sodinau tikėjimą, nepraraskite jo.

Aš priėmiau jūsų ištikimybės priesaiką, nelaužykite jos.

Aš jus mokiau įsakymų, nemindžiokite jų.

Aš jums teikiau išrišimą iš nuodėmių, neniekinkite Dievo malonės.

Aš surišau moterystei jūsų rankas, neskaudinkite vieni kitų.

Aš mylėjau jūsų vaikus, neapleiskite jų.

Aš laiminau jūsų mirusiųjų kaulus, neužmirškite jų.

Aš dabar esu palaidotas šalia bažnyčios, šventoriuje, nepamirškite ir manęs“.

Vėliau buvo pasimelsta, sugiedotas „Viešpaties Angelas“, „Marija, Marija“.

Nors spaudė nemažas šaltukas ir pūtė vėjas, tikintieji neskubėjo skirstytis, o dėkingomis širdimis meldėsi už milžiniškus darbus nuveikusį, gilios pagarbos ir meilės nusipelnusį kan. J.Želvį.

© 2005 "XXI amžius"