| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Europai ir Lietuvai rūpi universitetinė sielovada Kazimieras DOBKEVIČIUS
Katalikų teologijos fakulteto prie Vytauto Didžiojo universiteto Tomo Akviniečio auloje vasario 18 dieną įvyko metinis Lietuvos universitetų kapelionų posėdis. Prie apvalaus stalo susėdo VDU Teologijos fakulteto dekanas prelatas Vytautas Vaičiūnas, VDU kapelionas kun. Stasys Kazėnas, VPU kapelionas kun. dr. Algis Baniulis, Vilniaus universiteto sielovados centro vadovas kun. Antanas Saulaitis, SJ, LŽŪU kapelionas kun. Jordanas Kazlauskas, to paties universiteto prof. Povilas Domeika, Šiaulių universiteto kapelionas kun. Egidijus Venckus, kun. Juozapas Glėbas, CFX (23 metus išdirbęs JAV mokyklose), Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto, Katechetikos katedros vedėjas kun. dr. Arvydas Ramonas, nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai atstovauti Europoje. Be minėtų žinomų kunigų, prie apvalaus stalo sėdėjo studentų atstovai. Į posėdį atvyko ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Posėdis pradėtas bendra malda. Po jos arkivyskupas kreipėsi į susirinkusiuosius ir pasveikino visus universitetinėje sielovadoje dirbančius kunigus. Priminė tą sunkų, atsakingą darbo barą, sakė, kad tik uoliai gindami katalikiškąsias vertybes galime sulaukti gražių rezultatų. Pagrindinė darbotvarkės tema: Bažnyčios dokumento Universitetinė sielovada Europoje pristatymas ir aptarimas. Pagrindinis pranešėjas - kun. dr. A.Ramonas. Pasak pranešėjo, pastaruoju metu kuriant bendrą Europos Sąjungos mokslo erdvę, kuri turėtų būti sukurta iki 2010 metų, daug kalbama ir daroma aptariant Europos universitetų ir Bažnyčios santykius. 2001 metais Europos universitetinės sielovados komitetas prie Europos vyskupų konferencijos Tarybos (CCEE) pirmą kartą surengė konferenciją Atėnuose, kad aptartų ateities akademinės sielovados perspektyvas ES. Tas pats komitetas jau 2002 metais iš kiekvienos valstybės universitetinei sielovadai skyrė nacionalinius delegatus, kurie pirmą kartą visi susirinko tų pačių metų spalio mėnesį Madride. Tais metais gruodį Romoje buvo surengtas seniausių Europos universitetų forumas. Pernai įvyko nacionalinių delegatų susirinkimas Vienoje tema Naujosios evangelizacijos iššūkiai Europoje, o šiemet išėjo minėtas Bažnyčios dokumentas apie universitetinę sielovadą Europoje. Pranešėjas priminė, kad pačios seniausios institucijos yra Bažnyčia ir universitetai. Jie formavo Europos kultūrinį, religinį ir akademinį veidą. Todėl ir šiandien šioms institucijoms tenka svarbi misija - kurti naujosios Europos civilizaciją ir kultūrą krikščioniškųjų vertybių pagrindu. Dokumente pastebima, jog Bažnyčia nėra vien tik aktyvi pagalbininkė kuriant naująją Europą, bet yra esminė vienijanti jėga, suteikianti pamatą politiniam, socialiniam ir ekonominiam į Europą besiliejančių kultūrų bendrumui. Tai atveria platesnes galimybes liudyti ir realizuoti prigimtinę ir neišvengiamą evangelizacijos būtinybę tapti kultūra. Universitetinės sielovados esmė nėra tik (vaizdžiai kalbant) rūpinimasis studentų ir dėstytojų sielomis, bet dialogo tarp tikėjimo ir mokslo, tarp religijos ir kultūros organizavimas universitetinėje terpėje. Tai reiškia Bažnyčios ir jos narių buvimą akademinėje bendruomenėje, kas šiandien nėra lengva. Neužtenka vien kapeliono institucijos, būtų idealu turėti sielovados grupę. Krikščionys turi dalyvauti akademiniuose procesuose ieškant tiesos apie pasaulį, žmogų ir patį Dievą. Dokumente akcentuojamas terminas universitetinė kultūra. Ką tai reiškia? Naujas šios sąvokos interpretavimas padėtų rasti būdus, kaip atsilaikyti prieš postmoderniąją kultūrą, kuri daugeliu atžvilgiu yra jei ne ateistinė, tai bent agnostinė (agnosticizmas - pažinimo teorijos kryptis, neigianti galimybę pažinti objektyvią tiesą - K.D.). Europoje šiuo metu formuojasi tokia situacija: pirmiausia egzistuoja vadinamoji pokatalikiškoji kultūra, kuri praeityje buvo grindžiama tikėjimu, kylančiu iš lojalumo Katalikų Bažnyčiai, jos tradicijoms bei gyvenimo stiliui ir būdui. Antrasis kultūrų tipas yra poprotestantiškoji kultūra, kuri, pasak prelegento, susiformavusi iš puritoniškos tradicijos (pvz. Didžiojoje Britanijoje). Tai kultūra, kuri dažnai yra giliai antikatalikiška ir nepasitikinti viskuo, kas susiję su žodžiu antgamtiška arba transcendentiška. Trečioji kultūrų rūšis - pokomunistinė, kuriai priklausome ir mes. Dabartinė Europa yra postideologinė, todėl iš naujo keliamas klausimas apie gyvenimo prasmę, apie Dievą, apie vertybes ir gyvenimo prioritetus. Dar kitas dalykas, kad Rytų Europos kraštuose Katalikų Bažnyčia buvo išstumta į periferiją, o šiandien apsupta (pvz., Bulgarijoje, Rumunijoje, Balkanų kraštuose) priešiškos ortodoksinės kultūros. Todėl tik universitetiniu lygmeniu galima sutaikyti šias priešingas realybes. Kyla kausimas: kas yra kultūros pastoracija? Šiuo metu dar nėra bendro atsakymo. Ši pastoracija - tai veikiau bendras Bažnyčios įnašas į žmonių išprusimą, jų kultūros kėlimą. Reikia, kad akademinė pastoracija skatintų tarpdisciplininį dialogą. Universitetinės disciplinos kartu su religijos mokslais gali atsakyti į daugelį iškylančių klausimų. Teologiniai tyrinėjimai neturėtų atsilikti nuo mokslinės pažangos, o universitetinės disciplinos neturėtų atsisakyti religijos mokslų, nes šiandien pasaulyje nebeįmanoma įveikti civilizacijos problemų orientuojantis tik į mokslinį-techninį progresą (t.y. tada, kada galima nustatyti empirinį ryšį tarp priežasties ir efekto), bet reikalinga ir dvasinė, arba metafizinė, kryptis. Šiandieninis žmogus dažnai atmeta anapusinės tikrovės vertybes ir priežastis kaip iliuzijas, užkertančias žmogui kelią į laisvą ir vertingą egzistenciją. Viską mano išspręsias pasitelkęs politinį apskaičiavimą, socialines akcijas ir praktinio mokslo pritaikymą. Pasak pranešėjo, pavyzdžiui, Japonijoje asmeniui, prieš įgyjant technologinį aukšto lygio išsilavinimą, visų pirma suteikiami tvirti humanitariniai pagrindai. Tad šia prasme Bažnyčios vaidmuo žinių pasaulyje būtų didžiulis - universitetinė kultūra, susieta su krikščionybe, turi atitikti autentiškus humanistinius žmogaus siekius ir turi padėti įveikti pagundas siekti tokių žinių, kurios tarnautų tik pragmatizmui, nes vien tokios žinios nepajėgia suteikti gyvenimui prasmės ir tikslo. Moksliškai yra tikra, kad socialinė kultūrinė aplinka ir jos interesai, kuriuos sukuria žmogus, veikia patį šios aplinkos kūrėją, forsuodama materialinius ir dvasinius poreikius. Todėl staigių politinių, ekonominių, ideologinių ir kitokių visuomeninio gyvenimo permainų metais ugdymas išgyvena vadinamąjį paradigminį lūžį. Vėl problema, kuri neišvengiamai verčia galvoti ir apie dvasinį bei teologinį ugdymo aspektą. Būtina atsigręžti į žmogaus dvasinį pasaulį, į jo proto ir sielos gelmę, teigė kun. dr. A.Ramonas. Europoje einama keliu, kuris paneigia vadinamąjį prancūziško tipo universitetinį modelį, tai yra jeigu valstybė yra užsakovas, tai universitetas rangovas. Kokių specialistų reikia, nustato valstybė. Deja, ir Lietuvoje taip dar yra. Tačiau Europoje labiau privilegijuojami vokiško tipo universitetai, kuriuose studijuojama norint įgyti kartu ir profesiją, ir savo žinias pagilinti.Tikimasi, kad ateityje Europos universitetuose studijuos ne vien jauni žmonės, bet ir jau sulaukę vidutinio amžiaus, kurie jau bus susiformavę. Dažnai jų žinios apie tikėjimą nebūna gilios, todėl universitetas tampa ta vieta, kur pagilinamos žinios ir apie krikščionybę. Deja, dokumente nieko nekalbama apie teisinį tokios sielovados įteisinimą. Iškyla klausimas, kaip būtų galima apsaugoti kapelioną ar sielovados grupę nuo, tarkim, priešiškos universiteto vadovybės nuostatos. Universitetai turi autonomiją, tad tik laisvu susitarimu tarp vietos ordinaro ir universiteto vadovybės galima vystyti tokią sielovadą, kuri pasireiškia trimis lygmenimis: per asmenų sielovadą - susirinkimai, diskusijos, renginiai, konferencijos; per kapeliono ir koplyčios veiklą, kurioje skelbiamas Kristus, švenčiama Eucharistija, kur vyksta dialogas tarp kultūros ir religijos, tarp krikščioniškų konfesijų ir t. t.; per teologinių ir religinių disciplinų dėstymą. Tai, anot kun. dr. A.Ramono, yra viena iš efektyviausių universitetinės sielovados formų, kur vyksta dialogas tarp tikėjimo ir proto. Po tokio turiningo, detalaus naujo Bažnyčios dokumento apie universitetinę sielovadą nagrinėjimo posėdžio dalyviai dar aptarė problemas, pasitaikančias Lietuvos aukštosiose mokyklose, ir priėjo prie bendros išvados, kad laukia daug darbų suartinant mokslo laimėjimus ir religijos, Kristaus mokslą. Kaunas Autoriaus nuotrauka
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |