|
Kauno arkivyskupijoje Kauno dekanate
Nepriklausomybės šventė
Kaunas. Paminklinėje Prisikėlimo bažnyčioje vasario
16ają, minint Valstybės atkūrimo 87ąsias metines, įvyko iškilmingi
renginiai. Rytą buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą. Eucharistijos
liturgijai vadovavo ir pamokslą sakė Kauno arkivyskupas Sigitas
Tamkevičius (pamokslą spausdiname atskirai). Pamaldų metu giedojo
Kauno technologijos universiteto choras Jaunystė (vadovė Danguolė
Beinarytė). Vėliau grojo Kauno miesto simfoninis orkestras. Vakare
šv. Mišias padėką Dievui už Lietuvos laisvės atgavimą aukojo klebonas
dekanas kun.Vytautas Grigaravičius. Šv. Mišių metu giedojo ir po
pamaldų koncertavo choras Leliumai (vadovas ir dirigentas prof.
Albinas Petrauskas, dirigentė Ramutė Štreimikytė, vargonavo Dalia
Jatautaitė).
* * *
Dėkojame Dievui už visa, ką pasiekėme per penkiolika atkurtos Nepriklausomybės metų. Šiandien Amerikoje ir Europoje pasaulyje galima sutikti tūkstančius mūsų tautiečių. Deja, šiuo metu ne visi pasaulio žmonės džiaugiasi laisve. Šiaurės Korėjoje neseniai mirties bausmė buvo įvykdyta 70 žmonių, kurie norėjo išsiveržti iš komunistinės priespaudos. O mes tuos laikus jau baigiame pamiršti.
Kelias į tikrąją laisvę yra sunkus. Nepriklausomybės pradžioje mes turėjome daug vilčių, tačiau pasirodė, jog laisvėje normaliai gali gyventi tik laisvi ir už savo tautą atsakingi žmonės. Dauguma lietuvių atėjo į laisvę, nešdamiesi elgetos krepšį, kurio dar ir šiandien nenori atsisakyti. Jame apstu nesąžiningumo, aimanų, nenoro pasikeisti ir pripažinti padarytas klaidas. Stengiamasi užsimerkti, kai uždaromi nuo viešumos KGB archyvai.
Prieš penkiolika metų kaip kortų namelis sugriuvo sovietinė imperija, tačiau jos dvasia iki šiandien liko daugelio sąmonėje: nenorima sąžiningai dirbti, o norai išlikę begaliniai. Iš čia kyla neviltis, alkoholizmas, nusikaltimai ir savižudybės.
Viena didžiausių mūsų bėdų alkoholizmas. Įstatymai padeda plisti alkoholiui, todėl visa Lietuva nusėta karčiamomis. Po kaimo turizmo priedanga siekiama, kad kaime būtų įteisintas naminės degtinės gaminimas. Bandoma įdiegti mintį, kad jei koks nors tūkstantis bravorėlių gamins naminę, kaime žymesnės bėdos nebus. Kaimo parapijose dirbantys kunigai su dideliu skausmu pasakoja apie masišką girtuokliavimą, su kuriuo šiuo metu niekas rimtai nekovoja. Vieni pelnosi, o kiti pražudo savo gyvenimą.
Lietuvoje studijuoja labai daug jaunimo ir, ačiū Dievui, praėjo laikai, kai buvo mąstoma, jog studijos nereikalingos, nes Gariūnuose galima uždirbti daugiau nei baigus Vilniaus universitetą. Studijuojantis jaunimas teikia vilties ateičiai. Tačiau per mažai padedame mūsų jaunimui susigaudyti šiandieniame pasaulyje ir jam daug įtakos daro neatsakinga žiniasklaida ir masinė kultūra su daiktų kultu ir hedonizmu. Apgailėtina, kad švietimo sistemoje tautinis ugdymas neturi vietos.
Pati svarbiausia visuomenės institucija šeima išgyvena didelę krizę. Didėja ne santuokoje gimusių kūdikių skaičius; daugėja jaunimo, kuris vietoje santuokos renkasi partnerystę. Siekiama meilės be jokio įsipareigojimo ir atsakomybės. Valstybės dėmesys normaliai šeimai stiprinti kol kas yra minimalus. Daugiau dėmesio skiriama tik pagalbai sudužusioms šeimoms ir jų vaikams. Šeimos institucijos laukia nauji išbandymai, kai, Europos Sąjungos pinigų remiami, vis labiau pradės reikštis netradicinės lytinės orientacijos žmonės.
Visuomenė yra susiskirsčiusi į vargšus ir vadinamąjį elitą. Atgavus nepriklausomybę, pradinis startas Lietuvos žmonėms buvo labai skirtingas: vieni sugebėjo daug ką pasigrobti, o kiti turėjo pradėti nuo nulio. Todėl šiandien pasiturinčiai gyvena tik nedaug žmonių, o didesnioji visuomenės dalis - vargingai. Daug kam labai sunku džiaugtis Lietuvos Nepriklausomybe.
Lietuvoje sparčiai plečiasi vertybinė krizė, lengviausiai pastebima komercinių TV kanalų laidose. Naktimis per komercinius kanalus paaugliai siūlo net savo seksualines paslaugas, o atsakingi valstybės vyrai čia nemato nieko bloga. Moralinis reliatyvizmas, hedonizmas, egoizmas ir nihilizmas graužia visuomenės moralinius pamatus. Valstybei ir Bažnyčiai yra pavojingas toks moralinis abejingumas. Ypač apgailėtina, kad melas ir nesąžiningumas yra tapęs viešojo ir privataus gyvenimo tikrove. Mokesčių nemokėjimas, dėmesio stoka paprastiems žmonėms ir valdininkų gobšumas yra tapęs savaime suprantama kasdienybe.
Tiek okupacijos metais, tiek dabar dažniausiai kalbama tik apie medžiaginę gerovę. Moraliniai ir dvasiniai dalykai politikų beveik nedomina. Perskaitęs daugelio partijų programas suvoki, kad jų kūrėjai visiškai nesupranta nei tvirtos šeimos, nei doro žmogaus vietos dabartinėje visuomenėje. Jie mąsto marksistiškai jų rojus yra tik medžiaginė gerovė, nors tame rojuje žmonės žudo ir žudosi. Su pavydu žvelgiame, kaip Jungtinėse Valstijose pasisakoma už moralines vertybes.
Pastaruoju metu buvo galima stebėti Lietuvoje vykstančius labai kontrastingus pokyčius. Įstojusi į NATO, Lietuva tapo žymiai saugesnė. Narystė Europos Sąjungoje suteikė šaliai galimybę sutvirtėti, atsivėrė sėkmingos ekonominės plėtros perspektyvos. Tačiau ar tomis galimybėmis bus pasinaudota, šiandien sunku atsakyti. Liūdna, kad šalyje įsitvirtina Rusijai būdingas politinio gyvenimo modelis. Vien ko verti rinkimai su masiniais žmonių apgaudinėjimais ir papirkimais. Laimėjome didžiulę pergalę - valstybės Nepriklausomybę, tačiau toji valstybė yra panaši į okupacinio režimo kolaborantų valdomą respubliką. Politologai tvirtina, kad šiandien yra du pasirinkimai: varganų ir užguitų baudžiauninkų arba laisvų ir orių žmonių kelias. Jeigu ir toliau rūpinsimės tik savo asmenine gerove ir niekuo kitu, demagogai valdys kaip valdę. Kitas kelias - gaivinti ir stiprinti moralinius mūsų gyvenimo pagrindus, susigrąžinti žmogišką ir pilietinį orumą. Šis kelias daug sunkesnis, bet tik jis veda į ateitį (V. Radžvilas).
Gegužės 9 dieną Maskvoje bus švenčiama pergalė prieš fašizmą, ir Lietuva kviečiama dalyvauti Kremliuje rengiamoje iškilmėje. Tėvynę mylintys žmonės neabejoja, jog nereikėtų tenai vykti, nes Lietuvos okupacija pasibaigė tik 1990 metais. 1945 m. gegužės 9-ąją vieną okupantą pakeitė kitas, sunaikinęs geriausius tautos sūnus, o kitus ilgiems metams pavergęs.
Mūsų ateitis priklausys nuo dvasinės ir moralinės visuomenės būklės, nuo to, kiek būsime atsakingi už Tėvynės ateitį. Lietuvai reikia augti ir šiam augimui daugiausia galėtų pasitarnauti mokykla, Bažnyčia ir atsakinga žiniasklaida. Labai reikalingas didelis Valstybės ir Bažnyčios dėmesys lietuviškai šeimai, nes joje auga Lietuvos ateitis. Reikia ginti šeimą nuo visų, kurie kėsinasi ją sunaikinti.
Bažnyčios indėlis į Lietuvos ateitį turėtų būti toks pat didelis, kaip anais sunkiausiais priespaudos metais. Reikia išsaugoti žmonių atsparumą ir viltį. Nežinau, kas galėtų sėkmingiau pagelbėti ugdant sveiką tautos dvasią, kaip tai gali padaryti Bažnyčia. Šiai Bažnyčiai augti ir tvirtėti Lietuva turėtų skirti labai didelį dėmesį. Su viltimi maldaukime istorijos Viešpatį, kad vestų mūsų Tėvynę į saugią ateitį.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
© 2005 "XXI amžius"
|