Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kaišiadorių vyskupijoje

Kaišiadorių dekanate

Ašarų sidabru verkė Gojaus šilas...

Šv.Mišias Kruonio bažnyčioje aukojo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis. Kairėje - diakonas Kęstutis Dvareckas, dešinėje - kunigai Robertas Mikalauskas ir Rokas Puzonas

Gojaus šile partizanus pagerbė jaunimas

Renginio dalyviai bažnyčioje su savo organizacijų vėliavomis

Kruonis. Vasario 15-osios pavakarę miestelyje vyko žuvusiųjų partizanų pagerbimas. Ši diena pasirinkta todėl, kad Kruonio šile 1946 m. vasario 15 d. vakare Didžiosios Kovos apygardos trys partizanai persikėlė per Nemuną į Darsūniškį vykdydami užduotį - iškelti vasario 16-ąją Kruonyje Lietuvos trispalvę. Užduotis nelengva. Visoje apylinkėje siautėjo baudėjai – stribai, čekistai. Partizanai papuolė į pasalą. Užvirė mūšis. Partizanai Lekavičius ir Krušinskas (abu dar tik devyniolikmečiai) žuvo vietoje, o jų vyresnysis vadas Žukauskas buvo sužeistas, bet, nenorėdamas patekti gyvas į priešų rankas, nusišovė. Kruonio miestelio aikštėje buvo numesti jų lavonai, o vėliau išniekinti palaikai užkasti Kruonio Gojaus miškelyje. Čia ilgus metus buvo užkasami stribyne nukankint ir žuvę Lietuvos rezistentai. Viskas buvo daroma naktimis, paslapčia. Vienas Dievas tegali pasakyti, kiek jų šioje vietoje palaidota be karsto, pagarbos, maldų. Minima, kad per tris dešimtis Lietuvos didžiavyrių guli tarp šilo medžių. Kruonio girininkas A.Kairiūkštis tą vietą seniai žinojo, paslapčia prižiūrėjo, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kartu su Kaišiadorių rajono valdžia, remiant Lietuvos Bažnyčios kardinolui Vincentui Sladkevičiui, imtasi konkrečių žygių ir veiksmų šiai vietai įamžinti, pastatyti ąžuolinį kryžių, įrašyti jau žinomų žuvusiųjų partizanų pavardes ąžuolinėje plokštėje.

Tad kiekvienais metais Kruonio Švč. M. Marijos, Angelų Karalienės bažnyčioje vasario 16-osios proga aukojamos šv. Mišios už žuvusius kovotojus, negrįžusius iš tremties vietų visoje Lietuvoje.Vasario 15 dieną Kruonio bažnyčioje šv. Mišias už žuvusiuosius aukojo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, kunigai dekanas Rimvydas Jurkevičius, Juozas Bakšys, Robertas Mikalauskas, Rokas Puzonas, diakonas Kęstutis Dvareckas. Bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių: buvusių partizanų, ryšininkų, šaulių, ypač daug jaunimo - moksleivių ir studentų. Šv. Mišių metu giedojo Kauno karių choras „Margiris“.

Per pamokslą ganytojas priminė Kaišiadorių parapijos garbingo kunigo tremtinio Marijono Petkevičiaus pamokslą, pasakytą dar 1946 metais prie žuvusio partizano kapo. Kunigas dažnai patarnaudavo partizanams. Jį užrištomis akimis nuveždavo į partizanų dislokacijos vietą, kur kunigas klausydavosi išpažinčių, teikdavo šv.Komuniją. Ganytojas laikėsi konspiracijos, buvo pakeitęs pavardę, bet KGB agentai vis dėlto jį susekė ir nuteisė ilgus metus kalėti Gulago salyne, Kazachstane ir kitur. Kun. M.Petkevičius tada sakė: „Pasaulyje vyksta amžina kova, kuri kyla iš to, kad žmoguje daug žvėriškumo, egoizmo ir blogio, kuris eina iš sugadintos žmogaus prigimties, ir kuo labiau atskiros tautos atsipalaiduoja nuo Dievo ir Jo amžinųjų meilių - Tiesos, Gėrio, Įstatymų. Niekuo nesaistomas žmogus sužvėrėja ir visus klausimus imasi spręsti jėga... Lietuvių tauta stovi didelių tautų kryžkelėje, kur kryžiuojasi Rytai ir Vakarai. Taip istoriškai gavosi, jog Lietuva nuo XII amžiaus nuolat buvo kovų už savo laisvę arena... Stovime prie naujos aukos atviro kapo. Ir, duok Dieve, kad jų daugiau nebereikėtų, kad savo maldomis prašytume Amžių Viešpatį, kad kuo greičiau mūsų Žemėje liautųsi liejęsis kraujas, galėtume ramiai gyventi.Taisykimės nuo savo asmeninių ydų, nuodėmių ir, atsiprašę Dievo, tikėkimės, kad ir šis kapas kada nors išdygs gražiuose kapuose ir mūsų žemė daugiau aukų nepareikalaus. To labiausiai trokštu iš Dievo...“

Po šv. Mišių ganytojas suteikė palaiminimą. Visi, vieningai sugiedoję Lietuvos tautinę giesmę, ėjo į Kruonio aikštės rytinį kraštą, būriavosi prie kelio, vedančio į Kruonio šilą. Kolonos priekyje - vėliavnešiai su Kaišiadorių rajono politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Kauno jūrų skautų, Kauno kudirkaičių ir kitomis vėliavomis. Rietavo katalikiškosios mokyklos moksleiviai su savo mokytoju Viliumi Rutkausku nešė vėliavą, kurioje įrašyti lotyniški žodžiai: „Et lucet intebris lucet“ (liet. „Šviesa sklinda tamsoje“). Drauge žygiavo Vilniaus Mykolo Riomerio universiteto studentai, partizanai, ryšininkai, rajono moksleiviai. Daugelio rankose degė deglai. Eiseną dokumentiniam filmui fiksavo žinomas Lietuvos Sąjūdžio metraštininkas, dailininkas Leonas Glinskis. Kolona, traukdama patriotines dainas, artėjo Gojaus šilo link. Miško keliuke žygeiviai išvydo septynias laužavietes, o abipus kelio - švytinčias žvakutes... Prie laužų Kaišiadorių, Rumšiškių, Kruonio moksleiviai darniai dainavo partizanų dainas.

Prie ąžuolinio kryžiaus ir šalia medžiuose prikaltų baltų kryžių aplink aikštelę susirinkusieji dėjo gyvų gėlių puokštes, degė žvakutes. Prasidėjo žuvusių partizanų pagerbimo šventė, kurią vedė kaunietis Vidas Kaminskas. Pirmosios kuopos kariai savanoriai trimis salvėmis saliutavo žuvusiųjų garbei, Kaišiadorių vicemeras Vincas Prakapas kreipėsi į susirinkusius, sakydamas, kad ši istorinė vieta verčia grįžti į praeitį, paminėti žuvusius už laisvę ir čia, ir tremtyje, ir visoje Lietuvoje. Šiame miške palaidoti tie, kurie tikėjo, kad Lietuva bus laisva. „Viliuosi, – sakė vicemeras, – kad ši puiki tradicija – pagerbti šioje vietoje kritusiuosius neužges ir ateityje. Dėkoju organizatoriams Vytautui Markevičiui, dr. Eligijui Morkūnui, Kruonio, Kalvių, Kaišiadorių, Rumšiškių moksleiviams, Pravieniškių folkloro ir „Verpetos“ ansambliams, Kauno karių chorui „Margiris“ ir daugeliui kitų“.

Kauno miesto vicemeras Kazimieras Kuzminskas sakė, kad džiugina žemaičiai, kurie nepabūgo net iš Rietavo atvykti į šią pagerbimo šventę, o atkurtos Didžiosios Kovos apygardos vadas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Augustinas Švenčionis vylėsi, kad jaunimas, kuris čia taip gausiai susirinkęs, neužmirš kovotojų už Lietuvą.

Vilniaus M.Riomerio universiteto studenčių duetas (Agnė ir Ramunė) atliko solinę kompoziciją pagal poeto Jono Strielkūno kūrybą. Vilnietė Aldona Vigelienė įtaigiai skaitė poeto tremtinio A. Cinausko eiles ir kvietė saugotis artėjančio „juodojo maro“.

Lietuvos Seimo narys Rytas Kupčinskas Tėvynės sąjungos frakcijos vardu pasveikino visus Vasario 16-osios proga. Parlamentaras kvietė būti budriems, turėti savigarbos ir neleisti, kad mus valdytų svetimi. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas dim. kpt. Algirdas Petrusevičius, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, žmogus, kuris dar gūdžiais 1955-aisiais vasario 16-ąją iškėlė Lietuvos trispalvę Kauno rotušės aikštėje, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios bokšte, savo pasisakyme taip pat kvietė išlikti patriotais bet kokiomis sąlygomis.

Graudžiai lyriška daina „Ašarų sidabru verkė mūs darželis...“ visus užvedė dainai Kaišiadorių ansamblis „Verpeta“ Ir vilnijo dainos žodžiai per visą girią. Katalikiškosios mokyklos mokytojas V.Rutkauskas, atvykęs iš Rietavo, sakė, kad dvasinė šviesa pajėgi tamsą perskrosti ir nušviesti. „Toji šviesa, kurią matome šiame šile, žuvusiųjų partizanų vietoje, mums nušvies kelią sugrįžtant į Žemaitiją, branginant kovotojų atminimą“, – teigė mokytojas.

Ilgai šile skambėjo dainos apie partizanus, meilę Tėvynei.Minėjimo pabaigoje visi spietėsi prie karinės lauko virtuvės ir su apetitu ragavo gardžią kareivišką košę, gėrė karštą arbatą. Daugeliui moksleivių tai buvo taurių įspūdžių vakaras, prasmingas prisilietimas prie Lietuvos istorijos, pagarbos žuvusiesiems.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"