|
Migla
Lietuvoje aistringai ir karštai prasidėjęs vadinamasis KGB rezervininkų skandalas palaipsniui, iš lėto, jau baigiamas užgesinti. Seimo komisija, vadovaujama rusiškosios partijos atstovo, įrodė, ką ir turėjo įrodyti: KGB rezervininkai buvo nekalti avinėliai, okupacijos metais tik ieškoję pragmatinių tikslų pabėgti nuo jiems nepriimtinų karinių mokymų ar panašių dalykų. O pats KGB rezervas esą buvo rengiamas tik karo atvejui ir tik ypač nekaltoms užduotims: medikamentams saugoti, maisto produktams išvežioti ar pan. Beveik nė žodelio apie rengimąsi represijoms prieš nepaklusnius Lietuvos piliečius, ir visai ne karo atveju, bet ypatingomis sąlygomis. Komisija nustatė, kad rezervininkų ji nelaiko slaptais KGB bendradarbiais (tik kodėl visi jie iki šiol vis slėpėsi?), o apie jų paviešinimą spręs vėliau. Štai kaip lengvai išsprendžiamas klausimas! Dar daugiau, rezervininkai, bent tie, kurie yra valdžios postuose, ypač aukštuosiuose, tų pačių į valdžios postus sulindusiųjų įtikinėjimu, ir yra tikrieji Lietuvos patriotai, tą jie esą įrodė savo lojaliu darbu nepriklausomai Lietuvai. Ir tai patvirtino aukščiausieji valstybės pareigūnai, pradedant Seimo Pirmininku ir Premjeru, baigiant šalies vadovu, kuriems rezervininkai, pasirodo, jau seniai patikėjo savo didžiausią paslaptį, seniai gavo jų atleidimą, seniai lojaliai dirba aukštuose postuose ir ... dirbs juose toliau, irgi, aišku, lojaliai. O komisijos ataskaitoje apie tikruosius, etatinius KGB bendradarbius nė žodžio. Taigi ar išvis vertėjo Seimui kurti komisiją, kuri tik išsiaiškino KGB rezervo funkcijas, kurios, kaip įrodė komisija, buvo tik nekaltos? Kam juokinti pasaulį, kam erzinti valstybės piliečius, paskelbiant sovietinio saugumo parinktą elitą (kurio surinkta tebuvo tik apie 400 patikimųjų) niekuo nenusikaltusiu?
Skandalo pradžioje kai kurie valdantieji puolė vaizduoti patriotus esą reikia tučtuojau paskelbti KGB rezervininkų pavardes ir taip išspręsti šį klausimą. Tai būtų buvę gerai, jeigu viskas būtų daroma nuoširdžiai ir išties valstybiškai. Tačiau netrukus valdančiųjų entuziazmas išblėso, o iš tiesų jo ir nebuvo buvo tik apgaulė. Pats Premjeras, suskatęs ieškoti rezervininkų Vyriausybėje, netrukus nutilo, nors jo aplinkoje dirba net buvusių etatinių KGB bendradarbių. Seimo Pirmininkas, skandalui įsiliepsnojant, tikino, kad KGB rezervininkų sąrašas tikrai bus paviešintas, nes nėra prasmės jo slėpti. Tačiau netrukus susinervinęs puolė aiškintis, kas be jo žinios spaudai perdavė rezervininkų sąrašą (net ne visą): pasipylė net grasinimai, kad tai padariusiam Seimo nariui bus surengta apkalta. Į klausimus, kada oficialiai bus paviešinti rezervininkai, Seimo Pirmininkas jau atsako labai aptakiai tai yra Seimo komisijos reikalas, tegul ji sprendžia. Taigi oficialioji valdžia nusiplauna rankas net dėl KGB rezervininkų, kurių sąrašų vis daugėja, paviešinimo.
Bet svarbiau yra kitkas: kas gi pasikeis, jeigu rezervininkų sąrašai bus paskelbti? Ogi visiškai nieko. Tuo tik bus įteisintas jų buvimas visuose valdžios lygiuose. Bus padėtas didelis takas. Tai yra visi rezervininkai liks savo postuose. O jų iš tiesų nemažai dirba svarbiuose postuose - apskričių administracijose ir kažkodėl ypač daug lyg ir nekaltoje aplinkos apsaugos srityje (ar ne todėl, kad aplinkos apsaugos darbuotojams prieinama visa informacija apie įvairiausius teršiančius objektus, ypač pramoninius ir karinius?). Betgi svarbiausias postas, į kurį lyg ir netyčia buvo paskirtas KGB rezervininkas, yra Valstybės saugumo departamento vadovo pareigos. Aišku, dabartiniai aukšti valdžios pareigūnai suskato įtikinėti (įrodinėti nelabai stengiasi, nes sunkiai sektųsi), kad jis lojaliai dirba nepriklausomos Lietuvos labui. Nors daugelis valstybės padėtimi susirūpinusiųjų yra įsitikinę, kad Lietuva savo saugumo institucijos neturi. Nors sklando kalbos, kad VSD vadovo vienas pavaduotojų yra buvęs aukštas KGB karininkas, dirbęs su disidentais, t.y. sudarinėjęs jiems bylas. Nors tikrai žinoma, kad daug KGB karininkų ir seklių yra įdarbinti departamente (ir netgi buvusio VSD vadovo laikais, nes jis mėgdavo sakyti, kad buvę kagėbistai Lietuvai visai nepavojingi, o neseniai, Seimo komisijai liudydamas apie KGB rezervą, įrodinėjo, kad tai - tik išgalvota pasaka ir nereikia tikėti jokiais KGB dokumentais). Nors ir buvusio, ir dabartinio VSD vadovų Liustracijos komisijai vadovauti paskirtas VSD pareigūnas kontržvalgybos specialistas (beje, pasirodo, sovietinės teisės mokslus baigęs KGB sistemoje) tesurado tik du ar tris neprisipažinusius kagėbistus. Nors yra žinoma, kad vis dar sekami kai kurie buvę aktyvūs antisovietiniai disidentai
Tokių nors būtų galima pateikti ir daugiau. Jie tik parodo išvirkščią mūsų demokratiją ir nepriklausomybės siekių atsisakymą.
Todėl ar dar reikia stebėtis, kad į nepriklausomos valstybės valdžią atėjusieji, prieš 15 metų dar nė nemokėję valstybės himno žodžių ir melodijos, sugalvoja vis naujų būdų kenkti prieš penkiolika metų mus į Kovo 11-ąją atvedusiems tuometiniams mūsų išrinktuosiems ir pačiai Kovo 11-ajai? Aišku, net nereikia aiškinti, kad ne visi jie tada, 1990 m. kovo 11-ąją, noriai balsavo už nepriklausomybę, daug jų buvo moraliai priversti paklusti tautos pakilimui arba, jau iš anksto rengdamiesi demokratiškai užimti svarbiausius valstybės postus, tik dėl akių balsavo kaip ir dauguma. Netrukus įniršę visaip kenkė nepriklausomybei, kiršino tautą, gąsdino ją visokiomis blokadomis, būsimomis nelaimėmis, nuteikinėjo žmones prieš nepriklausomybininkus ir pan., kad tik parklupdytų atgimusią tautą ir perimtų vadovavimą jai. Todėl, suniekinę svarbiausius nepriklausomybės atkūrėjus, jie dabar imasi niekinti ir Kovo 11-osios Akto signatarus, kaip jau nebereikalingus ir gal net netinkamus dalyvauti oficialiuose švenčių minėjimuose. Taip buvo padaryta šiais metais švenčiant Vasario 16-ąją: Kovo 11-osios akto signatarai į jos ištaigingai surengtą minėjimą pakviesti nebuvo. Bet užtat Prezidento patarėjai į šventę pakvietė įvairių verslininkų, miestų, rajonų, apskričių vadovų, kurių daug taip ir nepasirodė sostinėje švenčiamoje šventėje (mat jie irgi ne vienas yra priklausęs sovietiniam režimui lojaliam sluoksniui). Ignoruodami signatarus, valdžios struktūrose įsitvirtinusieji, matyt, jau nutarė: tegul Kovo 11-oji būna tyliai pamirštama, palikime tautai džiaugtis tik Vasario 16-ąja, nes tauta 1918-aisiais atsikratė tik kaizerinės Vokietijos priklausomybės. O su didžiąja rusų tauta reikia skaitytis ir ją gerbti: kas žino, kokią meilę mums ji dar parodys. Apskritai ar nevertėtų mums naujai peržiūrėti neseną istoriją? Ir bolševikų valdžia lietuvių tautai norėjo tik gero, ir į Sibirą trėmė tik nusikaltusiuosius, ir į kalėjimus sodino tik banditus, ir NKVD, MGB bei KGB buvo labai reikalingi lietuvių tautai ją išgryninti, ir jų karininkai, agentai, įvairūs skundikai jau iš anksto rengėsi lojaliai dirbti būsimai nepriklausomai Lietuvai. Tad gal buvo galima apsieiti be Kovo 11-osios, be mažiausios priešpriešos didžiai ir nuoširdžiai rusų tautai? Matyt, to ir siekia mūsų valdantieji, nuo tautos uždarinėjantys sovietinio saugumo archyvus, siekiantys atsiriboti nuo Kovo 11-osios, įteisinantys KGB bendradarbių darbą visuose valstybinių pareigų lygiuose, sovietinių lagerių nualintiems ir per stebuklą dar gyviems išlikusiems antisovietinio pasipriešinimo dalyviams ir tremtiniams trukdantys atgauti savo tėvų žemę ir apskritai atsisakantys spręsti socialinį teisingumą.
Kai matai vargstančius žmones, visiškai nerūpinčius valdantiesiems, kai matai vis naujai išgalvojamus mokesčius, kurie patenka tik į tų pačių valdančiųjų išpampusias kišenes, kai matai įvairiausias privačias įstaigėles, vos suduriančias galą su galu ir negalinčias mokėti savo darbuotojams net minimalaus atlyginimo, kai matai, kad tas minimalus atlyginimas toli atsilieka nuo Europos Sąjungos, į kurią taip narsiai atėjome, atlyginimų, kai matai, kad net beveik 30 proc. Lietuvos dirbančiųjų gauna tik tą minimalų atlyginimą (kurį ir taip negali išmokėti į ožio ragą suriesti privatininkai), o gaunantieji mažesnį atlyginimą net neįskaičiuojami į šią statistiką, kai beveik milijoninė pensininkų armija gauna dar mažesnes pensijas, tuo tarpu okupantų represinėse ir ideologinėse struktūrose dirbusieji, aprūpinti didžiausiomis pensijomis, vartosi lyg inkstai taukuose, šaipydamiesi iš mūsų nepriklausomybės, kai matai iš bado priverstus tapti paprasčiausiais perpardavinėtojais (smulkiaisiais prekybininkais) žmonelius (irgi iš visų pusių ujamus persisotinusios valdžios) supranti, kad ši valdančiųjų kasta toli nuo tų idealistų, kurie vadovavo po 120 metų priespaudos išsivadavusiai Nepriklausomai Lietuvai. Ar yra valstybininkų dabartinėje Lietuvoje? Iš tiesų labai sunku tokių surasti. Jeigu ir buvo vienas, kaip tik labiausiai prisidėjęs prie nepriklausomybės atkūrimo, tai tų pačių lojaliųjų rezervininkų ir dar lojalesnių jų tiesioginių viršininkų-įkvėpėjų (aišku, tą juodą darbą dirbusių slaptai, o šiaip save rodžiusių labai lojaliais valstybei) buvo taip sutryptas, kad kai kurie tautiečiai juo gąsdina vienas kitą. Užtat prieškariu valstybininkų netrūko. Tai ir A.Stulginskis (kurio 120-ąsias gimimo metines minime šiomis dienomis), tai ir A.Voldemaras, tai ir J.Tūbelis, tai ir pagaliau A.Smetona. Aišku, kiekvienas jų turėjo savo ydų, kiekvienas jų padarė mažesnių ar didesnių klaidų, bet tai buvo valstybininkai, kuriems valstybės reikalai rūpėjo. Būtent tokių valstybininkų dabar pasigendame. Ir tikriausiai jau nebeturėsime, nes veržimasis į valdžią, spjaunant į bet kokius moralinius reikalavimus, ir yra dabartinių valstybininkų pagrindinė ypatybė. Nes per daug jų yra susietų su buvusiu režimu
© 2005 "XXI amžius"
|