|
Gerkime gyvąjį vandenį
Duok man gerti tai ne Sacharos dykumoje pasiklydusio žmogaus maldavimas, kai jį leisgyvį (svilinančios kaitros parblokštą ant smėlio) netikėtai atranda kažkoks keliautojas, bet tai žodžiai paties Dievo Sūnaus, iš kurio Širdies tarsi iš giliausių žemės telkinių nepaliauja veržtis gyvojo vandens srovės.
Šio sekmadienio Evangelijoje skaitome (žr. Jn 4, 542), kad Jėzus, užkalbindamas samarietę moterį, kuri buvo atėjusi prie Jokūbo šulinio pasisemti vandens, ją paskatino Jam priminti tai, ką Jis ir pats gerai žinojo: žydai nebendravo su samariečiais.
Tačiau Jėzus juk dėl to ir atėjo pas mus, kad, įliedamas į Jį priimančių žmonių širdis dieviškos meilės malonių, galėtų jas ne tik išlaisvinti nuo visų tarpusavio neapykantos ir visokių susiskaldymo pinklių, bet Jis, prašydamas samarietę vandens, trokšta, kad žmonės pagaliau suvoktų vieną tiesą ir jos niekada neužmirštų: patys iš savęs visi Žemės piliečiai nieko neturi, nes viską gyvybę, tikėjimą Dievu, išganymą, tėvynę, laisvę, tėvus, kasdienį maistą ir daugelį kitų dalykų - jie yra gavę ir kaskart gauna iš To (plg. 1 Kor 4, 7), kurio aruoduose nematyti dugno. Vis dėlto Viešpats (mums apsčiai teikdamas įvairiausių gėrybių) mus ir įpareigoja: Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 33).
Šis dieviškosios karalystės ieškojimas neįmanomas be kasdienės maldos. Juk kuo labiau pažįstame Viešpaties Jėzaus asmenį ir Jo mums teikiamas geradarybes (be abejo, tarp jų bus ir neišvengiamų išmėginimų kryželių), tuo daugiau mes esame dėkingi Jam.
Toji vargšė samarietė (įvairiais gyvenimo laikotarpiais), turėjusi penkis vyrus (dabar dar gyvenusi su šeštuoju), iš pradžių, kai Jėzus jai prakalbo apie gyvojo vandens dovaną, visai nesuprato Jo žodžių. Bet Išganytojui toliau aiškinant apie dvejopą vandenį gėlą, kuris tiktai laikinai patenkina fiziologinį žmogaus poreikį, ir apie gyvąjį antgamtinį, kurį geriantieji nebetrokš per amžius, - toji įdėmiai besiklausanti moteriškė priėmė Jėzaus žodžius į širdį, įtikėjo Juo ir pradėjo maldauti, kad Jis jai duotų to dieviškojo vandens, kurio nuostabioji čiurkšlė trykšta į amžinojo gyvenimo pilnatvę (plg. Jn 4, 14).
Kokia netikėta permaina įvyko tos samarietės gyvenime! Dar prieš kelias valandėles ji ketino semtis vandens iš paprasčiausio šulinio, kuris, palaikydamas žmogaus gyvybines funkcijas, tiesa, nors laikinai nutolina individo laidotuvių išlaidas, tačiau jokiu būdu jo neišgelbsti nuo neišvengiamos mirties.
Tačiau kai išganingoji Jėzaus Kristaus malonė pasibeldė į samarietės širdies duris, ji bematant jas atvėrė ne vien Dievo dovanų gausai, bet ir pačiai maloningajai Trejybei, nes parašyta: Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14, 23). Akivaizdu, kad, kai ta samarietė pradėjo gerti gyvąjį vandenį, su nuoširdžiu tikėjimu priėmė Mesiją į savo gyvenimą, atgailavo dėl savo buvusių klystkelių, tvirtai pasiryžo keisti gyvenimo būdą ir ėmė šlovinti Dievą bei Jam dėkoti už viską, - tikėtina, kad ji tai darė visą savo gyvenimą.
Sektinas pavyzdys ir mums! Gerkime gyvąjį vandenį į valias per šią Gavėnią dar nuoširdžiau bendraukime maldoje su savo Viešpačiu bei Jo ir mūsų Motina Marija ir susitapatinkime su eucharistiniu Jėzumi (vis su gyvesniu tikėjimu, dėkojimu ir garbinimu) priimdami Jį Komunijoje.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2005 "XXI amžius"
|