|
Pilietinio pasipriešinimo komunistams Lietuvoje ir Lenkijoje sąsajos 1939-1956 metais
Lietuvių ir lenkų istoriniai ryšiai patyrė daug išbandymų. Bendrą kovą dėl laisvės XIX amžiaus sukilimuose pakeitė tarpusavio nesutarimai. Ypač įtempti tautų santykiai buvo 1919-1939 metais. Problemos buvo sprendžiamos įvairiausiais būdais kariniais, politiniais, diplomatiniais. XX a. devintojo-dešimtojo dešimtmečių sandūroje vėl atgavusios laisvę abi tautos atsisakė tarpusavio pretenzijų ir 1994 metais sudarė draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Čia kyla atsakomybė ir abiejų šalių istorikams: ar mėginsime ieškoti bendrų ir mus jungiančių sąsąjų, tarpusavio supratimo ir sutarimo, ar vėl aiškinsimės istorines skriaudas.
Antrojo pasaulinio karo metais abipusis tautų nepasitikėjimas dar sustiprėjo. Skirtingai vertintos galimybės laimėti išskyrė lenkus ir lietuvius į dvi priešiškas stovyklas. Didžiausiu pavojumi savo nepriklausomos valstybės gyvavimui lietuviai laikė Sovietų Sąjungą, o lenkai Vokietiją. Šios totalitarinės valstybės buvo nutraukusios lietuvių ir lenkų valstybių nepriklausomą gyvavimą. Lietuviai, kaip maža tauta, pirmiausia rūpinosi tautinio tapatumo išlaikymu, o lenkai lietuvių administraciją, bendradarbiaujančią su nacių okupantais, laikė savo priešais. Dėl to ne kartą kilus konfliktui buvo pralieta kraujo.
Dabar, nuo tų istorinių įvykių praėjus šešiasdešimčiai metų, abiejų šalių istorikai bando atskleisti konflikto esmę. Vilniuje 1994 metais įvyko pirmoji bendra Lietuvos ir Lenkijos istorikų konferencija, kurią organizavo Lietuvos lenkų mokslininkų sąjunga. Dar vienas simpoziumas, surengtas Pasaulinės armijos krajovos karių sąjungos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) iniciatyva, taip pat vyko Vilniuje 1999 metais. LGGRTC kartu su Lenkijos tautos atminties institutu 2002 m. rugsėjo 12- 3 d. Varšuvoje surengė mokslinę konferenciją Pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus regione iš ciklo Lenkų ir lietuvių santykiai 1939-1956 metais. Tautos atminties instituto pirmininkas prof. Leonas Kieresas, LGGRTC direktoriaus pavaduotojas doc. dr. Arvydas Anušauskas ir Pasaulinės armijos krajovos karių sąjungos pirmininkas plk. Stanislavas Karolkievičius sutartinai teigė, kad ši konferencija tiesia naujus kelius tarpusavio ryšiams ir kad atliekant tyrimus nereikia vengti skausmingų temų. Buvo pripažinta, kad skirtingi lietuvių ir lenkų istorikų požiūriai neturi kliudyti dalykinei diskusijai. 2003 m. lapkričio 6-7 d. LGGRTC ir Tautos atminties institutas surengė antrąją tarptautinę konferenciją iš ciklo Lenkų ir lietuvių santykiai 1939-1989 metais, pavadintą Pilietinis pasipriešinimas ir saugumo struktūros okupacinio ir komunistinio režimų metais Lietuvoje ir Lenkijoje (1944-1956). Ši konferencija buvo oficialus bendradarbiavimo deklaracijoje numatytas kasmetinis Lenkijos bei Lietuvos mokslininkų renginys. Pastarųjų konferencijų mokslininkų pranešimų pagrindu LGGRT centro parengta ir išleista knyga Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939-1956, kuri pasirodė skaitytojų auditorijai 2004 metų pabaigoje ir yra reikšminga dviejų tautų bendradarbiavimo labui.
Šioje knygos recenzijoje daugiau panagrinėsime lietuvių ir lenkų kovą su komunistais, Bažnyčios ir kunigų persekiojimą pagal mokslininkų pateiktus istorinius faktus minėtoje knygoje. Lenkų mokslininkas Janas Žaryn knygoje pateikia dokumentinę medžiagą apie komunistų represijas prieš Lenkijos Katalikų Bažnyčią. Pirmaisiais pokario metais (daugiausia iki 1947 m. rudens) sovietų ir lenkų komunistai kartu su NKVD bei Lenkijos saugumo tarnyba represinį aparatą nukreipė prieš antikomunistinį pogrindį ir Bažnyčią. Katalikų Bažnyčios institucijos buvo puolamos ne tiesiogiai, bet greičiau pritaikant teisės aktus. Pavyzdžiui, vadovaujantis propagandiniu šūkiu Bažnyčią atskirti nuo valstybės. Jau 1945 m. rugsėjo 12 d. buvo nutrauktas Antrosios Lenkijos Respublikos laikotarpio konkordatas, paskui santuokos teisėje leista ištuoka, stengtasi riboti religijos pamokas mokykloje. Pirmiausia prasidėjo suėmimai (ir žudymai) tų dvasininkų, kurie aktyviai rėmė nepriklausomybės siekusį pogrindį arba buvo įsitraukę į legalią politinę publicistinę veiklą. Tokių represijų aukomis tapo: kun. Michalas Pilipiecas, Žešuvo apygardos Armijos krajovos (AK) kapelionas, nužudytas 1944 metų rudenį; kun. Rafacius, taip pat nužudytas; kun. Zygmuntas Jarkievičius, nuteistas mirties bausme, mirė kalėjime; kun. Edvardas Gžechnikas, susijęs su laikraščiu Tygodnik Warszawski (Varšuvos savaitraštis) ir ilgam nuteistas kalėti; kun. Vladislavas Gurgačius, jėzuitas, ginkluoto dalinio karo kapelionas Mažojoje Lenkijoje, suimtas 1949 metais, nuteistas mirties bausme, bausmė įvykdyta; kun. Zygmuntas Kačynskis, karo metais buvęs emigracinės Lenkijos Respublikos vyriausybės ministru, po 1945 metų Varšuvos arkivyskupijos kurijos laikraščio Tygodnik Warszawski vyriausiasis redaktorius, buvo suimtas du kartus, nuteistas dešimt metų kalėti, 1953 metais Mokotovo kalėjime mirė, bet tikriausiai buvo nužudytas, ir daugybė kitų.
Dvasininkai pogrindį rėmė įvairiais būdais, ne tik įsitraukdami į ginkluotą kovą, bet ir teikdami karo kapeliono patarnavimus, sutikdami slėpti archyvą bei kt. Saugumas visa tai laikė antivalstybine veikla. Specialiosios tarnybos sunaikino Lenkijos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios instituciją, naikino ir žmones, o unitų kunigai ir vyskupai buvo išvežti į Sibirą. Tuo pat metu, tik šįkart į Vakarus, pradėta deportuoti vokiečių kilmės kunigus ir vienuoles. Dabar sunku nustatyti, kiek kunigų iš daugiau kaip dešimt tūkstančių saugumas buvo užverbavęs. Manoma, kad arti dešimt procentų tuometinių kunigų. Įkūrus Religijos reikalų tarnybą (1950 metų gegužę), pastaroji ėmėsi drastiškų priemonių.
Tokio pobūdžio saugumo veiklos kulminacija buvo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos CK Politinio biuro sumanymas primesti Bažnyčiai 1953 m. vasario 9 d. dekretą, pagal kurį valstybės valdžia nusprendė skirti kadrus į visas bažnytines pareigas. Lenkijos episkopatas savo garsiuoju 1953 m. gegužės 8 d. memorandumu užprotestavo, ir to pasekmė Lenkijos primo kardinolo Stefano Vyšinskio internavimas (suimtas 1953 m. rugsėjo 25 d. ir izoliuotas iki 1956 metų spalio 28 d.). Primo buvimą izoliacijoje tiesiogiai kontroliavo Saugumo reikalų komitetas.
1947-1953 metais Lenkijos saugumo funkcionieriai daugybę kartų kvietėsi klebonus įspėjamiems pokalbiams ir, gąsdindami įstatymų paragrafais (be to, ir 1949 m. rugpjūčio 5 d. dekretu dėl sąžinės ir tikėjimo laisvės apsaugos), stengėsi uždrausti iš sakyklos skelbti Lenkijos vyskupų konferencijos vizuotus komunikatus. Todėl 1953 metų gruodį vyskupai Klepačius ir Choromanskis, paklusę primestam 1953 m. vasario 9 d. dekretui, prisiekė ištikimybę tuometei Lenkijos liaudies respublikai. Nereikėtų pamiršti, kad tuo metu Bažnyčiai vadovavę vyskupai neturėjo nei didesnės laisvės, nei galimybės rinktis. Iš 26 teisėtų vyskupijų ir apaštališkųjų administratūrų valdytojų kone pusė sėdėjo kalėjimuose arba neturėjo teisės būti savo vyskupijoje. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Katovicų valdytojas kun. Janas Piskožius, įtikėjęs marksizmą, bandė (laimė, nesėkmingai) sušaukti vyskupų sinodą, kuris galėtų priimti sprendimus, prieštaraujančius privalomam Bažnyčios mokymui. Tai grėsė schizma ir tautinės Bažnyčios atsiradimu darbininkiškoje Silezijoje.
Arūnas Streikus straipsnyje Represijos prieš Bažnyčią Lietuvoje 1944-1954 metais pateikė daug svarbių faktų, kurie mūsų visuomenei jau žinomi, todėl neaptarsime. Knygoje lenkų mokslininkas Andžejus Chmielažas straipsniu Kolaboravimas su vokiečių okupantais Lenkijoje ir Lietuvoje rašo, kad ligi šiol diskusijose išryškėjo du supaprastinti požiūriai: lenkai mano, kad lietuviai buvo kolaborantai ir kartu su Vokietija veikė prieš lenkus, o lietuviai kad lenkų veiksmai buvo nukreipti prieš lietuvių interesus, kėlė grėsmę nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui, o Armijos krajovos (AK) kariai, kovoję su Vokietija, kalti dėl daugybės lietuvių patriotų mirties. Straipsnio autoriaus nuomone, Lietuvos ir Lenkijos pasirinkti kovos dėl nepriklausomybės būdai ir dėl to atsiradęs dvejopas santykis su Vokietija bei Rusija sukėlė lenkų ir lietuvių konfliktą. Tiems, kurie nori sužinoti lenkų mokslininko nuomonę, derėtų perskaityti šį straipsnį, nes medžiaga labai plati ir prieštaringa. Sigitas Jegelavičius straipsnyje Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais minėtoje knygoje primena, kad, naudojantis įvairių tautybių Lietuvos piliečių kolaborantų paslaugomis, Lietuva buvo aneksuota ir jos teritorija prijungta prie Sovietų Sąjungos. Nebeliko Lietuvos valstybės. Už visus nusikaltimus, tuo metu padarytus Lietuvoje, atsakomybė tenka Maskvai ir jos valią klusniai vykdžiusiai marionetinei vyriausybei. Kai reikėdavo atsakomybę už ką nors suversti mistinei liaudžiai, Kremlius prisidengdavo šios marionetės iškaba. Nuo pat okupacijos pradžios, dar toli iki aneksijos įforminimo, Lietuvos vidaus reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas faktiškai tapo Maskvos NKVD padaliniais; daugelis senųjų pareigūnų buvo suimti ar atleisti, o jų vietas užėmė iš Rusijos atsiųsti pareigūnai ar Lietuvoje iki tol pogrindyje veikę įvairių tautybių Kominterno agentai... Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog lietuviai karo metais neturėjo egzilinės vyriausybės. Sovietinės marionetinės vyriausybės, rezidavusios Penzoje, vėliau Maskvoje, nebuvo laikomos Lietuvos valstybės vyriausybe. Ji Lietuvai neatstovavo ir Lietuvos reikalų netvarkė. Už ją tai darė Maskva, retsykiais ją panaudodama kaip kamufliažą. Straipsnio autorius mini tokį faktą, kai 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją pranešus apie sėkmingą antisovietinį sukilimą Kaune, buvo duotas ženklas sukilti visai Lietuvai ne paremiant į Rytus besiveržiantį vermachtą, ne iš meilės naciams ir jų ideologijai, o kad būtų galima atkurti šalies nepriklausomybę. Orientuotasi į 1918 metų situaciją.
Arvydo Anušausko straipsnyje Tautinių-kultūrinių pokyčių prielaidos Rytų Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais pateikta daug įdomios dokumentinės medžiagos, istorinių faktų. 1942 m. gegužės 27 d. vokiečiams atlikus gyventojų surašymą (tikslas darbo jėgos surašymas), išaiškėjo, kad Rytų Lietuvoje buvo 570300 žmonių, iš jų 245300 lenkų (mažiausiai ketvirtadalis lenkų užsirašė lietuviais). Lietuvių savivaldos pareigūnai vokiečių okupacijos sąlygomis mėgino sušvelninti germanizavimo ir kolonizavimo politikos padarinius, gelbėti žmones nuo išvežimo į Vokietiją. Tokia politika buvo siekiama pirmiausia ginti lietuvių interesus. Ir tokiomis aplinkybėmis daugėjo lietuviškų mokyklų, pristabdytas lietuvių germanizavimas, išsaugota aukštojo mokslo sistema. Dėl nepalankios lietuvių savivaldos pareigūnų politikos kitų tautų (pirmiausia lenkų) atžvilgiu daugelis lenkų juos vertino kaip vokiečių parankinius, kolaborantus. Vokiečiams 1943 metais sugriežtinus savo politiką Lietuvoje, represavus nepatikimus lietuvių savivaldos pareigūnus, uždarius aukštąsias mokyklas, į Rytų Lietuvą policinėms funkcijoms vykdyti buvo atsiųsti su vietos gyventojais nieko bendra neturintys latvių ir estų policijos batalionai, Rusijos išsivadavimo armijos kareiviai (vlasovininkai). 1944 metų pradžioje Vilniaus apygardoje beveik tuo pat metu vyko dvi karinės mobilizacijos į AK (nuo sausio) ir į Vietinę rinktinę (vasarį). Šių dviejų karinių jėgų konfrontacija pakenkė abiejų tautų santykiams.
Viena svarbiausų lietuvių tautos dvasinės opozicijos jėgų buvo Katalikų Bažnyčia. Sugrįžę į Lietuvą komunistai siekė išstumti Bažnyčią iš visuomenės gyvenimo, nepripažino jokios Vatikano iniciatyvos Bažnyčios valdymo ir hierarchijos klausimais. Komunistai griebėsi brutalios prievartos: 1944-1946 metais buvo suimti 103 kunigai, nacionalizuotas Bažnyčios turtas, uždraustas tikybos dėstymas mokyklose ir grupinis vaikų katechizavimas.
Vatikanas 1949 metų liepą paskelbė Tikėjimo mokslo kongregacijos dekretą, atskiriantį nuo Bažnyčios komunistus ir juos remiančius katalikus. Po tokio akto bažnyčių uždarymo kampanija ėmė slopti.
Knygoje yra lietuvių istoriko Liudo Truskos kontroversiškas straipsnis, kurį autorius skaitė 2002 m. rugsėjo 12-13 d. Varšuvoje vykusioje Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencijoje. Pasak šio istoriko, sovietai ištrėmė apie 15 tūkstančių ir suėmė 4-5 tūkstančius lietuvių... (?) Toliau tame pačiame knygos 188 puslapyje rašoma: Apskritai XX a. vidurys tai gėdingas Lietuvos istorijos laikotarpis. Gėda ir dėl 1940 metų kapituliacijos prieš sovietus, ir dėl nepavykusio antisovietinio 1941 m. birželio sukilimo ..., o po Antrojo pasaulinio karo kilęs partizaninis karas taip pat buvo beprasmis...(?) Toliau istorikas rašo: Pavydžiu lenkams Pogrindinės valstybės, Armijos krajovos, pavydžiu Varšuvos sukilimo. Ką čia dar galima būtų pridurti prie tokios Lietuvos istoriko nuomonės. Skaitytojas šio mokslininko pranešimo tekste ras dar ne vieną keistą pareiškimą.
Aptariamoje knygoje išspausdinti dvidešimt trijų lietuvių ir lenkų mokslininkų pranešimai. Labai gerai, kad pagaliau lietuvių ir lenkų istorikai randa bendrą kalbą tyrinėjant istorinę praeitį. Neįmanoma apžvelgti visų autorių temų. Pasirinkta toji knygos medžiaga, kuri mažiau žinoma Lietuvos skaitytojui. Knyga Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939-1956 vertinga mokslininkų nuomonių įvairove. Prieštaringa kai kurių faktų traktavimu, ši knyga yra ženklus žingsnis istorinei tiesai nustatyti.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2005 "XXI amžius"
|