|
Svarstymai pasitinkant Karaliaučiaus įkūrimo 750-ąsias metines
Katedros miesto jubiliejui
Buvusios Rytų Prūsijos sostinės Karaliaučiaus, po Antrojo pasaulinio karo priklausančio Rusijai, šiemet minimos įkūrimo 750-osios metinės turės ryškų religinį bruožą: miestas, dar iki XX a. vidurio žinomas kaip vokiečių reformacijos centras, pasipuoš nauja didele rusų stačiatikių katedra. Baigiamos statyti Karaliaučiaus Kristaus Išganytojo stačiatikių katedros centrinis kupolas vasario mėnesį karūnuotas šešių metrų aukščio kryžiumi. Taip pat ir visų penkių miesto centre didingai stovinčių šventovių, kurioms, matyt, siekiama simboliškai patvirtinti Rusijos šeimininkavimą regione, bokštai buvo gausiai padengti auksu. Baigus apdailos darbus, stačiatikių katedros konsekracijos iškilmės, numatytos liepos mėnesį, taps svarbia Karaliaučiaus jubiliejaus minėjimo dalimi.
Taip pat vyksta ir senosios Karaliaučiaus liuteronų katedros (Königsberger Dom) atstatymo darbai. Šios vienos žymiausių gotikinių šventovių Baltijos jūros regione statyba buvo pradėta dar 1333 metais. Po XVI amžiuje vykusios reformacijos katedroje vyko tik evangelikų pamaldos. Katedra buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Vakarų sąjungininkų (britų ir amerikiečių) vykdytus Vokietijos miestų didžiuosius bombardavimus.
Esminiai katedros atstatymo darbai pradėti praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, jau žlungant sovietiniam komunizmui. 1988 metais uždengtas stogas, 2004-aisiais įstatyti aštuoni langai. Restauracijos išlaidas padengia kelios vokiečių aristokratų šeimos, kurių šaknys yra Rytų Prūsijos žemėje. Šiandien katedros patalpose jau veikia evangelikų koplyčia, čia pat ir žymiojo filosofo Imanuelio Kanto muziejus. Atstatymo darbams vadovaujantis rusų architektas Igoris Odincovas planuoja Kenigsbergo jubiliejui restauruoti krikšto kolpyčią. Čia bus įmūryta lentelė su I.Kanto krikšto metų koplyčioje priminimu.
Pranešama, jog vietos bažnytiniuose sluoksniuose diskutuojama dėl galimo miesto pavadinimo pakeitimo jo 750 metų jubiliejaus proga. Daugeliui jau gerokai atsibodo stalinistinio funkcionieriaus Michailo Kalinino vardas, pagal kurį miestas 1946 metais buvo pavadintas Kaliningradu. Istoriškai šis daugelio tautybių atstovų apgyventas ir galiausiai XIX amžiuje germanizuotas miestas žinomas savo trimis vardais: lietuviai jį vadina Karaliaučiumi, lenkai Kroloviecu, o labiausiai jis žinomas vokišku Kenigsbergo vardu. Šiandien nemažai mieste gyvenančių rusų pasisako, kad miestui būtų suteiktas jo žymiausio gyventojo I.Kanto vardas.
Apgailėtina gyvenimo realybė
Tačiau pačios srities ateitis yra labai neaiški, teigia Karaliaučiaus regione dirbantis katalikų kunigas Eduardas Pravdzikas, SVD. Bent jau ekonominiu ir politiniu atžvilgiais. Verbitų (Dievo Žodžio draugija) vienuolijos misionierius, čia dirbantis nuo 1997 metų, pažymi, kad Rusijai priklausantis terra extra patriam regionas yra apimtas skurdo ir korupcijos. Karaliaučiuje neseniai apsilankiusiam Vokietijos katalikų žinių agentūros KNA žurnalistui Benediktui Valendarui jis papasakojo, kad, žlugus komunizmui, tame regione įvairius socialinės paramos projektus įgyvendina vokiečių katalikų pasauliečių bendruomenė Lumen Christi ir paramos Rytų Europai tarnyba Renovabis.
Ši parama tikrai reikalinga, nes žmonių gyvenimo sąlygos srities provincijoje yra apgailėtinos: nuolat sutrinka vandens ir elektros energijos tiekimas, iš lentų sukalti lauko tualetai, žmonių perpildytuose sunykusiuose namuose dažnai stogas yra kiauras, o jų viduje tvyro surūgusių kopūstų ir nešvarių drabužių kvapas. Būdingas ten gyvenančių šeimų vaizdas neprausti mažamečiai vaikai ir utėlėti suaugusieji. Apie reguliarų medicininį aptarnavimą nėra ko ir galvoti. Dėl tokio skurdo ir moralės problemų mums, misionieriams, yra iškilę didelių iššūkių, pripažįsta kunigas E.Pravdzikas.
Padidėjęs girtavimas, apleisti gatvių vaikai, nedarbas, siekiantis 40 proc. ir daugiau, tokia liūdna srities realybė, kuri iki Antrojo pasaulinio karo buvo vienas labiausiai pasiturinčių Vokietijos regionų. Sunkią moralinę padėtį nusako tas faktas, kad skyrybų šeimose dalis siekia beveik 85 proc. Tačiau daugelis baiminasi dėl galimos dar sunkesnės padėties, jeigu vieną dieną išryškės nepriklausomybės siekimo tendencija. Vietos žmonės galvoja, kad tada Kaliningrado sričiai gresia Čečėnijos likimas, nes, nepaisant visuotinio skurdo, Kremliui šis regionas turi strateginę reikšmę. Kareivinės, zujantis karinis transportas, prieplaukose stovintys rusų kariniai laivai tebėra būdingas šio regiono kasdienybės vaizdas.
Kai aplinkinės Baltijos valstybės ir Lenkija nuo 2004 metų gegužės tapo Europos Sąjungos narėmis, Karaliaučius su Rusija gali susisiekti tik jūros keliu. Jau praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje čia gyvenimo lygis buvo gerokai žemesnis nei pas kaimynus, o pastaruoju metu šis skirtumas dar labiau padidėjo. Atlyginimo minimumas Karaliaučiuje tik apie 80 eurų (250 litų), nors kainos tik šiek tiek žemesnės nei Vakaruose. Taigi siena tarp Kaliningrado srities ir Europos Sąjungos yra gerovės siena. Tą pajunti tik įvažiavęs į kraštą traukiniu: dirvonuojantys laukai, apleistos fermos ir apirusios gatvės tokia visa aplinka. Susidaro įspūdis, jog kažkada Rytų Prūsijai priklausiusio regiono turtingumas yra visam laikui prarastas, svarsto vokiečių žurnalistas.
Bažnyčia stiprina viltį skurde
Administraciniu atžvilgiu Kaliningrado srities katalikų bendruomenė priklauso Maskvos arkivyskupijai. Panašiai kaip visoje šiandieninėje Rusijoje, nors oficialiai įtvirtinta religijos laisvė, tačiau Katalikų Bažnyčia, ypač užsienio sielovadininkai ir vienuolijos, turi daug problemų. Kaip pasakojo kitas Karaliaučiuje dirbantis verbitas kunigas Dariušas Jankievičius, nepasitikėjimas užsieniečiais katalikais galbūt dar likęs iš sovietinių laikų, kai į svečius iš Vakarų, taip pat ir į atvykusius dvasininkus pirmiausia buvo žiūrima kaip į potencialius šnipus. Užsienio karitatyvinių organizacijų sėkminga veikla kelia vietos pareigūnų nepakantumą, nes parodo jų socialinės politikos trūkumus.
Tačiau religinis gyvenimas jau atsigauna, ir tai yra vilties ženklas ateičiai. Štai į pietryčius nuo Karaliaučiaus, Gvardeiske (buvusiame Tapiau), 25 tūkstančių gyventojų turinčiame miestelyje, Dievo Žodžio misionieriai kartu su kitais prieš dešimt metų nupirko apleistą viešbutį.
Atnaujinus žūvantį pastatą, jame buvo įkurtas Šv.Juozapo katalikų kultūros centras. Jis tapo susibūrimo vieta ne tik katalikams, bet visiems, besidomintiems religija, savotiška vilties sala nuskurdusioje aplinkoje, kur daugelis žmonių savo kasdieninius rūpesčius aptaria prie vodkos butelio.
Daug projektų Renovabis vykdo ir pačiame Karaliaučiuje: stato parapijų centrus, bažnyčias, kandidatų į kunigystę ugdymo namus. Nuo 1993 metų veikiantis Vokietijos episkopato įkurtas šis paramos tinklas visoje Rytų Europoje ir buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje atliko beveik vienuolika tūkstančių projektų už 300 milijonų eurų. Renovabio parama atkuriant bažnytines struktūras Karaliaučiaus srityje taip pat reikšminga, ir atlikti darbai stiprina vietos sielovadininkų optimizmą dėl ateities.
Vis dėlto Karaliaučius ir toliau lieka sala, daro išvadą tėvas E.Pravdzikas. Skurdo sala tuo metu, kai kaimyninės Lenkija ir Lietuva išėjo į Vakarų gerovės kelią. Tuo tarpu Karaliaučiaus regiono gyvenimo sąlygos primena kitų skurdo vietų Afrikoje ir Lotynų Amerikoje būtį. Sielovadininkai čia gyvenantiems žmonėms suteikia bent kibirkštėlę vilties, kad ji nebūtų paskandinta alkoholyje, bet stiprėtų bendruomeniškumas.
M.B.
© 2005 "XXI amžius"
|