Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Laikas
Nuomonės
Teisėsauga
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar Vilnius atsilaikys prieš „didelių pinigų“ diktatą?

Vilniaus statybų vaizdai Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr

Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje vyksta kova su „dideliais pinigais“, t.y. su beatodairiškai besielgiančia „Vilniaus prekyba“ (VP), kuri, nepaisydama ne tik įstatymų, bet ir padorumo, Vilniaus landšaftinio draustinio – Šeškinės ozo – teritorijoje be leidimo stato, o tik po to įformina prekybos statinius. Prieš „didelius pinigus“, kuriems pasidavė Vilniaus savivaldybė, išėjo kovoti Lietuvos architektų sąjunga. Deja, jos kai kurie kolegos projektuoja VP „Market“ statinius. Architektų sąjunga kaunasi už planingai formuojamą miestą, kurio svarbiausi akcentai būtų reikšmingi ir valstybei bei tautai. O „Vilniaus prekyba“, ant Šeškinės plynaukštės statanti „Akropolio“ prekybos ir pramogų centro kompleksą su 14 aukštų pastatu, gviešiasi į vieną iš miesto akcentų. Architektai sako, kad dar viena dėžutė neverta tokios garbės. Apie tai buvo kalbama ir vasario 9 dieną Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Dėl Vilniaus miesto plėtros“, kurią surengė Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys Audronius Ažubalis ir kurioje dalyvavo Lietuvos architektų sąjungos nariai: pirmininkas prof. Vytautas J. Dičius, prof. Algimantas Mačiulis, doc. Marius Šaliamoras, architektas Linas Tuleikis. Pateikiame medžiagą, parengtą pagal šią spaudos konferenciją.

Sostinė pamažu tampa gražuole
su sulaužyta boksininko nosimi

Audronius Ažubalis

Šią, spaudos konferenciją, pavadintą labai diplomatiškai „Dėl Vilniaus miesto plėtros“, tiksliau būtų galima vadinti „Dėl Vilniaus miesto darkymo“. Remiantis mūsų turima medžiaga, pagrindiniai „nuopelnai“ dėl to tektų vyriausiajam Lietuvos statybininkui A. Brazauskui ir jo talentingiems mokiniams: aplinkos apsaugos ministrui A.Kundrotui, apskrities viršininkui A. Kolosauskui ir Vilniaus merui A. Zuokui. Stebint, kaip keičiasi Vilnius, – nebūtinai tik į gerąją pusę, – atrodo, kad vadovaujamasi garsiuoju Premjero posakiu: „Vsio zakonno“. O pasekmė – Vilnius pamažu tampa gražuole su sulaužyta boksininko nosimi. Jeigu užlipę ant Subačiaus gatvės kalvos pažvelgtumėte į Vilnių ir palygintumėte, koks buvo jo siluetas su bažnyčiomis, pilimi, žaliomis kalvomis, kas darė Vilnių unikaliu miestu, tai pamatytumėte, kad jis yra sulaužytas stiklinių dėžučių. Dabar, kai tos dėžutės pastatytos, nieko nebepakeisi, bet reikia apgailestauti, kad šitie procesai įsibėgėja, ir, liūdniausia, – laukine tvarka. Tai yra, iš pradžių pastatai pastatomi, o paskui Vyriausybė, Aplinkos apsaugos ministerija, savivaldybė juos įteisina. Tarkime, Šeškinėje statyti „Akropolį“ leidimas buvo duotas statyti vieno aukšto, septynių tūkstančių kv. m apimties pastatui, o šiandien jau turime 53 tūkst. kv. m šešių aukštų pastatą, kuris buvo pastatytas be leidimų ir įteisintas atgaline tvarka.

Dar daugiau. Dabar tų pačių savininkų suorganizuotu konkursu einama toliau: ant šešių aukštų norima statyti dar aštuonis. Turėsime antrą Gedimino pilį. Tik, žinoma, tai bus ne Gedimino pilis, o tik stiklinė dėžutė. Kad ji buvo pastatyta draustinio ribose, kad draustinis buvo suniokotas, visa tai atsispindi dokumentuose ir apie tai ne vieną kartą rašė Lietuvos architektų sąjungos ekspertai, tačiau iš to nebuvo jokių rezultatų.

Štai 2004 m. gruodžio 2 d. Lietuvos architektų sąjunga kreipėsi ir į prezidentą V.Adamkų, į Premjerą, Seimo Pirmininką, aplinkos ministrą ir apskrities viršininką. Koks rezultatas? Prezidentūra ir A. Paulauskas nukreipė į Aplinkos ministeriją, o A.Brazauskas ir apskrities viršininkas iš viso neatsakė. Aplinkos ministras atsakė po antrojo užklausimo. Atsakyme buvo rašoma: šeši aukštai ir „Ermitažo“ pastatas, kuris jau pastatytas, išlieka, tačiau Aplinkos ministerija pritaria Urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybos sprendimui „nekelti aukštingumo“, t.y. nestatyti penkiolikos aukštų pastato. Kai šį raštą mes vėl pasiuntėme į savivaldybę ir į apskritį, ten neoficialiame pokalbyje vienas savivaldybės veikėjas man pasakė, kad šį raštą galima ir pakeisti.

Sakysite, kad kovotojai su „Vilniaus prekyba“ – tai grupelė kraštutinių nuomonių žmonių, kokių visada būna visuomenėje, aršių pokyčių priešininkų? Tačiau štai 2004 metų pabaigoje Vilniuje lankėsi tarptautiniai miestų plėtros ekspertai. Jie atvyko Kultūros ministerijos kvietimu (pagarba buvusiai kultūros ministrei Romai Žakaitienei, kuri juos kvietė kartu su Lietuvos UNESCO komisija). Ekspertai priėjo išvadą, kad dabar pagrindinis Vilniaus iššūkis – projektų priežiūra. Tai ne profesinis, bet politinis iššūkis, turėsiantis pasekmių aplinkai. Ekspertai labai tiksliai nustatė, kad joks verslininkas nepastatys, nežalos miesto, jeigu bus principinga, atvira miesto, apskrities, vyriausybės pozicija. Taigi šios konferencijos tikslas yra ne kaltinti verslininkus, nes verslas turi pragmatiškų interesų: kuo daugiau, kuo plačiau.

Štai ką ekspertai teigia: vyrauja tendencija, kad šalia senamiesčio kyla nauji daugiaaukščiai, nėra atliekama detali aplinkos poveikio analizė. Kitos delegacijos ekspertas sako: „Pagrindinės miesto problemos – nauji, aukšti statiniai, rekonstrukcijos, atvirų erdvių užstatymas, istorinių pastatų keitimas“. Išvada, kuri iš principo yra teisinga: tik vietinė bendruomenė, tai yra valdžia ir žmonės, turi ir gali apsaugoti Vilnių, o ne „UNESCO“. Taigi viskas mūsų ir mūsų valdžios rankose.

Dar vienas dalykas – baudos. Baudos statybose dydis šiuo metu Lietuvoje yra toks, kad ją lengvai galima įskaičiuoti į kiekvieno projekto biudžetą. Maksimalus baudos dydis, kurį yra nustačiusi Vyriausybė, – penki tūkstančiai litų. Jeigu projekto sąmata yra daugiau kaip keliasdešimt milijonų, tai ką reiškia penki tūkstančiai litų? Štai minėjau, kad statant Vilniaus „Akropolį“ buvo įteisinti šeši aukštai ir 7 tūkst. kv. m, pastatyta 53 tūkst. O kokia bauda? Aplinkos ministerija skyrė trijų tūkstančių litų baudą užsakovui VP „Market“, trijų tūkstančių litų – rangovui, tai yra statybinei organizacijai, ir vieną tūkstantį litų – techninės priežiūros vadovui, to projekto autoriui. Argi tai didelės sumos? Tiesa, dar yra kita sankcija – nugriauti be leidimo pastatytą pastatą, bet tokio atvejo, man atrodo, Lietuvoje niekas neprisimena. Galiu pasakyti, kad mes inicijuosime pasiūlymus Vyriausybei dėl baudų peržiūrėjimo.

TS frakcijoje apie šią situaciją dar kalbėsimės, kviesimės Tėvynės sąjungos frakcijos narius Vilniaus miesto taryboje ir tarsimės, kokių konkrečių priemonių galime imtis. Žinoma, būdami opozicijoje turime tik tam tikras realaus poveikio ribas. Tačiau, kita vertus, tikime, kad turime moralinio poveikio galimybę – priešintis Vilniaus žalojimui telkiant visuomenę, šviesuomenę.

Dideliems pinigams į pagalbą skuba
Vilniaus savivaldybė

Prof. Vytautas J. Dičius

Noriu išdėstyti Architektų sąjungos poziciją. „Akropolio“ statybos istorija buvo tokia. Buvo duotas leidimas septynių tūkstančių kvadratinių metrų vieno aukšto pastatui, o savavališkai pastatytas 53 tūkst. kv. m dviejų aukštų pastatas ir jau pradėta statyti šeši aukštai pastato, kurio projektas irgi atsirado savavališkai. Išplėtus statybą, atsirado poreikis pastatyti papildomas automobilių stovėjimo aikšteles. Buvo iškirstas miškas, irgi savavališkai, ir įrengtos dvi aikštelės. Šešių aukštų pastatas statomas svetimoje žemėje, draustinio teritorijoje. Įstatymai, reglamentai pažeidžiami nuolat. O kaip reagavo valdžios institucijos? Perkėlė miško ribas, perkėlė draustinio ribas, sukeitė žemę ir išdavė leidimą tam, kas buvo pastatyta, būtent, dviejų pastatų „Ermitažui“ ir šešiems aukštams.

Meras, pasikvietęs Architektų sąjungos Vilniaus skyriaus valdybą, pasakė: na, kas padaryta, padaryta, toliau – dėl 15 aukštų numatomo pastato – bus taip, kaip nuspręs jūsų Urbanistikos ir architektūros taryba. Projektas buvo pristatytas taryboje. Taryba vienbalsiai pasisakė prieš šio aukštuminio pastato statybą. Apie tai informavome žiniasklaidą, visoms valdžios institucijoms buvo pasiųsti tarybos sprendimų nuorašai. Tačiau mero pažadai statybas tęsti pagal mūsų tarybos sprendimą nevykdomi, prasidėjo ieškojimas kelių, kaip vis dėlto įteisinti nelegalius projektus. O esmė yra ne architektūroje, dėl architektūros buvo vieninga nuomonė. Marcinkevičius, vienas iš „Vilniaus prekybos“ vadovų, man sakė: „Na, pagal jus, gal pažeidžiau nuostatas, tačiau ką man daryti? Kur man dėti tas statybines medžiagas, kurios jau pagamintos pagal užsakymą?“

Į pagalbą vėl atskubėjo Vilniaus savivaldybė, kuri norėjo, kad Architektų sąjunga organizuotų konkursą. Architektų sąjunga kategoriškai atsisakė užsiimti tokiu farsu (kad įteisintų tą jau dabar keturiolikos aukštų pastatą). Buvo tikimasi, kad laimės būtent tas projektas, viskas bus išspręsta, savivaldybė „nusiplaus“, o visa atsakomybė bus perduota Architektų sąjungai. Konkursą paskelbė savivaldybė. Buvo sudaryta žiūri iš dvylikos žmonių. Joje trys vietos buvo skirtos Architektų sąjungai. Kitos pasidalijo taip: trys vietos – užsakovui, trys vietos – savivaldybei ir trys vietos – (kažkodėl) Gedimino technikos universitetui. Buvo pateikti keturi projektai. Trys premijuoti. Pirmoji vieta atiteko tam pačiam projektui, kur buvo tiktai šiek tiek susiaurinti aštuoni viršutiniai aukštai. Iš esmės laimėjo tas pats projektas, kuriam „jau yra užsakytos statybinės medžiagos“. Taigi iš esmės pažeidimas buvo pratęstas. Vėliau Architektų sąjungos atskiriems valdybos nariams buvo daromas tam tikras spaudimas, kad jie atsisakytų savo nuomonės. Bet mes negalime atsisakyti savo nuomonės, nes mūsų įstatuose parašyta, kad mūsų veikla turi remtis Konstitucija, įstatymais, reglamentais ir kitais teisiniais aktais. Ir jeigu mes pritarsime įstatymų pažeidimams, patys tapsime įstatymų pažeidėjais ir bendrininkais. O priešininkai mūsų nuomonę aiškina, atseit mes norime atimti jiems užsakymus ir pan. Esmė ne čia. Mes esame paskaičiavę, kad naujosiose statybose net iki 80 nuošimčių yra didesnių ar mažesnių pažeidimų. Tokia pat istorija buvo su „Novotelio“ statyba, buvo sudaryta net ir Kultūros ministerijos komisija, ir nieko neišėjo.

Tik pilietiška visuomenė gali atsilaikyti
prieš „didelių pinigų“ diktatą

Linas Tuleikis

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, galima pavadinti viešosios erdvės privatizavimu. Tai labai primena gamyklų privatizaciją nepriklausomybės pradžioje, kai už kelis centus buvo nusiperkami milžiniški turtai. Šiuo atveju investitorius, įdėdamas sąlygiškai nedideles lėšas į statinį, bet pasirinkdamas strategiškai labai įtakingą ir svarbią vietą, gauna nepaprastai didelį turtą. Ir kodėl tai vyksta šiandien? Todėl, kad už kelerių metų tai jau taps nebeįmanoma. Netgi tuo atveju neįmanoma, jeigu ir Vilniaus meras bus, tarkim, ne Zuokas, o Berluskonis. Aš sakyčiau, kad VP „Market“ šiuo atveju elgiasi gudriai, bet ne išmintingai. Mes jau priklausome Europos kultūrinei erdvei, kur moralė, ypač tokios stambios įmonės, yra labai svarbi. Ir įmonei, kuri planuoja savo plėtrą kaimyninėse šalyse, tampa labai svarbus ir aktualus moralus elgesys. Neseniai Taline vyko tarptautinis seminaras „Architektūros politika“, kuriame dalyvavo daugelis kaimyninių šalių architektų, politikų iš Estijos, Estijos vyriausiųjų miestų architektų bei Europos architektų tarybos generalinis sekretorius Alanas Sanje. Buvo pristatytos mūsų šalių problemos. Kolegos, išgirdę apie šį atvejį, apie kurį mes čia kalbame, buvo pritrenkti. Estai minėjo, kad pas juos tokie dalykai nebeįmanomi. Latviai pasakojo atvejus, kaip „Akropolis“ Rygoje bandė panašiais metodais pradėti statybas, tačiau jam buvo užkirstas kelias. Taigi latviai pasielgė principingiau. Europos architektų tarybos generalinis sekretorius patarė mūsų Architektų sąjungai likti principingai ir eiti iki galo – išnaudoti visas žiniasklaidos galimybes skleidžiant informaciją apie šį atvejį, kelti visuomenės sąmoningumą, nes tiktai pilietiška visuomenė gali sustabdyti tokius procesus.

Jei laimės „Vilniaus prekyba“,
duosime veikimo gaires kitiems verslininkams

Marius Šaliamoras

Spaudoje tenka išgirsti eskaluojamą nuomonę, kad architektai atstovauja kažkieno asmeniniams interesams. Architektų sąjunga – visuomeninė organizacija. Mes susirūpiname tiktai tada, kai aplaidumą parodo oficialiosios institucijos. Ne mūsų pareiga kelti pilietinį sąmoningumą, bet mes neturime kitos išeities. Ši problema turi tris aspektus. Vienas – tai miesto įvaizdis. Kadangi Vilnius yra sostinė, nuo jo priklauso ir Lietuvos įvaizdis. Kiekviename mieste yra svarbios vietos ir jos turi būti užpildytos prasmingais akcentais – miesto simboliais. Tokios vietos, Vilniuje yra Gedimino kalnas, Trijų kryžių kalnas, Tauro kalnas. Tarp jų yra ir Šeškinės plynaukštė, kur buvo numatyta statyti sportinį kompleksą – šiuolaikinį modernų stadioną. Vienose vietose jau yra objektai, jie gerai žinomi ir turistams, ir vilniečiams. Kitose vietose galėtų ateityje atsirasti modernūs, unikalūs statiniai, žymintys valstybingumą arba labai svarbūs mūsų valstybei. Panaudoję jas utilitarioms reikmėms, kažkokiems trumpalaikiams interesams, mes iš esmės prarasime galimybę strategiškai vystyti miestą. Tai turėtų rūpėti ir Vyriausybei, ir savivaldybei. Tai turėtų būti sprendžiama strateginiuose planuose. Deja, dėl lėšų stokos ateitis aukojama vienadieniams interesams.

Antras aspektas – laikymasis įstatymų. Deklaruojame, kad esame teisinė valstybė. Suprantame, kad yra daug spragų. Šiandieninė situacija mieste yra tokia, kad biurokratiniai varžtai arba biurokratinė sistema statybų srityje yra tokia griozdiška, nelanksti, kad jos nepažeidus iš esmės joks verslas neįmanomas. Tai žino visi, taip pat ir valstybės pareigūnai, kurie patys kartais užsiima statybomis. Tai labai gerai žino savivaldybė, nes savivaldybės pastatas buvo statytas negavus leidimo. Tai jau kai ką sako.

VP „Market“ peržengė visas ribas. Didysis kapitalas pabandė žengti į visišką anarchiją. Daug verslininkų, kurie valdo didelius pinigus, laukia, kuo baigsis ši istorija. Jeigu ji gerai baigsis verslininkams, o blogai visuomenei, tai bus tiesiog parengtas verslo planas – gairės kitiems elgtis analogiškai. Taip bus galima užstatyti ir Lukiškių aikštę, o po to statybas įteisinti. Remdami tokį elgesį, mes iš esmės įteisiname dvigubą standartą. Paprasta bobutė, senamiestyje pasikeitusi buto langus, kankinasi dvejus metus, bandydama susitarti su visokiomis instancijomis ir yra engiama, nes negali apsiginti. O „dideli pinigai“ gali iš esmės daryti mieste ką nori.

Trečias aspektas – verslo moralumas. Pinigų visagalybės suabsoliutinimas skatina amoralius poelgius. Bet juk pinigai ne viską gali.

© 2005 "XXI amžius"