Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Apie Spaską ypatingai

Jekaterina Kuznecova

Spasko Osoblagas (Kazachija, Karagandos sritis). Ar jis buvo karo belaisvių lageris, ar jame kentėjo ir mirė nuteisti pagal 58-ąjį straipsnį „liaudies priešai“ kaliniai? Toks ginčas šiandien nebeturi prasmės. Geriau pasklaidykime dokumentus ir išklausykime liudytojų pasakojimus.

Stepnojaus lageris (Osoblageris Nr. 4, Steplagas, ypatingasis lageris Nr. 4, Stepnojaus darbo pataisos lageris) organizuotas VRM Spasozavodskojaus lagerio patalpose karo belaisviams. VRM 1948 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 00219 „Apie ypatingųjų VRM lagerių organizavimą“ nurodant SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. 416–159 V.S., kuriame pavedama VRM organizuoti ypatingus lagerius Kolymos rajone, Tolimojoje šiaurėje, Norilske, Komijos ASSR, Karagandos rajone ir Mordovijos ASSR Temnikuose, laikant juose nuteistuosius už šnipinėjimą, diversijas, terorizmą, trockistus, dešiniuosius, menševikus, eserus, anarchistus, nacionalistus, baltuosius emigrantus ir kitų antisovietinių organizacijų dalyvius ir grupes, keliančias savo priešiškais veiksmais ir ryšiais pavojų valstybei. Laikyti ypatinguosiuose lageriuose nuteistuosius už kitus nusižengimus draudžiama. Vykdant šį įsakymą, kurį pasirašė SSRS VRM ministras gen. plk. S.Kruglovas, Karagandos rajone, Spasozavodskojaus karo belaisvių lagerio patalpose, buvo įkurtas ypatingasis VRM lageris Nr. 4 dešimčiai tūkstančių žmonių. Spasko lagerio skyrius anksčiau įėjo į Karlagą, o nuo 1948 metų perduotas į Stepnojaus ypatingąjį lagerį ir tapo milžiniško lagerio skyriumi Nr. 2, kurio centras buvo įsikūręs Džezkazgane (atkūrus Kazachijos nepriklausomybę, tapo Žeskazganu – J.L.). Šis lagerio skyrius buvo toks didelis, kad neretai buvo vadinamas Spasko ypatinguoju lageriu, bet skyriaus administracija priklausė Steplagui. Šiuo VRM ministro įsakymu pasirengti priimti kalinius Steplage nustatyti terminai: iki 1948 m. gegužės 1 d. – 3000 žmonių, iki birželio 1 d. – 3000 žmonių, iki rugpjūčio 1 d. – 4000 žmonių.

Planuotas kalinių augimas pagal įsakymą Nr. 00219 greitai buvo viršytas. 1948 metų IV kvartale Steplage kalėjo 5713 žmonių, 1949 m. sausio 1 d. kalėjo jau 18572 žmonės, o 1950 m. sausio 1 d. – 27855 žmonės. Tolesniais metais šis skaičius palengva mažėjo. 1954 m. sausio 1 d. buvo 21093, 1956 m. sausio 1 d. – 7603 žmonės. VRM ministro įsakymu ypatingųjų lagerių darbą kontroliuoti buvo komandiruoti pareigūnai iš Vidaus reikalų ministerijos į Karagandą. Plk. Čečiovas tapo Steplago viršininku. Ministro S.Kruglovo įsakymo 11 punkte rašoma: „VRM ypatingajam lageriui Nr. 4 perduoti iš Spaskozavodskojaus karo belaisvių lagerio visą turtą, autotransportą, maisto atsargas, pagalbinį ūkį. VRM GUPVI viršininkui gen. leitenantui dr. Filipovui išlaisvinti ir perduoti iki balandžio 1 dienos gyvenamąsias, buitines, komunalines, gydymo ir kitas Spaskozavodskojaus lagerio patalpas su visais karininkų ir laisvai samdomų žmonių kadrais“. Taip karo belaisvių Spaskozavodskojaus lageris nustojo egzistuoti. Dabar jo patalpose pradėjo veikti Gulago ypatingasis lageris, kuriame kalėjo ypač pavojingi nusikaltėliai, nuteisti pagal 58 straipsnį – „liaudies priešai“ – kolaborantai, asmenys iš prijungtų prie SSRS teritorijų, perkeltieji, su ginklu rankose priešinęsi sovietų valdžiai ir kariškiai, per karinius veiksmus patekę į vokiečių belaisvę.

Buvęs Spasko lagerio kalinys, nuteistas pagal 58 straipsnį, reabilituotas po Stalino mirties, anksčiau gana žinomas laikraščio „Ortalyk Kazachstan“ fotokorespondentas, dabar gyvenantis Jeruzalėje J.Chaificas prisimena: „Spasko lageris buvo invalidų, jis priimdavo tikrus padugnes iš Džezkazgano ir Kengiro. Į Spaską atsiųsdavo kalinių (selikoznikų), praradusių sveikatą vario rūdynuose, ir šie vargšai šiame pasaulyje ilgai neužsibūdavo. Mirtingumas lageryje buvo labai didelis. Kai mūsų etapas 1949 metais atvyko iš Usollago (lagerio valdyba Solikamske) į Karbasą, šiame persiuntimo punkte mus patikrino medikų komisija. Pirmoji ir antroji fizinio darbo kalinių kategorija buvo nukreipta į Džezkazganą, o trečioji ir invalidai – į Spaską. Taip patekau į Spaską, poetas, dailininkas ir skulptorius J.Gruninas – į Kengirą. Spaske kalėjo dailininkai Škuratskis, Trubega, Premirovas, Ivašovas-Musatovas. Režimas buvo labai griežtas. Prisimenu, vieną žiemą iš lagerio pabėgo du beviltiškai gyvybe rizikavę kaliniai. Drąsus jų pabėgimas iš anksto buvo pasmerktas nesėkmei. Jie sušalo stepėje ir jų sušalusius kūnus, pririštus lynu prie traktoriaus, vilko išilgai zonos, kad pagąsdintų kitus nenuoramas. Spasko lagerį sudarė trys lagerio punktai. Pirmasis ir antrasis punktas – ligonių miestelis, skirtas vyrams. Trečioji zona – moterų. Visa teritorija buvo aptverta bendra tvora su sargybos bokštais. Moterų zoną skyrė nuo kitų tiktai spygliuotė. Pirmajame lagerio punkte stovėjo vienas dviejų aukštų barakas Nr. 11. Antrajame punkte buvo neblogas raudonų plytų ligoninės pastatas (jį pastatė anglai). Septintame dešimtmetyje, kai dirbau laikraščio „Centralnyj Kazachstan“ fotokorespondentu, vieną kartą buvau komandiruotas į Kurminskio paukščių fermos tarybinį ūkį – vienas iš jo skyrių buvo įrengtas buvusioje Spasko lagerio zonoje. Barakai, kuriuose gyveno (sunku ištarti žodį „gyveno“) kaliniai, buvo pilni paukščių. Vaikštinėdamas nuo vieno barako prie kito po buvusią zoną, aiškiai prisiminiau praėjusius košmaro laikus. Keletą nuotraukų atsivežiau ir į Izraelį. Prakeikta lagerio praeitis tvirtai įsikibusi atmintyje. Mūsų brigada uolėtame karjere kirto akmenis „sienai“ statyti. Šios pseudosienos niekam nereikėjo. Lagerio vadovybei tiesiog reikėjo „kontrai“ rasti kuo sunkesnį darbą“.

Būtent į Spasko ypatingąjį lagerį pateko Jonas Ilčiukas, su kurio likimu, rinkdamas medžiagą apie Karlagą, susidūriau 1980 metų pabaigoje. Štai jo pasakojimas.

„Mielasis, nusirenk, nusirenk, pažiūrėsime, ką tu tenai slepi“. Jonas nusivilko vatinuką. Po juo vilkėjo berankovius kailinukus, atsiųstus iš namų. Jie šildė nugarą, saugojo kūną nuo kiaurai perpučiamo Kazachijos stepių vėjo. Be to, ir namais, tėvyne kvepėjo. O štai šis rūbas, mielasis, nepriklauso – ir aštrus kaip skustuvas prižiūrėtojo peilis slystelėjo per minkštą kailiuką. Kaipmat kailinė liemenė pavirto atraižų krūva. Ar galima buvo ką nors pasakyti? Ne, nes tu – kalinys. Ne jis pirmas ir ne paskutinis prižiūrėtojų smurto auka. Apie barbariškus prižiūrėtojo pomėgius žinojo kiekvienas kalinys. Prižiūrėtoją pradėjo pravardžiuoti Mielasis. Kai tik jis ištardavo „mielasis“ – lauk nemalonumų. Jis niekada neprašaudavo pro šalį. Tiesiog kaip didysis vadas ir ištikimas leninietis Josifas Džugašvilis. Jis irgi kartą paėmė aštrų peilį ir kaip kardu smogė savo liaudžiai – tik krūva atliekų ir teliko. Pavadino Josifą ne Mieluoju, o daug šiuolaikiškiau – „Leninas šiandien“. Geriausias vaikų, fizkultūrininkų, lakūnų, rašytojų, architektų draugas. Liejosi kraujas piliečių veržlia srove – nespėdavo nuplauti, nes rankų šiam darbui nebeužteko.

Koks buvo gražus ir linksmas jaunas J.Ilčiukas. Kaimynų mergaitės negalėdavo į jį atsižiūrėti. Kas žino, gal ir jis būtų ką nors įsižiūrėjęs, atėjus laikui. Bet laikas jaunystės svajonių neskubino, o užgriuvo karas. Ir paėmė Joną tarnauti į Raudonąją armiją. Jis savo artilerijos pulke prieš svetimšalius grobikus tarnavo narsiai ir sąžiningai. Nuo žaizdų ir mirties jį išgelbėjo Dievas. Grįžo po karo į kaimą, į savo tėvų sodybą. Bet rado tik sodybos liekanas. Nepagailėjo karas jo namų, viskas žuvo liepsnose. Suėmė Joną 1946 m. gruodžio 11 d. Suėmė visus tris – vyriausią brolį, seserį ir jį, jauniausiąjį. Apkaltino jį dezertyravimu iš Raudonosios armijos. 1946 metais! Po demobilizacijos jis net kareiviškos palaidinės nespėjo sunešioti. Tardytojams atkakliai tvirtino, esą kaltinimas melagingas, gal jį kas nors apšmeižė. Melagystę pripažins po ketvirčio amžiaus jau kiti pareigūnai, o to niūraus tardytojo, kuris Joną mušė ir spardė blizgančiais NKVD batais, nemačiusiais fronto purvo ir kraujo, pėdos bus jau seniai ataušusios. Prisipažins kitas, kad klaidingai apšmeižė, ir atsiųs dabartiniam invalidui pažymą apie reabilitaciją su šaltu, nieko nesakančiu prierašu: „Nesant nusikaltimo įrodymų“. Ir ką gi, kur dabar šauksies? Tik numosi ranka perskaitęs šiuos valdiškus žodžius. Visi žino, už ką griebė, tempė, vežė, stūmė į etapinius traukinius, išmėtydami po visą bekraštę šalį niekuo nekaltus žmones. O gal buvo už ką? Už išsilavinimą, pavardę, tautybę, senelius ir prosenelius, tėvus, už papildomus kvadratinius metrus gyvenamojo ploto, už ne laiku ištartą žodį, už netyčia arba ne tam skirtą šypseną. Už viską, ką tik sugebėdavo sugalvoti trumparegis, pavargęs nuo beprasmiškų tardymų ir mušimų tardytojas. Už tai, kad Jonas gimė lietuviu, vadinasi – miškinis (tai yra banditas), nesugebėjai atspėti, kur ir kuo gimti, kuo tapti, kad nesukeltum valdžios įtarimo. O jeigu būtum atspėjęs – argi nebūtų radę priežasties įgrūsti į gyvulinį vagoną, išsiųsti kuo toliau nuo gimtinės ir patikimai uždaryti už spygliuotos tvoros? Represinėje sistemoje išugdyti kadrai gailėti ar net gerbti žmonių neišmokyti. Pasigailėti – vadinasi, gailėti. Gailestis žemina žmogų, kartą pasakė vienas proletarų rašytojas. Broliui ir seseriai už tai, kad neįskundė Jono, pateikė kaltinimą. Štai kokius „garbės kodeksus“ rašinėjo savo irštvoje NKVD.

Neteisėtas areštas Joną apstulbino. Toliau sekė mušimai, kankinimai, patyčios. Tik tardymo pabaigoje staiga švystelėjo silpna vilties šviesa gūdžioje NKVD tunelio gale – paskutinis iš tardytojų Tichonovas, žiūrėdamas į surištą, iškankintą vaikiną, užjausdamas pasakė: „Geras tu žmogus, matau, niekuo nesi prasikaltęs. Bet suprask – laikas pas mus dabar toks...“. Ir atsidusęs ištarė: „Dešimt metų gausi“. Taip ir įvyko. Gavo neprasikaltęs lietuvis, toliau savo sodybos iki karo neiškėlęs kojos, dešimt metų katorgos lageryje. Išvežė jį į Pečiorlagą, į miško kirtavietes. Dvejus metus ten vergavo nesiguosdamas niekam apie savo kančias. Sunkus darbas pasiglemžė jo mintis, tikėjimą. Tylėdami nešė savo kryžių lietuviai, neįpratę guostis, prašyti malonės ar dovanoti. Nebuvo dėl ko jiems atgailauti. Be to, neturėjo į ką kreiptis. Atsklidus gandams, kad formuojamas etapas į Pietus, prižiūrėtojai iš to pasišaipydavo: „Skubėkite užsirašyti, vynuogių tenai prisikirsti“. Nuėjo Jonas ir užsirašė. Vynuogių valgyti, žinoma, vilties neturėjo, bet Pietų rajonas guodė, kad ten bent nereikės kęsti šalčio ir išgyventi bus lengviau. Juk kai tau tik 20 metų, viltis išgyventi yra stipri. Išvažiavo etapas į Kazachijos stepes, į Džezkazganą. Žvalgydamasis pro grotuotą langelį į bekraščius stepės tolius, stebėdamasis galvojo, apie kokius vynuogynus kalbėjo prižiūrėtojai Pečioroje. Čia ne tik vynuogėms, bet net ir nereikliems skurdiems augalams, priplotiems prie žemės nuolatinių vėtrų, išlikti sunku. Džezkazgane Jonas pateko į rūdos kasyklas. Ten prisiuostė metalo dulkių tiek, kad net dabar plaučiai kaip tvirtas gumulas, sukeptas karštoje krosnyje, – sunku kvėpuoti. Ten jis priėjo liepto galą: būdamas 180 cm ūgio, tesvėrė 47 kg. Nusilpusį išsiuntė į Spaską, į 2-ąjį Stepnojaus ypatingojo lagerio katorginį skyrių. Spasko 2-asis skyrius 1950 metų sudarė didelę teritoriją, suskirstytą į keturias zonas. Viena – ligonių, antra – moterų, kontingentas – politiniai, nuteisti pagal 58-ąjį straipsnį kaip liaudies priešai. Ypač pavojingi baigiantys nugyventi savo paskutines dienas. Ne veltui Spaską kaliniai pavadino „mirties slėniu“. Naujai atvykęs etapas iš Džezkazgano nustebino invalidų gausumu. Tarp kalinių buvo daug raudonarmiečių, patekusių į vokiečių belaisvę. Buvo ir netikėtų kitataučių: ispanų – respublikonų, kinų – gomindanų, vokiečių – komunistų, bėgusių nuo Hitlerio į SSRS, prancūzų – pasipriešinimo dalyvių, na, ir savų lietuvių, latvių, estų, vakarų ukrainiečių.

Siena. Spaske, dar laikydamasis ant kojų, Jonas pateko į darbo zoną. Čia juos vesdavo į karjerą skaldyti akmenų ir nešti juos prie sienos. Kam statė šią sieną – niekas nežinojo. Bet jėgų ši statyba atimdavo labai daug. Iš sargybinių dažnai girdėdavo: „Jūsų darbas niekam nereikalingas“. Betikslis darbas sekino sielą, silpnino valią šimteriopai stipriau negu katorgininko darbas Džezkazgano kasyklose. Karjere neretai rasdavo beveik sutrūnijusių palaikų ir ilgų plaukų. Būtent čia, Spaske, trečiajame dešimtmetyje, o gal tuoj po revoliucijos buvo moterų kolonija. Apie tuos radinius stengdavosi nekalbėti, bet kažkas šią katorgą buvo pakrikštijęs dar anksčiau. Daugelis GULAGO paslapčių laukia tyrinėtojų, bet daug jų, matyt, taip ir liks neatskleistų. Ta siena, kurią statė Jonas, stovi dar ir dabar kaip nebyli kančių ir pažeminimų liudytoja. Akmuo ant akmens... Tai apie ją parašė „Gulago archipelage“ Aleksandras Solženicynas. Stovi ir buvęs ligoninės pastatas iš raudonų plytų. Ir karjeras dar neužpustytas smėliu. Laikas ir mums paliko kai ką apmąstyti. Akmeniniame šlaite stebuklingai pražysta erškėčio krūmas. Raudonos jo uogos kaip kraujo lašai virpa vėjyje. Iš plokščių pilkų granito blokų sumūrytos sienos grotuotais mažais langeliais. Sako, tai buvo griežtojo režimo barakai – lagerio vidaus kalėjimas. Barakų beveik nebeliko. Vienintelis lagerio skyrius – Džumabekas vėliau tapo pavyzdiniu tarybiniu ūkiu. Matyti vieniši zonų aptvėrimo stulpai, spygliuotos vielos ritiniai, išmėtytos medinės su vos įžiūrimais numeriais kapinių lentelės. Kalvose nuolat pučia vėjas, ugniniai saulėlydžiai slepiasi tarp medžių šakų, kuriuos pasodino kaliniai. Jonas neskaitė A. Solženicyno. Jis pasakoja tik tai, ką pats išgyveno, ir apie karo sužalotų žmonių vargus.

Dokumentuose užfiksuota, kad Spasko ypatingojo lagerio 2-ajame skyriuje kalėjo apie 15 tūkst. kalinių. Jų skaičius nuolat keitėsi – mirtis praretindavo jų gretas, tačiau atveždavo naujų. 2-ojo lagerio skyriaus zona buvo milžiniška. Teritorijos reljefas buvo nelygus – vietomis kalvotas, vietomis įdubęs, todėl kai kur sargybiniai iš artimų sargybos bokštelių vieni kitų nematydavo. 6000 kalinių kiekvieną dieną eidavo statyti esančios už 12 km užtvankos. Kelias į vieną pusę trukdavo dvi valandas. Invalidų kolona vos slinko dulkėtais stepės keliais, užtrukdavo keturias valandas kelyje ir dar 11 valandų dieninio darbo. Laikas, sugaištas kelyje, į darbo dieną nebuvo įskaičiuojamas. Koloną visada lydėdavo sargybiniai su šunimis. Katorgininkai su numeruotomis baltomis skudurų atraižomis ant kepurės, krūtinės, nugaros, ant kelio. Baltas lopas matydavosi toli. Jis kaip taikinys. Nors ir netyčia žengsi žingsnį į šoną, tuoj gausi kulką arba būsi užsiundytas šunimis. Sargybiniai šaudo į numerius užtikrintai. Jeigu numerį ištepsi arba blogai prisiūsi – ruoškis į karcerį.

Pagal tarptautinės bendrijos „Memorial“ spaudą parengė Jonas Lukšė

© 2005 "XXI amžius"