|
Penkiolika metų tautinės ir valstybinės savasties beieškant
Darius VILIMAS
Kovo 11-oji šiemet pasitaikė darganota. Žvarbus vėjelis kandžiojo nepataisomų optimistų minios veidus Seimo prieigose, kur juos šįkart pasveikino ne tik oficialūs valdžios vyrai ir garsūs poetai. Pagaliau sulaukėme ir mus saugančių norvegų karinių lėktuvų eskadrilės pasirodymo. Nebuvo tik senovinės patrankos šūvių, ką kompensavo garbės kuopos karabinų salvė.
O visgi ši Kovo 11-oji nepaprasta. Praėjus penkiolikai metų, daugelis politikų suskubo aptarinėti kelią, kurį nuėjome nuo 1990-ųjų, o kai kurie ateities spėjikai net ėmė svarstyti, kaip Lietuva atrodys po keliolikos ar kelių dešimčių metų.
Užsiėmimas malonus ir nerizikingas. Visi maloniai šypsosi ir pritariamai linkčioja galvas. Tikrai, kelio galas nueitas nemažas. Iš vakarinio SSRS pakraščio virtome rytinių ES ir NATO pakraščiu. Bent jau formaliai įgyvendinome savo siekį ištrūkti iš posovietinės Rusijos įtakos lauko. Aną pavasarį, prieš penkiolika metų, mūsų politikai apie tai nedrįso net pasvajoti.
XX a. pabaigos futurologo Frensio Fukujamos žodžiais galima būtų pasakyti, kad Lietuvai atėjo istorijos pabaiga. Viską, ko taip norėjome, gavome. Dabar belieka stiprinti savo demokratiją ir gerinti pragyvenimo lygį. Bet ar tikrai istorija Lietuvai pasibaigė?
Garsioji japono frazė, pasakyta prieš keliolika metų, šaltojo karo pabaigoje, pasirodė esanti klaidinga. Istorija nenutrūko nė minutei, įgaudama vis naujus ir nematytus pavidalus, nustebindama jos žiūrovus netikėtais ir nelogiškais posūkiais. Idėjinę kapitalizmo ir socializmo priešpriešą pakeitė daugybė kitokių, bet ne mažiau aštrių konfliktų ir ginčų, vis gilesnis atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdžiausių šalių, didėja aplinkosaugos problemos ir keičiasi klimatas, stiprėja dvasingumo ir vartotojiškumo priešprieša, perspektyvoje grėsmingais kontūrais šmėžuoja ir civilizacijų konflikto tikimybė. Ir dar daug žinomų ir kol kas nesuvoktų problemų rikiuojasi prieš žmoniją šio, XXI amžiaus pradžioje.
Jei nesibaigė globalios žmonijos problemos, vargu ar kas patikės, kad neliko ir mums bėdų. Šalis tik stojasi ant kojų, tačiau ją drasko nesibaigiantys skandalai. Mūsų rinkti politikai elgiasi taip, lyg jiems galiotų posakis: po mūsų nors ir tvanas! Daugiausia juoko čia kelia naujieji seimūnai, pavertę savo darbovietę mokymosi, poilsio kelionių organizavimo ar biznio interesų vieta. Bet ar tik šis Seimas toks nevykęs? Ar anksčiau buvome kitokie, krištoliniai?
Suprantama, patogiausia kaltinti dabartinę Seimo daugumą ir Vyriausybę. Kaip tai padarė krikščionių demokratų jaunimas, nulipdęs prie Seimo 84 besmegenius. Mintis nebloga nerinkime į Seimą besmegenių. Bet prisiminus buvusius LKD deputatus, jų darbus ir pasisakymus, taip ir norisi sušukti: veidrodėli, veidrodėli! Ar matė save kada veidrodyje tokių akcijų organizatoriai ir jų įkvepėjai?
Problemų esmė glūdi ne vienoje ar kitoje politinėje jėgoje, ne Seimo pozicijoje ar opozicijoje, ne Seimo Pirmininko ar Vyriausybės vadovo asmenyje. Ar sugebėjome per tuos penkiolika metų susivokti esą laisvi laisvos valstybės piliečiai, gyvenantys jau laisvų tautų šeimoje, o ne senajame tautų kalėjime?
Nekalbu apie tuos mūsų tautiečius, kurie iškovotą laisvę suvokė pernelyg tiesmukai ir dabar patenkinti sau šluoja Dublino gatves, kasa griovius Čikagoje ar prižiūri svetimus vaikus Romoje. Kalbu apie tuos, kurie liko čia. Liko net tada, kai kartais beviltiškai norisi keiktis, kai užplūsta bejėgiškumas, žiūrint į mūsų išrinktųjų šunybes, suktybes ar paprasčiausias kvailystes. Ar susivokėme esą lietuviais mes, gyvenantys Lietuvos Respublikoje?
Neįtikėtina, tačiau dažniau pokalbis su paprastu Lietuvos piliečiu nuteikia geriau, negu bandymai suprasti kokio išpurtusio ministerijos klerko ar pikto ir arogantiško valdžios vyro gražbylystes. Tokie paprasti žmonės nemoka vynioti žodžių į vatą ir nėra tiek kvaili, kaip kartais apie juos galvoja jų atstovai Seime ar savivaldybėje. Nelaimė tame, kad vadinamojo elito (nomenklatūros) ir paprastų žmonių kalbos visiškai skirtingos. Jie visiškai nesusikalba, nors ir yra vienos tautos vaikai.
Tas pats buvo ir sovietmečiu. Tada, lyg šiurpioje Džordžo Orvelo fantasmagorijoje 1984, visuomenę valdė elitinė partija, kūrusi šviesią ateitį visiems, nors pati sau komunizmą jau buvo susikūrusi šiandien. Visuomenę nuo subyrėjimo saugojo vidurinioji jos dalis, toje knygoje pavadinta išorine partija, o mūsų atveju tai būtų galima pavadinti technine inteligentija. Visuomenės apačioje, kaip tada, taip ir dabar stovėjo visų niekinama ir mulkinama beveidė liaudis, kurią visada buvo galima manipuliuoti.
Nors po penkiolikos metų ir pasikeitė Lietuvos ekonominis ir ideologinis antstatas, susidaro įspūdis, kad pati visuomenės struktūra mažai tepakito. Pasikeitė tik kai kurie terminai, bet ne struktūrų sudedamosios dalys. Tebeturime tą pačią valdančiąją nomenklatūrą, sėdinčią valdžios olimpe. Graudžiausia ne tai, kad daugelis veidų iki skausmo pažįstami, bet toks pats pažįstamas jų elgesys. Nuo pakrikimo visuomenę tebesaugo smarkiai suplonėjęs vidurinis (šiandien pasakytume, dar išsaugojęs idealizmo likučius) visuomenės sluoksnis. O apačioje matome tuos pačius Dž.Orvelo paminėtus proletarus, kūno ir dvasios vargšus, kuriuos mūsų viršūnėlės paniekinančiai vadina runkeliais. Beje, susidaro įspūdis, kad kaip ir sovietmečiu valstybės grietinėlė žada šiai daugumai tą pačią gerovę, kurios visuotiniu atėjimu ir pati netiki, tačiau sau tą gerovę jau yra susikūrusi. O manipuliuoti šiandien dauguma yra žymiai įvairesnių būdų. Galima paprasčiausiai nuleisti garą, išleidžiant dalį tautos duoneliauti užsienyje.
Tokie liūdni pamąstymai aplanko didžiųjų švenčių progomis. Bet kartais vis lenda ir lenda į galvą įkyrios mintys argi nėra jokių teigiamų poslinkių žmonių gyvenime per šiuos penkiolika metų? Gal nors elitas, apsišarvavęs žiniomis ir pasitrynęs užsieniuose, suvokia, kur link reikia vesti mūsų valstybės laivelį, kad jis nesudūžtų į kokį tarptautinės politikos rifą?
Užsienio politikoje pasiekimų daugiausia. Tačiau kaip tik čia užmigti ant laurų pavojingiausia. Pasibaigė keliolika metų trukusi Lietuvos kelionė į ekonomines ir karines Vakarų demokratijų struktūras. Šios kelionės metų buvo visokių posūkių ir netikėtumų. Keitėsi mūsų geopolitiniai prioritetai, teko permąstyti nė vieną skaudžią istorijos pamoką. Būta ir kompromisų. Bet vieno tikrai trūksta. Per penkiolika nepriklausomybės metų taip ir neįsisąmoninome savo nacionalinių užsienio vertybių prioritetų. Nežinia, kas čia kaltas ar tai, kad viską teko kurti nuo nulio ir ne viską gerai išmokome, ar tai, valstybės vairą tebevairuoja daugelis sovietmečio šturmanų, kurie įpratę vykdyti didesnių viršininkų nurodymus, o ne turėti savo nuomonę. Bet laikai pasikeitė esame nepriklausoma ir išdidi tauta bei valstybė, prieš tuos penkiolika metų sužavėjusius pasaulį savo nepalenkiamu teisumo jausmo suvokimu, prieš kurį buvo bejėgė ne tik melo, bet ir smurto mašina.
Laikai pasikeitė, bet taip ir neišaugo prolietuviškų politikų karta. To šiandien ypač trūksta. Matome daugybę įvairiausio plauko veikėjų. Greitai galima suskaičiuoti proamerikietiškus, proeuropietiškus ar prorusiškus atstovus. Geriau paieškoję nesunkiai galėtume surasti net probaltarusiškų, prolenkiškų ar prožydiškų politikų. Gal tai ir gerai. Vieni iš jų gina savo tautiečius ar plėtoja strateginį bendradarbiavimą, kiti mezga verslo ir politinius ryšius ar prižiūri demokratinius procesus. Bet kas pasirūpins tuo, kad būtų tinkamai atstovaujama nacionaliniams Lietuvos interesams? Ministerijų ir depertamentų specialistai? Kažin. Juk daugumai jų svarbiau kuo greičiau atsiskaityti už kokią nors įvykdytą eurodirektyvą, nei apginti šalies interesus tuo pačiu klausimu ar nors suprantamai mums paaiškinti, ką tai duos Lietuvai. Prisimenate mes ne tik pirmieji pabaigėme derybas dėl stojimo į ES, bet ir pirmieji ratifikavome Europos Konstituciją. Tokie vos ne socialistinio darbo spartuoliai.
Lietuva priplaukė savo paskyrimo uostą. Regis, metas būtų pasirūpinti ir šio laivo įgula, kad neišsibėgiotų paskutiniai jo keleiviai. Ir laivą paremontuoti būtų ne pro šalį. Juk vien perdažę laivo viršų, iš senos baržos nepadarysime transatlantinio lainerio. Ir užteks laivo kapitonui lankstytis kitų laivų kapitonams. Metas pagalvoti ir apie Lietuvos prestižą. Juk jį galima išsaugoti ne vien begaliniais atsiprašinėjimais už būtas ar nebūtas nuodėmes. Kartais savo orumui apginti užtenka vien tiesos sakymo. Kaip tai atsitiko kvietimo į Gegužės 9-osios iškilmes atveju. Pasaulio pabaigos mūsų atsisakymas nesukėlė, o ir mūsų pramonininkai dar, regis, turi ką valgyti...
Tokią pati principinga pozicija reikalinga ne tik santykiuose su buvusia metropolija, bet ir su visais likimo broliais ar kaimynais. Tiesus istorijos įvertinimas dažniausiai padeda oriai žvelgti į ateitį. Ir nebūtina vynioti žodžių į vatą. Begalinis žydų atsiprašinėjimas ar apgailestavimai dėl holokausto nepakeis to fakto, kad lietuviai nesugebėjo apginti žydų, nes tada mes neturėjome savo valstybės, taigi nebuvome tikraisiais šeimininkais savo krašte. Lygiai taip pat tiesos apie skaudžius lietuvių ir lenkų santykius sakymas nėra bolševikinė provokacija, kaip bando mums įrodyti kai kurie liberalūs mąstytojai. Kaip sakoma, draugystė draugyste, o žinoti reikia visą tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų. Beje, o iš kur tie kritikai žino, kas ta bolševikinė provokacija? Gal iš savo patirties?
© 2005 "XXI amžius"
|