|
Apie Spaską ypatingai
Jekaterina Kuznecova
XXI amžiuje (Nr. 23) spaudinome straipsnio iš Rusijos politkalinių atminties spaudos apie sovietinių kalinių išgyvenimą, dalį. Tarp pasakotojų tada buvo Jonas Ilčiukas. Šiandien tęsiame šį pasakojimą.
Nors dar jaunas ir iš prigimties stiprus jaunuolis Jonas Ilčiukas, bet jo sumanumą ir jėgas išsunkė Pečiorlagas ir miško kirtavietės šiaurėje. O sveikatos likučius baigė išsiurbti Žezkazgano rūdos kasyklos. Spaske jis vos bepavilkdavo kojas. Ar daug dar būtų užtekę jėgų skaldyti karjere akmenis, minkyti molį ir tampyti sunkius plytų nešulius į užtvankos statybą? Kas žino, jeigu nebūtų susitikęs su chirurgu S.A.Kolesnikovu. Žymus medikas iki arešto užėmė aukštas pareigas sveikatos apsaugos sistemoje. O suvedė juos banali aplinkybė Jonas susirgo apendicitu.
Gydymo zonoje stovėjo dešimt barakų, tarp jų džiovininkų, terapijos, chirurgijos, onkologijos. Buvo ir moterų. Įrengta gera laboratorija. J.Ilčiukas, patekęs į gydymo zoną, sutiko garsųjį akademiką A.L.Čiževskį, kuris vadovavo lagerio laboratorijai. Jis vienintelis nedėvėjo drabužių su numeruotomis skepetomis. Savo nusistatymą akademikas aiškino šitaip: Manęs teismas nenuteisė, todėl numerių nenešiosiu. A.L.Čiževskis buvo aukštas, ilga barzda, vaikščiojo greitai, palenkęs galvą, nesižvalgydamas į aplinkinius. Jonas į akademiką žiūrėdavo pagarbiai jie buvo skirtinguose lagerio gyvenimo ašigaliuose: jaunas, beveik berniukas ir 40-metis, turintis pasaulinio garso vardą mokslininkas. Bet lagerio maisto davinys jiems buvo vienodas: ir spygliuota viela, ir beteisiškumas, ir pažeminimas viskas jiems buvo bendra.
Kolesnikovas, žinomas kardiochirurgas, ir kalėdamas Spaske gydė krūtinės ligas. Šimtai išgydytų Steplago kalinių dėkingi jam už išgelbėtą gyvybę. Jo žmona pasakojo apie savo vyrą, kad jis bet kokiomis sąlygomis neišduodavo savo principų. Ligonis jam buvo svarbesnis už viską. Žmogaus gyvybė neretai buvo jo rankose, ir jis žinojo jos kainą.
S.A.Kolesnikovas gavo žinią apie paleidimą, bet lagerio ligoninės palatoje gulėjo sunkiai sergantis kalinys, kuriam reikėjo atlikti antrą operaciją. Laiku neoperavus, jis būtų pasmerktas mirčiai. S.A.Kolesnikovas jau buvo išvestas už zonos. Ir štai po dviejų savaičių lagerio sargyba jį vėl atvedė į zoną (į ją netrukdomai galėjo patekti tiktai VRM karininkai ir seržantai, o kaliniai tiktai lydimi sargybinių). Bet Kolesnikovas jau buvo laisvas! Laisvas chirurgas grįžo į zoną nepasinaudojęs teise išvykti pas šeimą gydytojo pareiga grąžino jį prie operacinio stalo.
Jonas prisiminė ir kitą įvykį. Ligoninėje tuo metu dirbo karo gydytojas majoras Jegošinas. Kartą, jau besirengiant eiti namo, išgirdo ramų, bet valdingą kalinio chirurgo Kolesnikovo balsą: Kur jūs, pilieti majore? Jūs dar neapžiūrėjote visų ligonių! Aplinkiniai neteko žado išgirdę kalinio įsakmų balsą. Žmonės su palengvėjimu atsiduso pamatę, kad VRM majoras nusivilko milinę ir, užsivilkęs baltą chalatą, nuėjo pas ligonius.
Kolesnikovas iki arešto dirbo SSRS Sveikatos apsaugos Liaudies komisariato Gydomosios-profilaktinės valdybos viršininku, vėliau ministro padėjėju. Buvo areštuotas 1947 metų lapkritį. Paleistas 1954 metų vasario mėnesį. Grįžęs iš lagerio, dirbo akademiko A.N.Bakulevo klinikoje, tyrė ir gydė širdies ir kraujagyslių sistemos ligas. Reabilituotas nesant nusikaltimo sudėties. Be kaltės represuotas! Be atgailos ir kompensacijos išteisintas! Ir nėra savivalės kaltininkų.
Pateko Jonas į ligoninę prasidėjus aštriam apendicito priepuoliui. Kai ligonį apžiūrėjo Kolesnikovas, aptiko dar ir pavojingą kepenų ligą. Pagydęs jaunuolį, Sergejus Aleksejevičius nukreipė jį į pirmąjį baraką mokytis felčerio specialybės. Taip Jonas, išsigelbėjęs nuo neišvengiamos pražūties, tapo ligoninės felčeriu.
Kai dar buvo darbo zonoje, Jonas matė, kaip mirdavo zekai. Mirtis buvo paprasta, nebyli ir kasdieniška. Atsikėlei ryte ir matai, kad kaimynas jau sustingęs. Bet tyli, kol neišdalydavo rytinio duonos davinio. Paimi savo ir jo. Tiktai po pusryčių praneši prižiūrėtojams apie kalinio mirtį. Toks nerašytas lagerio įstatymas: gyvam bet kokia kaina išgyventi. Dirbdamas felčeriu, Jonas su mirtimi matydavosi vis dažniau. Maistas lageryje buvo toks menkas, kad išgyventi reikėjo tikros išminties. Supuvusių kopūstų lapais, sumaišytais su smėliu ir paukščių išmatomis, papildydavo skystą putrą, kurią virdavo kaliniams.
Dabar pasigirsta stalininių lagerių darbuotojų tvirtinimų, kad maitinimas buvo pakenčiamas. Juos lengvai paneigia kaliniai, kurie buvo priversti srėbti šitą nežmonišką viralą.
Nedirbantiems invalidams duonos duodavo po 500 g per dieną, dirbantiems 100 g daugiau. Nebuvo vaistų, lovatiesių, daug įprastų buities reikmenų.
Šioms reikmėms lagerio vadovybė neišlaidavo vis vien mirtininkai šiame pasaulyje ilgai neužsibūdavo. Kiekvieną dieną 110-120 žmonių ėjo kasti kapų duobių. Du trofėjiniai studebekeriai veždavo lavonus, kurių rankos ir kojos, išlindusios pro brezento plyšius, tarsi atsisveikindamos mojavo likusiems zonoje kaliniams. Net palankiausiais 1949 metų vasaros mėnesiais mirdavo po 60-70 žmonių kasdien, o žiemą po šimtą, sakydavo estai, dirbę morge. Taip apie Spaską liudijo ir garsus rašytojas A.Solženicynas. Ne, neatsitiktinai kaliniai vadino šį lagerį Mirties slėniu. Visi buvę Spasko kaliniai prisimena, kaip ypatingo žiaurumo sargybiniai, prižiūrėtojų patyčios, nepakeliamai sunkus darbas, šaltis, badas ir ligos greitai nuvarydavo kalinius į aną pasaulį.
Kartą (tai buvo 1989 metais) VRM darbuotojų susitikime Karagandoje su VRM veteranais ir spaudos darbuotojais buvęs Spasko ypatingojo režimo lagerio viršininkas (pavardės neminime, kad netraumuotume jo vaikų ir vaikaičių štai koks jautrus buvusių aukų požiūris į žmogų) garsiai pareiškė: Niekada nebuvo leidžiama žeminti žmogaus orumo.
Melas! Tie, kurie nori atsiriboti nuo vykdytų nusikaltimų, nenori pripažinti savo kaltės, kaip įprasta, atsiriboja melu, atminties praradimu. Jie ir nelaikomi kaltais, jų skolas nurašė Sistema ir jos sekėjai. Bet štai atsakomybė už neįskundimą liko ir veikia dabartiniame Baudžiamajame kodekse. Koks dualizmas! Flirtuojama su demokratija ir tuo pačiu laikomasi įsikibus tironijos bastionų.
Ypatingu žiaurumu pasižymėjo Spasko prižiūrėtojai. Daugelis jų panaikinus lagerį persikėlė į šalia esančias gyvenvietes Dolinką, Šachtinską, tapo garbės piliečiais, VRM veteranais ir ramiai baigia nugyventi savo amžių, neviešindami nuopelnų apie didvyrišką kovą su savo liaudimi.
Tiesa, tarp prižiūrėtojų buvo įvairių žmonių. Spasko ligonių zonoje vaistinės vedėju dirbo laisvai samdomas A.Zlobinas. Į jį vieną kartą kreipėsi Jonas su gan rizikingu prašymu: Gal išsiųsite laišką? Prašymas buvo pavojingas. Be cenzūros laišką išsiųsti buvo griežtai draudžiama, o už tai baudžiama. Ypatingajame lageryje leidžiama parašyti per metus tiktai du laiškus.
Zlobinas laišką paėmė ir išsiuntė. Trejus metus Jono motina nieko nežinojo apie sūnų ir štai gavo laišką. Ir dar kokį!
Operatyviniu pareigūnu Spaske tarnavo Kruglovas. Tuo metu vietiniai žmonės Spaską vadindavo Kruglovo karalyste. Jis pagarsėjo neįtikėtinu žiaurumu ir sadizmu. Daug ką matė ir patyrė J.Ilčiukas. Matė gerumą, žmonių padorumą ir nuopuolį, sielos didybę ir beribį žiaurumą. Baisus žmogus nelaisvėje, jis nužmogėja pavyzdžių buvo gan daug tarp prižiūrėtojų; deja, tarp kalinių irgi buvo tokių.
1953 metų pavasaris buvo šaltas ir speiguotas. Kovo pradžia, Kazachijoje dar žiema. Pavasaris tiktai kalendoriuje. Pradeda šilti gegužės mėnesį. Bet tą dieną
Pirmoji žinia apie pasikeitimus apskriejo lagerį. Naujiena net buvo sunku patikėti nuėmė nakčiai rakinamas spynas nuo barakų durų. Vėliau paskelbė įsakymą nuimti numeruotas skepetas nuo drabužių. Ir čia atsitiko nenumatyta prieštara areštuotieji atsisakė paklusti. Maišto kaltininkus tuoj pat suvarė į karcerį. Atsakydami į smurtą, kaliniai neišėjo į darbą. Lageryje streikas! Vadovybė pasimetė. Tačiau problemą ji išsprendė paprastai: išdavė naujus drabužius. Bet kaliniai tęsė pasipriešinimą ir neleido paimti senų numeruotų drabužių.
Išlaisvinimo dienos Jonas nenori prisiminti. Tiek daug vargo, nelaimių, pažeminimų liko tenai, už spygliuotos vielos. Nors kodėl liko? Kalinių praeitis kaip slibinas savo čiuptuvais apraizgė širdį, apribojo erdvę, sužalojo sielą visam likusiam gyvenimui.
Taip atsitiko, kad J.Ilčiukas po lagerio negrįžo į Lietuvą. Kazachijoje jis įleido šaknis. Šis atšiaurus kraštas jam tapo kentėjimo ir laisvės žeme. Tiktai po 1991 metų ligotas, apakęs, vos paeinantis grįžo į gimtinę. Ilgai dar prisimindavo nelaisvės draugus ir ypač vyresnį lagerio draugą S.A.Kolesnikovą, išgelbėjusį jam gyvybę.
Jūs sakote, kad tiesa pasaulyje viena. Argi? Gyvenimiškai mąstant, atrodo, tiesa kiekvieno sava. Stalino sava. Mano irgi sava. Jonas tiktai dabar suprato kiek žmonių, tiek ir tiesų. Labai daug, o kuri iš jų tikra, visuotina? Turbūt ta, kuri neatskiesta melu. Bet mes su tokia tiesa, praradę jos vertę nelaisvėje, dar nesame pažįstami, ją primiršome.
Pagal tarptautinės bendrijos Memorial spaudą parengė Jonas Lukšė
© 2005 "XXI amžius"
|