|
Jono Pauliaus II diplomatijos teisingumas
Mindaugas BUIKA
Visuotinė pasaulio politikų pagarba
Tiek visuotiniu daugiau kaip 200 valstybių ir vyriausybių vadovų dalyvavimu balandžio 8 dieną Vatikane vykusiose popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvėse, tiek ir individualiuose politikos veikėjų pasisakymuose buvo išryškinta beprecedentė Katalikų Bažnyčios vadovo įtaka ne tik tarptautiniam bažnytiniam, bet ir visuomeniniam gyvenimui. Visi demokratiškai rinkti tautų lyderiai ar net diktatoriai jautė pareigą pagerbti mirusį Šventąjį Tėvą ir tai neįprastai tapo globalizuoto pasaulio moralinės vienybės išraiška. Tuo buvo visiškai patvirtintas Jono Pauliaus II taikos, laisvės ir gyvybės gynimo diplomatijos teisingumas.
Beveik tris dešimtmečius buvęs šv. Petro soste, šis Popiežius nešė Evangelijos mokymą apie viltį, meilę ir laisvę į tolimiausius žemės kampelius, sakė grįžęs iš Jono Pauliaus II laidotuvių Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Bušas savo savaitiniame kreipimesi į amerikiečių tautą. Ir praėjusią savaitę milijonai žmonių visame pasaulyje atsidėkojo Popiežiui didžiuliu meilės jausmo atsivėrimu, kuris peržengė visus tautinius, kalbinius ir religinius skirtumus. Prezidentas pažymėjo, kad visur, kur Šventasis Tėvas buvo nuvykęs, jis mokė atsakingos laisvės kiekvieną žmogiškosios šeimos narį, nes Gyvybės Autorius tai įrašė į mūsų bendrą prigimtį.
JAV prezidentas pastebėjo, kad visko pertekusioje demokratinėje Vakarų visuomenėje galbūt ne visi pakankamai įvertino šį mokymą. Tačiau tie, kurie buvo už geležinės sienos, suprato tai geriau, ir pagaliau net Berlyno siena neatlaikė šio lenko Popiežiaus stiprybės proveržio. Ir gausiose kelionėse į Jungtines Amerikos Valstijas jis prasmingai mokė, jog net mažiausias iš mūsų turi Kūrėjo atvaizdą, todėl turime darbuotis, kad netgi labiausiai pažeidžiami būtų patikimai apsaugoti.
Prezidentas Dž.Bušas nuo savo valdymo pradžios visiškai atvirai reiškė pagarbą Jonui Pauliui II, su kuriuo buvo kelis kartus susitikęs, ir dažnai vartojo frazę gyvybės kultūra, kurią pirmasis pavartojo kaip tik Šventasis Tėvas savo 1995 metais išėjusioje enciklikoje Evangelium vitae. Balandžio 9 dieną JAV prezidentas Jonui Pauliui II atminti skirtoje kalboje vėl pabrėžė, kad šis Popiežius parodė mums kelią į gyvybės kultūrą, kurioje yra gerbiamas kiekvienas asmens orumas ir kurioje yra vertinama ir saugojama žmogiškoji gyvybė visuose jos egzistencijos tarpsniuose.
Pagarbą ir pripažinimą Šventojo Tėvo visuomeninei veiklai pareiškė ir visų kitų pasaulio valstybių vadovai. Štai Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas sakė, kad Jonas Paulius II yra viena žymiausių XX amžiaus asmenybių. Jis buvo išmintingas ir jautrus žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė meilės žmogui idealams, žmogiškojo gerumo, kuklumo, paramos silpniesiems idealams, pagaliau taikos, laisvės, orumo ir atsakingumo idealams. Čekijos prezidentas priminė, kad Popiežius fundamentaliai veikė kovą už demokratiją buvusio komunistinio bloko šalyse ir būtent dėl jo nuopelnų šios šalys vėl yra laisvos.
Indijos prezidentas Avulas Pakyras Džainulabdynas Abdulas Kalamas pažymėjo, kad popiežiaus Jono Pauliaus II netektis Indijos žmonių buvo priimta su didžiuliu sukrėtimu ir liūdesiu, žmonės jį laikė žymiausiu kovotoju už taiką ir darną pasaulyje. Jis buvo įkvepiantis proto balsas prieš visas netolerancijos, nežmoniškumo ir neteisingumo formas. Indijos prezidentas taip pat pastebėjo, kad Šventojo Tėvo nepaliaujamos pastangos ginti žmogiškąsias vertybes visada bus prisimenamos kaip vilties švyturys šių dienų pasaulio bauginančių iššūkių akivaizdoje.
Italijos prezidentas Karlas Adzeljis Čiampis teigė, kad Jonas Paulius II visiems skleidė viltį ir teisingumą. Jis formavo žmonių sąžinę vertybėmis, kurios suteikia prasmę. Popiežius tikėjo dvasios jėga ir tai liudijo nesenkančiu ryžtu ir ramumu savo kentėjimuose, jis tikėjo ta stiprybe, kuri suteikia jėgų nugalėti visas kliūtis ir darbuotis dėl gėrio visomis aplinkybėmis. Prezidentas K.Čiampis tvirtino, kad Popiežius savuoju liudijimu ir pavyzdžiu ir toliau gyvens žmonių širdyse. Jis buvo tikrasis taikos apaštalas visam pasauliui, sakė Italijos prezidentas.
Diplomatinio korpuso pagausėjimas
Gražiai popiežiaus Jono Pauliaus II atminimą paminėjo prie Šventojo Sosto akredituoti užsienio valstybių ambasadoriai, su kuriais susitikęs kiekvienų metų pradžioje Šventasis Tėvas apžvelgdavo tarptautinę padėtį, pateikdavo Bažnyčios mokymui priimtinus problemų sprendimo būdus. Balandžio 13 dieną susitikę su Kardinolų kolegijos nariais ambasadoriai pareiškė užuojautą dėl Jono Pauliaus II mirties ir pabrėžė jo didžiulius nuopelnus pasaulio taikai. Diplomatinio korpuso vardu kalbėjęs San Marino ambasadorius Džiovanis Galasis teigė, kad Šventasis Tėvas paliko pėdsaką pasaulio religijų, moralės ir socialinės istorijos plotmėse. Per visą savo pontifikatą Jonas Paulius II į žmogų žvelgė integraliai, apėmė jo žemiškąjį ir antgamtiškąjį aspektus, turėdamas tikslą plėsti naująją civilizaciją, kuri būtų reali ir ilgalaikė meilės civilizacija.
Ambasadorius Dž.Galasis priminė, kad popiežius Jonas Paulius II savo gausiose kelionėse po pasaulį gerino tarpdenominacinius ir tarpreliginius santykius, griežtai priešinosi ateistinėms ir totalitarinėms ideologijoms, kreipėsi į išsivysčiusias tautas, kad savanaudiškas konsumerizmas netaptų jų gyvenimo religija. Su savo didžiuoju intelektualiniu kilnumu Šventasis Tėvas nedvejojo ir kritiškai įvertino Bažnyčios praeitį, pastebėjo San Marino ambasadorius, kuris taip pat yra prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso dekanas. Kritinis Bažnyčios praeities įvertinimas čia suvokiamas kaip Jono Pauliaus II pareikštas apgailestavimas dėl viduramžių mokslininko Galileo Galilėjaus bylos, dėl antisemitizmo apraiškų, dėl prievartos, kuri praeityje kartais lydėjo tikėjimo gynimą (inkvizicijos pavyzdys).
Dėkodamas už ambasadorių apsilankymą ir atsiliepdamas į Šventojo Tėvo taikdariškos veiklos aukštą įvertinimą, Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratcingeris priminė, kad dažnai Jonas Paulius II tautų lyderius paragindavo konkrečiais sprendimais, o ne vien kalbomis rūpintis savo žmonių gerove, ypač silpnaisiais, mažiausiais ir vargingiausiais, kad daugelį kartų Popiežius priminė politikams žmogiškosios gyvybės didingumą ir poreikį ją saugoti. Kardinolas J.Ratcingeris pažymėjo, kad Amžinybėn iškeliavusio Popiežiaus mokymas, iškeliantis svarbiausius žmogaus reikalus, visada liks aktualus. Tai paraginimas mums visiems labiau atsidėti taikos ir solidarumo labui tarp individų ir tautų visuose kontinentuose, kad sutaikyta žmonija galėtų kurti pasaulį, kuriame visi yra partneriai.
Kardinolas savo kalboje, kurią jis pasakė diplomatams tradicine prancūzų kalbą, be kita ko, pastebėjo, kad Jono Pauliaus II visuomeninės veiklos rezultatas yra ir padvigubėjęs Vatikane akredituotų diplomatų skaičius. Iš tikrųjų jo pontifikato pradžioje, 1978 metais, Vatikanas palaikė diplomatinius santykius su 85 valstybėmis, tuo tarpu dabar net 174 pasaulio šalys turi savo diplomatinius atstovus prie Šventojo Sosto.
Popiežiaus Jono Pauliaus II valdymo laikotarpiu ambasadorių lygmeniu buvo atstatyti Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Taip pat pirmą kartą Vatikanas užmezgė diplomatinius ryšius su Izraeliu ir su Palestinos išsivadavimo organizacija, kas ypač svarbu stengiantis veikti Artimųjų Rytų taikos procesą ir normalizuoti Bažnyčios gyvenimą Šventojoje Žemėje. Žlugus sovietiniam komunizmui Popiežius pasistengė, kad Šventasis Sostas užmegztų naujus ar atgaivintų jau nuo seno turėtus, bet vėliau suspenduotus diplomatinius santykius su pokomunistinėmis Rytų Europos šalimis. Paskutinį kartą Vatikanas užmezgė naujus diplomatinius santykius 2002-aisiais, kada buvo apsikeista ambasadoriais su Rytų Timoru ir Kataro Valstybe.
Valstybės uždavinys saugoti gyvybę
Paskiausiame, sausio 10 dieną įvykusiame popiežiaus Jono Pauliaus II susitikime su diplomatinio korpuso nariais jis savo analitinėje kalboje pateikė keturis pagrindinius iššūkius, gyvybės apsaugos, bado įveikimo, taikos ir laisvės, su kuriais pirmiausia turi susidoroti tarptautinė ir nacionalinė politika. Dėl savo išsamumo ir prioritetų išdėstymo minėtas pareiškimas kartais netgi vadinamas Šventojo Tėvo politiniu manifestu.
Kaip svarbiausią jis akcentavo gyvybės iššūkį, ir tai suprantama, nes žmogiškosios gyvybės orumo, šventumo ir neliečiamumo aspektų iškėlimas ženklino visą Jono Pauliaus II pontifikatą. Gyvybė yra pirmoji mums Dievo duota dovana, ir jos saugojimas bei skatinimas yra svarbiausias valstybės uždavinys, ypač kai tai susiję su silpniausios ir labiausiai globos reikalingos prasidėjusios gyvybės išsaugojimu. Ir kaip tik šioje srityje yra iškilę daugiausia problemų dėl prieštaringų požiūrių į aborto legalumą, dirbtinę prokreaciją, embrionų kamieninių ląstelių naudojimą tyrimams ir netgi žmogaus klonavimą.
Bažnyčios pozicija, kuriai pritaria išmintis ir mokslas, šiuo klausimu yra labai aiški: nėra kokybinio skirtumo tarp žmogiškosios būties vystymosi stadijų. Vos pradėtas embrionas, naujagimis ir suaugęs žmogus priklauso vienam nenutrūkstamam žmogaus biologinės raidos procesui, todėl jokiu būdu negalima pateisinti minėto kėsinimosi į žmogiškosios gyvybės integralumą ir orumą. Bet kuri mokslinio tyrimo forma, kuri į embrioną žiūri tik kaip į laboratorinį objektą, neverta žmogaus, pabrėžė Šventasis Tėvas. Moksliniai tyrimai genetikos srityje turi būti palaikomi ir skatinami, tačiau, kaip ir kiekviena žmogiškoji veikla, jie negali būti atskirti nuo moralinių imperatyvų.
Jonas Paulius II taip pat nurodė, jog sunkių iššūkių akivaizdoje dabar atsidūrė ir pati gyvybės šventovė šeima. Jos stabilumui ir patvarumui didelę grėsmę kelia susidariusios nepalankios socialinės ir kultūrinės sąlygos, feminizmo ir homoseksualizmo agresyvumas. Kai kuriose šalyse šeimai ėmė grasinti įstatymai, kurie kartais tiesiogiai kelia iššūkį šeimos prigimtinei struktūrai, kuri turi būti grindžiama vyro ir moters santuoka, aiškino Šventasis Tėvas. Šeima, kaip vaisingas gyvybės šaltinis ir pagrindinė bei nepakeičiama sąlyga sutuoktinių laimei, vaikų augimui, visuomenės gerovei ir tautos materialiniam klestėjimui, neturi būti paniekinta įstatymų, kurie remiasi siaura ir nenatūralia žmogaus vizija.
Kalbėdamas apie kitą iššūkį pasaulio politikai maisto stygių Popiežius pateikė faktą, kad šimtai milijonų žmonių kenčia todėl, jog neturi ko valgyti, ir kad milijonai vaikų kasmet miršta iš bado bei jo pasekmių. Jonas Paulius II pripažino, kad pastaruoju metu tarptautinės organizacijos ir valstybės iškėlė nemažai iniciatyvų šiai skaudžiai problemai išspręsti. Tačiau to nepakanka. Adekvatus atsakas į šį iššūkį, kurio mastas nuolat auga, reikalauja visos viešosios opinijos mobilizavimo, kalbėjo Šventasis Tėvas. Taip pat svarbu suvienyti pasaulio politikų pastangas ypač tose šalyse, kurios džiaugiasi pakankamo ar netgi klestinčio gyvenimo standartais.
Jonas Paulius II dar kartą priminė Bažnyčios remiamą žemiškųjų gėrybių visuotinės paskirties principą, kuris negali būti naudojamas ekonominės politikos kolektyvistinėms formoms pateisinti, tačiau tarnauja siekiant didesnio teisingumo ir solidarumo nepritekliuje gyvenančių žmonių atžvilgiu. Tai yra gėris, kuris gali padėti įveikti bado ir neteisingo skurdo blogį, pažymėjo Popiežius.
Religijos laisvės reikšmė
Kiti du didieji iššūkiai, į kuriuos savo socialiniame mokyme sutelkia dėmesį Bažnyčia, yra taika ir laisvė. Kiek daug karų ir ginkluotų konfliktų tarp valstybių, etninių grupių, netgi gyvenančių toje pačioje teritorijoje, iki šiol vargina pasaulį, apgailėjo Šventasis Tėvas. Šie konfliktai atneša nekaltų civilių aukų gausą, kitus nuostolius, sukelia abipusės neapykantos atmosferą, kuri neleidžia pasiekti susitaikymą, kuriame būtų objektyviai atsižvelgta į konfliktuojančių šalių interesus. Jonas Paulius II priminė šiandien išplitusį tragišką blogį brutalaus, nežmoniško terorizmo, kuris įgavo globalinį mastą, nežinomą ankstesnėms kartoms.
Popiežiaus siūlomas atkaklus ir kantrus taikos siekimo būdas visiems aiškus ir suprantamas: Jėgos arogantiškumą turi pakeisti išmintis, prievartą dialogas, atstatytus ginklus apkabinti ištiestos rankos, o pyktį gerumas. Šventasis Tėvas priminė, kad autentiška ir patvari taika yra Dievo dovana, kurios vien savo jėgomis negali pasiekti ir išsaugoti, ji turi būti išmelsta. Tai yra įmanoma, nes Dievas myli žmones ir nori, kad jie visi taikiai gyventų, todėl jie kviečiami būti aktyvūs taikos įrankiai, kad blogis būtų įveiktas gerumu.
Pagaliau popiežius Jonas Paulius II atkreipė diplomatų dėmesį į amžinąjį laisvės iššūkį, ypatingai susitelkdamas ties religijos laisvės klausimu, kuris tapo aktualus Vakarų šalyse vykstant debatams dėl sekuliarizmo sampratos. Savo kalboje jis pabrėžė, jog nereikia baimintis, kad teisėta religijos laisvė gali apriboti kitas pilietines laisves ar pažeisti demokratinės visuomenės gyvenimą. Priešingai, religijos laisvės garantas sudaro tinkamas sąlygas kitų laisvės aspektų plėtrai, nes laisvė yra nedalijamas gėris, žmogiškojo asmens ir jo orumo prerogatyva.
Bažnyčia geba rūpestingai atskirti tai, kas priklauso ciesoriui, nuo to, kas priklauso Dievui, sakė Šventasis Tėvas ir nurodė aktyvų Bažnyčios bendradarbiavimą visuomeninėje plotmėje skatinant bendrąjį gėrį, tiesos ir teisingumo supratimą, palaikant broliškumo dvasią. Bažnyčiai nereikia privilegijų, ji tik prašo laisvės, kad galėtų efektyviai bendradarbiauti su visomis viešosiomis ir privačiomis institucijomis rūpindamasi žmonijos gerove.
© 2005 "XXI amžius"
|