Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pavasarį paskelbė „Aukso paukštės“

Rūta JONUŠKIENĖ

„Vieversos“ jaunimo grupė su vadove po apdovanojimo Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose

P.Panavo istorinę dramą „Daumantas“ į sceną perkėlę Žaliaduonių teatro artistai (režisierė Alma Eigerdienė) pelnė geriausio mėgėjų teatro vardą

Kovo mėnesį atskrido net dvi „Aukso paukštės“ – aukščiausi mėgėjų meno kolektyvų įvertinimai, kuriuos už iškiliausius darbus skiria Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos liaudies kultūros centras ir Dainų švenčių fondas. Šiuos garbingus apdovanojimus ir geriausiųjų 2004-ųjų metų meno kolektyvų bei jų vadovų vardus pelnė Utenos kultūros centro Žaliaduonių teatras (režisierė Alma Eigerdienė) ir šio centro vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“ (ansamblio meno vadovė ir vyriausioji choreografė Roberta Macelienė).

Šių kolektyvų dalyvių ir jų vadovų pastangos žodžio, muzikos, šokio galia puoselėti tautinę savimonę visiems mums, kasdien įsuktiems į darbų ir rūpesčių verpetą, padeda atskleisti savo tautos pažinimo paslaptis ir nepamiršti to, kas įsismelkė į širdį ir mintis su visu tautos kultūriniu paveldu, prasidedančiu nuo motinos lopšinės ir pirmojo žingsnio per gimtojo namo slenkstį.

Du kartus kolektyvas pripažintas geriausiu šalyje

Koks turi būti tas stebuklingas kasdienių darbų „kiaušinis“, kad iš jo vienu metu išsiristų dvi „Aukso paukštės“?

Į šį klausimą Žaliaduonių teatro režisierė A.Eigerdienė atsakė paprastai: „Tai jau antroji mūsų teatro paukštė. Pirmąją gavome prieš dvylika metų už A.Miškinio „Žaliaduonių gegužės“ inscenizaciją. Tas spektaklis mums lėmė respublikinę Boriso Dauguviečio premiją ir Žaliaduonių teatro vardą. Dabar, po dvylikos metų nuoseklaus darbo, atskrido kita „Aukso paukštė“. Teatras turi unikalų savo repertuarą – net šeši spektakliai skamba aukštaičių tarme, specialiai mūsų teatrui parašytos pjesės A.Kulnio „Utenis“ ir P.Panavo „Daumantas“, R.Lumpickienės ir mano pačios inscenizacijos, naujai interpretuotos kunigo K.Čiplio-Vijūno, dirbusio sielovadinį darbą Sudeikiuose, pjesės. Esame tarp dešimties geriausiųjų miestų ir rajonų mėgėjų teatrų, nuolat dalyvaujančių „Atspindžių“ festivaliuose, gaunančių diplomus ir ne kartą gavusių anketas kolektyvo nominacijai. Bet man vis rodės, kad ne tas spektaklis, ne ta tema, ne tas laikas...“

„Daumanto“ sėkmę lėmė ir režisierės sprendimai,
ir artistų darbas

Šįkart, kai „Atspindžių“ festivalyje buvo puikiai suvaidinta šekspyriško tragizmo savyje turinti P.Panavo drama „Daumantas“, irgi buvo gauta anketa nominacijai, bet ją pildė ne režisierė, o su kolektyvu pasitaręs Kultūros centro direktorius Algirdas Palskis, suteikiantis puikias sąlygas teatrui kurti, dirbti ir repetuoti. „Taip ir pasigavom tą „Aukso paukštę“, su kuria ir patys jaučiamės skrendą...“ – teigė A.Eigerdienė.

Statydama spektaklį apie kunigaikštį Daumantą režisierė scenoje puikiai panaudojo dviejų aktorių – Vido Rakausko ir Valentino Eismanto, vaidinusių Daumantą jaunystėje ir gyvenimo saulėlydyje, fizinius panašumus. Tai lėmė įtikinamą personažo paveikslą scenoje. Rolandas Glasinskas sukūrė karaliaus Mindaugo, Vida Kairienė – karalienės Mortos, Inga Petrošiūtė – Ringailės, Povilas Stumbrys – kunigaikščio Treniotos, Alvydas Danauskas – karaimo, Stasė Balčiūnienė – slaugytojos, Algirdas Barčys – šventiko ir pirklio, Algirdas Barčys (jaunesnysis) – raštininko, Nijolė Aglinskaitė – Daumanto antrosios žmonos Marjos vaidmenis. Visų artistų sukurti personažai tikri, išgryninti, kalbantys mostais, judesiais, žvilgsniais, be daugiažodžiavimo ir metaforinių gudrybių, tačiau puikiai perteikiantys žmogaus ir valdovo dramą.

Prie spektaklio sėkmės daug prisidėjo dailininkė Falmira Sinicienė, muziką spektakliui pritaikęs bei sukūręs Arūnas Paškevičius, apšvietėjas Rimas Šeduikis ir rėmėjai AB „Utenos trikotažas“, Utenos kolegijos Technologijų katedros studentai.

Kiekviename spektaklyje dalyvauja žmonės, kurių žiūrovai nemato, tačiau be kurių neįmanoma išsiversti. Tai Utenos kultūros centro ūkio dalies vyrai, nuvežantys ir montuojantys dekoracijas bet kuriame Lietuvos kampelyje. „Aš juokauju, kad teatras panašus į katę su pūsle, – sako A.Eigerdienė. – Žiūrovui svarbu bendras vaizdas, tačiau dar yra butaforija ir daug kitų nepastebimų, nematomų dalykų, nuo kurių daug kas priklauso“.

Daugeliui artistų Žaliaduonių teatras – jų gyvenimo dalis, jų vaikystės ir jaunystės teatras, į kurį jie vėl sugrįžo baigę studijas, pradėję dirbti, sukūrę šeimas.

Dar plačiau išskleis kūrybos sparnus

Šįmet kovo 27-ąją – Tarptautinę teatro dieną „Žaliaduoniai“ susirinko tarpusavyje pasidžiaugti savo sėkme, pasikalbėti apie teatrą, spektaklius, naujus kūrybinius sumanymus, o balandžio pirmąją pakvietė uteniškius į „Mūzos“ kavinę pasižiūrėti A.Lunačarskio „Eleonoros dvasios“.

„Aukso paukštė“ nutūpė į „Žaliaduonių“ lizdą ir tik trumpai akimirkai suskliaudė sparnus, kad paskui dar plačiau ir galingiau juos išskleistų virš gimtosios Utenos ežerų ir šilų, kuriuose gyvena geroji protėvių žodžio dvasia.

Kraštietis aktorius Ferdinandas Jakšys, sveikindamas uteniškius, sugavusius „Aukso paukštę“ sakė: „Turėdami „Aukso paukštę“, visada atminkite, kad esate lesintojai, o ne lesinamieji. Aukšto jums dangaus!“

Tegul su kaupu išsipildo garbaus tėviškėno linkėjimai!..

„Vieversoje“ atskleidžiami įvairūs vaikų talentai

„Vis galvojau, kad „Aukso paukštės“ nominacijai esame per jauni, nes šalyje daug kolektyvų, dirbančių ne vienerius ir ne dvejus metus, o daug ir gerai, – sakė Kultūros centro vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblio meno vadovė ir vyriausioji choreografė Roberta Macelienė. – „Vieversos“ pelnytas įvertinimas ir apdovanojimas – ne vienadienė sėkmė, o ilgas kelias ir sunkus darbas, geriausiųjų vardai įvairiuose konkursuose. Žiūrovai visada vertina tik paradinę pusę, tačiau nemato ilgų repeticijų valandų ar išlieto prakaito“.

„Vieversa“ kaip šokių ir dainų ansamblis žinomas jau devynerius metus, tačiau ansamblio ištakos siekia 1979-uosius, kuomet į Uteną atvyko jauna ir energinga liaudies šokio specialistė Roberta. Čia, Utenoje, ji rado širdžiai mielą darbą ir sutiko žmones, supratusius jos norą puoselėti liaudies šokio tradicijas tarp vaikų ir jaunimo. R.Macelienė ne tik sukūrė savitą darbo stilių, bet, sutelkusi kūrybingą darbuotojų komandą, sugebėjo atskleisti įvairius vaikų talentus – šokio išraišką, vaidybą, muzikinius gebėjimus.

„Ansamblyje vaikas ne tik šoka. Jis šneka, dainuoja, vaidina, bendrauja su kitais. Jis džiaugiasi savo vaikyste ir jaunyste, mokosi elgesio normų, liaudies kultūros tradicijų, mokosi gerbti save ir kitus, didžiuotis savo kraštu ir jo kultūra,“ – įsitikinusi R.Macelienė, dirbanti kartu su vokalinės grupės vadove Onute Aleknavičiene, naujuoju kapelos vadovu Povilu Velykiu ir režisiere Vida Kairiene.

Liaudies tradicijų aukso grynuoliai

Dabar „Vieversoje“ nuolat repetuoja penkios šokėjų grupės. Paskutinioji ansamblio programa – jaunimo vakarojimai – primena nuotaikingą spektaklį, kupiną gyvenimo džiaugsmo ir vilties. Šokiai, dainos, žaidimai – lyg aukso grynuoliai, padedantys giliau suprasti žodinę ir muzikinę liaudies kultūrą, tradicijų ir papročių kilmę. Tai tarsi nuolatinis kūrybinis vyksmas, kuriame dalyvauja ir tie, kurie šoka bei dainuoja, ir tie, kurie stebi koncertą kaip nuotaikų, spalvų, kultūrinės raiškos visumą, pasakančią apie tautą ir jos kultūrą daugiau negu storiausios knygos.

„Tarp vadovų ir ansambliečių yra ypatingas susiklausymas ir pagarba vieni kitiems.Tai nematomas vidinis ryšys, kurį stengiuosi saugoti ir puoselėti nuo pat pirmojo susitikimo su jaunuoju šokėju iki tol, kol jis baigia mokyklą ir palieka Uteną, ir „Vieversą“. Daug kalbamės įvairiausiomis temomis, suprantame vieni kitus iš pusės žvilgsnio“, – sako R.Macelienė.

Šiais vadovės žodžiais tikrai įsitikino visi, kas bent kartą matė „Vieversos“ koncertą. Šokis ar daina uždega žiūrovą, nes atlikėjai tiesiog švyti – jie džiaugiasi, jie gyvena ir kartu su savo jaunų širdžių šiluma dovanoja džiugesį kitiems.

Reikia didžiuotis liaudies tradicijas branginančiais vaikais

Patį aukščiausią vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ įvertinimą – „Aukso paukštės“ apdovanojimą – ypač džiugiai sutiko patys ansambliečiai, nes tai didžiausioji jų darbo, prakaito, pastangų dalis. Lietuvoje mažėja kolektyvų, puoselėjančių tikrąsias liaudies šokio tradicijas, ir vaikai supranta savo išskirtinumą.

„Tėvai turėtų didžiuotis, kad jų vaikai šoka liaudies šokius, nes tie vaikai yra kitokie. Jų širdyse glūdi tikrųjų vertybių klodai, padedantys kitaip matyti gyvenimą. Vaikai imlūs ir geri, tik mes, suaugusieji, nebemokame jų sudominti ir perduoti to, ką turime geriausia. Einant į Europą, vis sunkiau išlaikyti savo tautiškumą ir išskirtinumą. Turime dirbti kantriai, užsispyrę ir saugoti liaudies tradicijas. Tai tauru ir amžina. Mados ateina ir praeina, o amžinosios vertybės lieka“, – sako nenuilstančioji Utenos kultūros centro vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblio meno vadovė ir vyriausioji choreografė R.Macelienė.

Autorės nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"