|
Lietuva iššūkių akivaizdoje
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus metiniame pranešime, skaitytame Seime balandžio 12 dieną, nurodė tris didelius iššūkius, susiformavusius pastaruoju laikotarpiu.
Pirmasis iš jų - politinis susvetimėjimas, pilietinės ir politinės brandos stoka, antrasis kliūtys sparčiai ekonominei plėtrai ir iš to kylanti socialinio teisingumo ir solidarumo stoka, trečiasis tautos nykimas, lydimas nevaldomų demografinių ir emigracijos procesų.
Prezidentas kalbėjo:
Pilietinė visuomenė Lietuvoje kuriasi itin sunkiai ir lėtai. Daug žmonių yra nusivylę viešąja erdve, nusivylę politika. Regis, šiandien galime pagrįstai kalbėti apie aštrėjančią politinio pasitikėjimo krizę.
Akivaizdus šios krizės požymis dažnėjantys politikų pareiškimai, kad jie neketina užsiimti politika.
Prezidento nuomone, šie iššūkiai kelia atitinkamus strateginius tikslus Lietuvai:
Sukurti savarankišką piliečių visuomenę, politinę (Lietuvos) tautą; įveikti krašto ir jo regionų ekonominį, socialinį, technologinį atsilikimą ir kartu padėti pagrindus didesniam socialiniam teisingumui; atkurti piliečių pasitikėjimą savimi, savo tauta, savo valstybe, užtikrinti gyvybingą tautos ateitį.
V.Adamkus savo pranešime nevengė paminėti to, kas darytina padėčiai ištaisyti. Jis kalbėjo:
Šiandien į politiką turime susigrąžinti vertybes, idėjas ir principus, kurie telktų mus tiek į bendraminčių tradicijas, tiek ir į vieną Lietuvos tautą. Tik tokiu keliu eidami pajėgsime įveikti pasitikėjimo krizę ir politinį žmonių susvetimėjimą.
Kad piliečiai imtų pasitikėti valstybe, pirmiausia privalo keistis pati valstybės tarnyba, valstybinės institucijos. Jų darbui būtinas viešumas, skaidrumas, atvirumas. Gaila, bet per 15 metų nepavyko pasiekti, kad valstybės tarnautojai ištikimai tarnautų piliečiams ir valstybei, nuosekliai ginti piliečių ir valstybės interesus.
Šalies prezidentas savo pranešime taip pat daug dėmesio skyrė valstybės mechanizmą graužiančiam korupcijos vėžiui:
Lietuvos valstybės tarnyba tampa pažeidžiama ir dėl korupcijos. Nemažėjanti šešėlinė ekonomika ir kontrabanda taip pat liudija ne ką kita, o mūsų valstybinės sistemos silpnumą. Piliečiams nesuvokiama, kodėl šių klausimų vis neatsiranda Vyriausybės ir Seimo darbotvarkėje.
Kol kas kova su korupcija nėra efektyvi. Valdžios pastangomis šioje srityje yra nusivylę ir piliečiai. Dabar Lietuvoje galioja apie dešimt įvairių korupcijos prevencijai skirtų įstatymų. Mūsų pareiga užtikrinti, kad jie būtų realiai vykdomi.
Kalbėdamas apie Lietuvos visuomenės būklę, V.Adamkus išsakė mintį, kad savarankiška piliečių visuomenė negali atsirasti be realios savivaldos. Prezidento nuomone, esamas apskričių modelis trukdo plėtoti demokratiją ir stiprinti savivaldą. Būtų geistini tiesioginiai merų ir seniūnų rinkimai.
Šalies vadovas įžvelgia politinio susvetimėjimo priežastis, nes Lietuvoje patikimai neginamos žmogaus teisės ir laisvės. Jis nedviprasmiškai nurodė, jog demokratijai kyla pavojus ir tais atvejais, kai teismų nepriklausomybė virsta uždarumu, užsisklendimu nuo visuomenės, kai teismų sprendimai nėra pagrindžiami konkrečiomis teisės normomis ir dėl tų sprendimų piliečiams tenka stebėtis.
Netenka abejoti, kad Prezidentui jo pranešimą padiktavo gili Lietuvos valstybei ir visuomenei iškilusių problemų ir raidos kliūčių komplekso analizė. Tai matyti iš to, kad pranešime objektyviai konstatuotos svarbiausios tiek Lietuvos valdžios krizę lemiančios priežastys, t.y. nepasitikėjimas valdžia ir jos krizė, korupcija, tiek ir labiausiai visuomenę kamuojantys negandai socialinis neteisingumas, nedarbas, geriausios tautos dalies emigracija.
V.Adamkus savo pranešime išnagrinėjo ne tik svarbiausius valstybei ir visuomenei iškilusius uždavinius, bet ir nurodė, ką derėtų daryti vienu ar kitu klausimu. Tačiau nemaža politikų ir politikos apžvalgininkų teigė neradę Prezidento pranešime konkretumo, naujų problemų, gerų receptų. Šis pranešimo aspektas, be abejo, įdomus ir mūsų skaitytojams.
Reikia pastebėti, jog pagal Lietuvos Konstituciją Prezidentui tenka tik labai ribota valstybinės valdžios dalis. Galima diskutuoti, kiek apgalvotai ir pagrįstai įtvirtintas Prezidento vaidmuo Konstitucijoje, tačiau viena neabejotina pagal galiojančią Konstitucijos redakciją šalies vadovas metiniame pranešime privalo nurodyti svarbiausius valstybės ir visuomenės raidos kelius, iškilusias kliūtis. Nėra jokios abejonės, V.Adamkus tai padarė sąžiningai ir išsamiai. Neabejotina ir kita aplinkybė Prezidentas neprivalo ir neturi teisės leisti potvarkių, ką ir kaip daryti kitoms valstybinės valdžios grandims, kad būtų pašalinti trūkumai ar kad būtų pasiekta tų ar kitų rezultatų. Tam reikalui yra Seimas ir Vyriausybė, jų priedermė tvarkyti valstybę. Nurodydamas, jog tam, kad piliečiai imtų pasitikėti valstybe, pirmiausia turi keistis pati valstybės tarnyba, valstybinės Lietuvos institucijos, Prezidentas duoda tiesioginį raktą problemai spręsti turi keistis pati Lietuvos valdžia, ji turi iš esmės keisti savo ydingą prigimtį, kuri paprastiems žmonėms suteikė tiek skurdo, vargo ir kančių. Ši V.Adamkaus įžvalga, kaip ir pastabos dėl korupcijos, ne vienam Lietuvos politikui turėtų sukelti aštrų galvos skausmą o gal iš tikrųjų jau atėjo laikas liautis imti kyšius?
Pamąstykime kaip Seimas ir Vyriausybė spręs Prezidento metiniame pranešime įvardytus iššūkius Lietuvai ir iškeltus strateginius tikslus? Ar spręs juos? O gal pakalbės, pakalbės ir tuo pasitenkins, palauks Lietuvai iškilusių naujų problemų kitų metų pranešime?
Šiuo aspektu itin įdomi Seimo ir Vyriausybės narių reakcija į šalies vadovo pranešimą. Net penki ministrai išvyko į svečias šalis tarnybiniais reikalais. Kas ten žino, gal tie reikalai buvo gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau esu tikras, kad jeigu būtų užsienio kolegų atsiprašę ir pasiteisinę, kad jie privalo pagal Lietuvos Konstituciją sėdėti Seimo salėje ir dalyvauti Prezidentui skaitant metinį pranešimą, tai kolegos būtų nė truputėlio neužpykę jie supranta, kas tai yra Konstitucija. Daugelis Seimo narių paprasčiausiai nesuprato, kokia yra metinio Prezidento pranešimo reikšmė, kai kurie netgi atvirai reiškė savo nepagarbą Prezidentui. Ankstesnių Seimo kadencijų narių supratimas ir padorumas buvo kur kas aukštesnio lygio.
Kaip mūsų Seimas ir Vyriausybė rengiasi reaguoti į šalies vadovo metiniame pranešime paminėtas įžvalgas, iššūkius, strateginius tikslus, klausti rengiamės Seimo narius ir ministrus. Nors, sprendžiant iš politikų reakcijos, kažin ko ypatinga tikėtis nėra pagrindo.
Jonas Kazimieras BURDULIS
© 2005 "XXI amžius"
|