|
Prezidento metinis pranešimas naujas požiūris ar susirūpinimas?
Kaip ir įprasta, prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas aiškus, gerai parašytas, jame gražiai dera retorinis apeliavimas ir nuosekli argumentacija. Suprantama, jis ne pirmas, o jau šeštasis. Ar yra jame naujų ženklų politikams ir visuomenei?
Kai kurių partijų Seime atstovai iš karto netvėrė džiaugsmu, kad Prezidentas, jų supratimu, pranešime aiškinęs vos ne jų rinkimų programą, kad valstybės vadovo nuostatos atitinka jų partijos siekius. Kiti nepatikėjo arba įtarė save dėl V.Adamkaus retorinio klausimo apie oligarchinio valdymo galimas grėsmes.
Žinoma, laiku išsakyti pasergėjimai yra preventyvūs, o pavėluoti kelia tik abejones. Tačiau politikai, vertindami metinius pranešimus, paprastai ieško Prezidento autoriteto paramos, taip grįsdami savo politikos ar veiksmų svarbumą visuomenės akivaizdoje.
Prezidentas V.Adamkus drąsiai įvardijo esmines dabarties problemas, aiškiai išsakė strateginius Lietuvos siekius, aptarė atskirų sektorių reformų būtinybę. Tai nuolatinė jo pranešimų nuostata nesustoti, tobulinti, reformuoti, skatinti. Žinoma, galima pasigesti šalies vadovo reakcijos ir aiškesnio vertinimo, kaip valstybės institucijos gebėjo atsiliepti į ankstesniais metais išsakytas jo pozicijas ir kritiką, kiek gebėta pajudėti visų geresnio gyvenimo kūrimo linkme sprendžiant esmines problemas. Neabejotina, kad Prezidentas nuosekliai brėžia mūsų valstybės raidos kelią, yra nepralenkiamas moralinis ir politinis lyderis. Tačiau tų pačių problemų ir siekių nuolatinis kartojimas, atrodo, reiškia besikeičiančių valdančiųjų negebėjimą tinkamai reaguoti ir veiksmingai keisti padėtį, nes pačios problemos įgyja vis grėsmingesnį mastą. Kartu tai rodo ir institucijų pozicijų išsiskyrimą bei skirtingai suprastus veikimo prioritetus.
Vienu aspektu, atrodo, pranešimas yra šiek tiek kitoks, netgi naujesnis: jame nebeafišuojamos liberaliosios demokratijos, liberalizmo nuostatos, minima klasikinės politikos samprata, ypač paryškintas vertybių ir moralinių pagrindų imperatyvas politikoje. Todėl suprantamas ir toks dėmesys regionų tolygiai plėtrai ir socialiniam teisingumui. Iš tikrųjų tenka pripažinti, kad, nepaisant, kad ir kokios pakraipos buvo valdančiosios daugumos, Lietuvoje neturėjome kitokios politikos tik liberalizmą, tik jo diegimą visose srityse, todėl šiandien ir pasigendame solidarios, pilietiškos visuomenės, brandžios politinės kultūros ir tarnystės dvasia grindžiamos politikos.
Akivaizdu, kad V.Adamkus nuosekliai ryškina esmines problemas ir geba įžvelgti naujas grėsmes bei iššūkius, kitokius jų atspalvius. Tačiau provincijoje skurdas nemažėja, gilėja savivaldybių raidos netolygumai dėl diferencijuotos valstybės politikos stokos ir labai skirtingo jų ekonominio, kultūrinio, intelektualinio potencialo. Stiprūs centrai visada yra dar labiau stiprėjantys, o periferija reikalauja iš esmės naujo požiūrio kitaip visuomenės politinė nebranda ateityje bus dar ryškesnė. Šalies vadovo raginimus privalo ne tik išgirsti, bet ir jiems įsipareigoti valdžia, kuri stokoja meilės ir dėmesio, anot vieno poeto, prastam žmogui. Bet ko tikėtis, jeigu vienas pagarsėjęs socialdemokratas nebijo viešai pareikšti: esą labai gerai, kad turtingiausieji eina į valdžią. Tautos išmintis čia labai taikli: turtingas vargšo neužjaučia.
O apie žmonių lūkesčius Prezidentas visada kalba atvirai. Ir vis kartoja...
Valentinas STUNDYS,
LKD pirmininkas
© 2005 "XXI amžius"
|