|
Diktatorius paprašė šturmuoti jo rūmus!
Rusijos laikraštis Novaja gazeta paskelbė keletą labai įdomių dokumentų apie Kremliaus vadovų pradėtą Afganistano okupaciją 1979 metų gruodį. Šio laikraščio žurnalistas Valerijus Širiajevas rašė: 1979 m. gruodžio 12-oji. Vidurdienis. Revoliucinis Afganistano diktatorius ir didelis SSKP CK generalinio sekretoriaus L.Brežnevo bičiulis Aminas vaikštinėja po savo Kabulo rezidenciją. Iš esmės jis jau lavonas, nors to dar pats nežino. Tai žino tiktai vienuolika žmonių, kurie SSRS vyriausybinėje viloje pasirašė nuosprendį, iš kurio be papildomų paaiškinimų nieko konkretaus suprasti negalima. Todėl, kad priimtas sprendimas žodinis. Atskiru, jau rašytiniu dokumentu nuosprendis Aminui surašytas taip, jog atrodo tarsi proletarinis gailestingumas, įvykdytas pačiam pasmerktajam prašant. Taigi žmogus jau seniai prašo save pribaigti. Reikia jam padėti. Prezidentų nužudymai ir perversmai dar tebėra politikų arsenaluose. Tiktai yra skirtumų. Jeigu Fidelio Kastro pašalinimo klausimas buvo svarstomas JAV vyriausybėje bei Kongrese ir jeigu tai būtų atsitikę, atsakomybė būtų tekusi jiems. Nuo mūsiškių Afganistano prezidento Amino nužudymo organizatorių teliko tiktai paslaptingi popieriai su užrašais ypatingasis aplankas.
Kas buvo vėliau, žinoma. Kalnai lavonų ir metai kančių, tradicinių Afganistano žemės ūkio kultūrų išstūmimas ir jų pakeitimas opiumo aguonomis. Šimtai kilometrų nežinia kieno užminuotų kelių, milžiniškas heroino tranzitas per Afganistaną, taikių profesijų išnykimas Afganistano miestuose ir pilietinis chaosas, atvedęs valdžion talibus, O. bin Ladeno kalnų karalystę ir pagaliau susprogdinti Amerikos dangoraižiai. Ir visa tai nusenusio veikėjo drebančia ranka surašyta trumpo popiergalio pasekmė. Tai net ne partinis sprendimas, o valstybinis antrosios pasaulio valstybės sprendimas. Pagaliau fariziejiškas to sprendimo priėmimo būdas akivaizdžiai parodo, jog pralaimėjimas Afganistane buvo neišvengiamas. Pagaliau ir visos SSRS griuvimas.
Štai Novaja gazeta pateiktų dokumentų tekstai:
Dokumentas Nr. 312(2) 0073 1979 m. gruodžio 4 d. Visiškai
slaptai. Ypatingasis aplankas.
Demokratinės Afganistano respublikos NDPA CK
pirmininkas Aminas pastaruoju metu primygtinai siūlo atsiųsti į
Kabulą sovietų motošaulių batalioną jo rezidencijai saugoti. Dėl
susidariusios padėties ir Amino prašymo manome tikslinga pasiųsti
į Afganistaną parengtą tokiems tikslams specialų GRU generalinio
štabo 500 žmonių būrį, aprengtų specialia uniforma, taip maskuojant
jų priklausomybę SSRS ginkluotosioms pajėgoms. Tokio būrio pasiuntimo
galimybei į Afganistano demokratinę respubliką pritarė SSKP CK politbiuras
1979 m. birželio 29 d.
Todėl, kad klausimas dėl specialaus būrio pasiuntimo
į Kabulą buvo suderintas su afganais, manome, kad būrys būtų permestas
karinio transporto lėktuvais 1979 metų gruodžio pirmoje pusėje.
Draugas D.F.Ustinovas sutinka. Prašome apsvarstyti. J.Andropovas,
N.Ogarkovas.
Dokumentas Nr. 997 1979 m. gruodžo 12 d. (rašytas
ranka). Visiškai slaptai. Ypatingasis aplankas.
Pirmininkauja L.I.Brežnevas. Dalyvauja: Suslovas,
Grišinas, Kirilenka, Pelšė, Ustinovas, Černenka, Andropovas, Gromyka,
Tichonovas, Ponomariovas.
SSKP CK nutarimas:
1. Pritarti Andropovo, Ustinovo ir Gromykos
pasiūlytoms priemonėms. Vykdant tas priemones leisti padaryti neprincipinio
charakterio korektyvas. Klausimus, kuriems reikalingas CK sprendimas,
pateikti politbiurui. Visų tų priemonių vykdymą pavesti Andropovui,
Ustinovui ir Gromykai.
2. Pavesti draugams Andropovui, Ustinovui ir
Gromykai informuoti politbiurą apie numatytų priemonių vykdymą.
CK sekretorius L.I.Brežnevas.
(Kokios tos ypatingos priemonės dokumente
nėra nė žodžio.)
Dokumentas K. Nr. P 176. 1979 m. gruodžio
26 d. (vasarnamyje). Dalyvavo drg. Brežnevas, Ustinovas, Gromyka,
Černenka. Apie SSKP CK 1979 m. gruodžio 12 d. priimto nutarimo vykdymą
pranešė draugai Ustinovas, Gromyka ir Andropovas. L.Brežnevas pareiškė
keletą pageidavimų, tuo pačiu pritaręs draugų sumanytiems planams
artimiausiu metu.
Iš tiesų šie dokumentai rodo visišką nukaršusio SSKP CK politbiuro savivalę netgi kitų SSKP centro komiteto narių atžvilgiu. Daugumai jų sovietinės armijos įsiveržimas į Afganistaną ir geriausio SSRS draugo Amino nužudymas buvo didelis netikėtumas. Tuo labiau kad Kabule, Amino rūmuose, ir taip knibždėte knibždėjo KGB agentų, apsimetusių techniniais darbuotojais. Netgi asmeniniu diktatoriaus Amino gydytoju buvo čekistas iš Maskvos. Pastarasis, GRU smogikams vaikantis Aminą ir jo asmens sargybinius rūmų koridoriais, vos išliko gyvas palindęs po lova, nes specialusis būrys šaudė visus, nekreipdamas dėmesio į jų šauksmą, jog jie yra savi.
Bet svarbiausia, kad skelbiami dokumentai aiškiai parodo, jog sovietinis politbiuras, nepaisant senatviško marazmo ir dogmatiškumo, pajėgė suvokti, kad, nusprendę okupuoti Afganistaną ir nužudyti savo geriausią draugą Aminą, jie žinojo, jog daro tarptautinį nusikaltimą. Todėl ir dokumentuose vengiama išdėstyti ką nors konkretaus, kad istorikai ateityje nieko nesuvoktų. Tačiau tai, kad svarbiausi sprendimai dėl Afganistano okupacijos ir Amino nužudymo priimti žodžiu, labai daug ką pasako apie Kremliaus valdovų cinizmą.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|