|
Garbinga sukaktis
Jonas Kazimieras Burdulis
1990 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą dėl Krašto apsaugos departamento įsteigimo. Ši diena laikytina Lietuvos kariuomenės atkūrimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės gynybos sistemos sukūrimo diena.
2005 m. balandžio 22 d. Lietuvos karo akademijoje įvyko konferencija Lietuvos krašto apsaugos penkiolikos metų sukakčiai paminėti. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė krašto apsaugos ministras G. Kirkilas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Sadeckas, ambasadoriai L. Linkevičius ir V. Stankevičius, kariuomenės vadas gen. mjr. V. Tutkus, anksčiau šias pareigas ėję brig. gen. Č. Jezerskas, ats. gen. mjr. J. Kronkaitis, ats. plk. J. Gečas. Taip pat dalyvavo sausumos kariuomenės vadas brigados gen. A. Pocius, pirmasis Lietuvos kariuomenės kapelionas monsinjoras A. Svarinskas ir daugelis kitų Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Įdomu pastebėti, kad mons. A. Svarinskas konferencijoje nesutiko nė vieno iš 22 savo kolegų ir įpėdinių dabar Lietuvos kariuomenėje dirbančių kapelionų.
Simboliška, kad tuo pačiu metu Vilniuje tęsė savo darbą išvakarėse prasidėjęs NATO šalių, taip pat Rusijos ir Ukrainos neformalus užsienio reikalų ministrų susitikimas. Galimas dalykas, jog tuo buvo jei ne pagerbtas, tai įvertintas Lietuvos indėlis į bendrą Atlanto santarvės saugumo ir bendradarbiavimo reikalą.
Pranešėjai pasakojo apie penkiolikos metų kariuomenės kūrimo darbus, apie sunkią ir skausmingą pradžią, kai, pradėjus eiti tarnybą be ginklų, išskyrus keliolika medžioklinių šautuvų, tekdavo daugiau ne ginklu, o dvasios jėga atremti iki dantų ginkluotų sovietinių kariškių agresyvius iššūkius. Geru žodžiu buvo paminėti kovos poste didvyrio mirtimi kritę didvyriai Gintaras Žagunis, Artūras Sakalauskas, Medininkų tragedijos aukos.
Buvo prisiminta lietuvių tautos dvasia, teikusi stiprybės beginkliams savanoriams blokuojant sovietų kariuomenės įgulas ir neleidžiant iš Sovietų Sąjungos atvežti naujokų papildymui. Šiandien tik tenka stebėtis, kaip pavyko šitaip apsunkinti okupacinės kariuomenės veiklą, kad Vilniuje, Šiaurės miestelyje dislokuotuose daliniuose, į sovietų karinių objektų sargybą teko eiti netgi kapitono laipsnį turintiems rusų karininkams!
Buvo ir kitokių atsiminimų. Pranešėjai per šiuos ilgus metus negalėjo užmiršti nuoskaudos, kurią patyrė, kai Lietuvos politikai kariuomenę laikė podukros vietoje ir kaip įmanydami stengėsi ją žlugdyti. Tik tuo galima paaiškinti Pakaunės įvykius, kai įskaudinti ir nuskriausti savanoriai nebeįstengė nuslopinti pasipiktinimo savo krašto, kurį jie gynė, valdžios jiems sukuriamais nereikalingais sunkumais ir intrigomis. Tačiau tokie prisiminimai nuskambėjo tik kaip palinkėjimas tiems laikams nebegrįžti.
Lietuvos kariuomenė iš Lietuvai draugiškų užsienio politikų ir kariškių visada sulaukdavo labai svarios pagalbos ir geros valios. Kitų šalių kariškiai mielai padėdavo ginkluote, priimdami mokytis mūsų kariškius į savo šalių karines akademijas. Šiandien Lietuvos kariuomenė turi nemažai užsieniuose karo mokslus išėjusių jaunesniųjų ir vyresniųjų karininkų bei generolų. Todėl labai charakteringas buvo pasakojimas apie tai, kaip į Balkanų konflikto židinį pirmasis Lietuvos kareivių būrys buvo suformuotas ir išvyko vien tik iš eilinių uniformomis aprengtų karininkų. Moralas paprastas: jeigu išsiųsi kareivius, tai iš jų įgyto patyrimo nauda bus tik jiems patiems, o jeigu patirties pasisems karininkai, tai toji patirtis atneš naudos visiems jų pavaldiniams. Paprasta ir išmintinga! Gaila, kad idėjos autorius liko neįvardytas.
Malonu buvo išgirsti, kad mūsų kariškius Irake iš toje šalyje dislokuotų įvairių šalių kariškių vietos gyventojai visada skiria. Mūsiškiai gerbiami. Neretai tenka išgirsti vietos gyventojų šūksnį: Žiūrėkit, lietuviai eina! Gen. mjr. V. Tutkus pasakojo, kad vieną kartą išgirdo tarpusavyje taip kalbantis netgi danų kariškius. Mūsų kariai kariniu parengimu niekuo nenusileidžia kitų NATO šalių kariams, todėl netenka stebėtis, kad jiems teko atkūrimo misija Afganistano Goro provincijoje, nors ten daugelyje veiklos sričių mūsiškiams dar teks mokytis ir daryti atradimus.
Konferencijoje teko išgirsti apie laiko padiktuotus iššūkius šiuolaikinei kariuomenei. Žurnalistas A. Matonis perskaitė įdomų pranešimą Lietuvos kariuomenė po Osamos bin Ladeno.Per pastaruosius porą metų iš esmės teko permąstyti pačius karinių doktrinų pagrindus. Lūžio ženklu tapo 2001 m. rugsėjo 11-oji. Tai atsiliepė ir Lietuvos kariuomenės plėtrai. Deja, laiko išbandymų neatlaikė teritorinė krašto gynybos koncepcija: mūsų kariuomenės pobūdis dabar kitas veržlumas ir mobilumas. Laikas karyboje visiškai atmetė bet kokias dogmas Lietuvai tenka dalyvauti visiškai kitokio pobūdžio karo veiksmuose negu prieš porą dešimtmečių. Daugiausia tai taikos palaikymas, greitas reagavimas konfliktų židiniuose, kol juose dar neįsiplieskė didelio karo liepsna.
Malonu buvo pastebimai pajusti ir suprasti, kad Lietuvos kariuomenė yra vadovaujama gerai savo reikalą išmanančių vadų ir specialistų, kad jai skiriamas reikiamas dėmesys iš aukščiausių valstybinės valdžios sluoksnių, suprantama, be to Lietuva nebūtų galėjusi tapti NATO nare. Mūsų karių ir vadų parengimas pakankamai aukšto lygio, atitinka NATO standartus, reikia tikėtis, kad ir aprūpinimo, ir finansavimo sunkumai taip pat bus įveikti. Reikia manyti, kad ir šie faktoriai NATO reikalavimams bus adekvatūs.
© 2005 "XXI amžius"
|