|
Keturiasdešimtmečio spalvos
Benjaminas ŽULYS
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) vienija apie tūkstantį narių, nors tokių žmonių šalyje yra šiek tiek daugiau. Nemažai jų susibūrę draugėn dainuoja, šoka, kankliuoja. Taigi sąjungos nariai ne vien dirba vienokį ar kitokį darbą, bet ir dalyvauja įvairiuose kultūriniuose renginiuose, sportuoja. Be to, jie rašo knygas, iš vytelių pina, gamina krepšelius, įvairius medžio, kitokius dirbinius. Visa tai gražu, išraiškinga, vaizdinga. Tuo buvo galima įsitikinti apsilankius Kaune įvykusioje šios organizacijos surengtoje šventėje, pavadintoje Išsvajotos gyvenimo spalvos. Šventė buvo skirta LASS kultūrinės veiklos keturiasdešimtmečiui pažymėti. Renginys įvyko Kauno ir Marijampolės apskričių aklųjų ir silpnaregių draugijos Kauno miesto kultūros centre. Šis centras Savanorių prospekte buvo atidarytas 1965 metais gegužės mėnesio pradžioje ir savo veikla iki šiol džiugina tūkstančius ne vien Lietuvos, bet ir užsienio šalių žiūrovus bei klausytojus. O tą šventinę dieną čia susirinko ne tik kauniečiai, bet ir buvo svečių iš Vilniaus, Šiaulių, kitų šalies vietovių. Susėdę už vaisiais, saldumynais, gaiviaisiais gėrimais apkrautų stalų šventės dalyviai gyvai šnekučiavosi, juokavo, džiaugėsi šiuo renginiu. Nuoširdūs plojimai lydėjo scenoje atliekamus kūrinius. O jų gausa buvo įvairi, įdomi, išraiškinga. Vien ko vertas tautinių šokių Šarma kolektyvas, kuriam net 32 metus vadovauja nenuilstamoji, energingoji meno vadovė G. Geldauskienė. O dar folkloro ansamblis Kanapija(vadovė B. Kuzmickienė), moterų ansamblis (vadovė R.Montvilienė). Šventės dalyviams meninė agitbrigada Aira (vadovė Z.Klibavičienė) šventės dalyviams parodė ištrauką iš Kauno aklųjų ir silpnaregių draugijos vadovo S.Babono romano Klystžvakės šaukia. Gausių plojimų susilaukė Marceliukės polka, Kalniškių kadrilis, Gegužinė, Sentimentalus romansas, Vienos kraujas, dainos Parašyk, Kregždutės, kanklininkių atliekami kūriniai. Kur čia viską ir išvardysi jų buvo per trisdešimt. O kiek išpasakota prisiminimų bei išsakyta įspūdžių apie buvusius ir dabartinius meno vadovus, ne vien apie tuos keturiasdešimt nugyventus gražius metus, bet ir prieškario laikotarpį. Ir tada aklieji, silpnaregiai veikė tuomečiame Silpnaregių institute.
Nors akluosius, silpnaregius galima būtų pavadinti neįgaliaisiais, tačiau tą popietę nė vieno veidas nebuvo rūškanas, niekas nesiskundė tokia savo dalia, vienas kitam, o ypač šventės organizatoriams sakė malonius žodžius. Džiugu, kad koncertinėse programose esama ir bažnytinių giesmių, dainos, meno mylėtojai bendrauja su dvasininkais, kas dar labiau stiprina atlikėjų dvasingumą, didina optimizmą. Kai kuriuos atlikėjus į sceną teko vesti už rankos, bet kai suskambo jų atliekamos dainos, visai nesijautė, kad tai likimo nuskriausti žmonės. Viena neregė žavi solistė nepiktai pasakė: Man nesuvokiama, kodėl šiandien sveiki, darbingi žmonės daug kuo nepatenkinti daug kas jiems nepatinka, jiems vis stinga pinigų, kitokių materialinių gėrybių, tai šen, tai ten gali išgirsti, kaip dabar blogai gyventi. Aš esu laiminga, nes visa, ko turiu, man pakanka, daug gerų žmonių padeda džiaugtis gyvenimu. Be to, vadovauju vokaliniam ansambliui tai irgi teikia džiaugsmo.
O silpnaregis Vytautas Girnius trijų tarptautinių paraolimpinių varžybų nugalėtojas! Daug įvairių apdovanojimų įvairiuose konkursuose pelnė kai kurie meno kolektyvai, dainininkai, šokėjai.
Padėkos raštais šventėje buvo pagerbti meno entuziastai Romualda Montvilienė, Aldona Danielienė, Ona Matusevičiūtė, kiti dainos, šokio mėgėjai, organizatoriai. Apie jų pastangas ir geranoriškumą byloja ir įrašai atsiliepimų knygoje. Joje savo įspūdžiais pasidalijo poetai Aleksas Dabulskis, Gintaras Patackas, aktorė Nijolė Repečkaitė, Trimito orkestro vadovai. O prieš trylika metų poetas Bernardas Brazdžionis knygoje įrašė, kad šios bendruomenės žmonės paskatino jį parašyti eilėraštį Nerijos elegija.
Šventėje dalyvavęs Lietuvos akių gydymo fondo direktorius Rimvydas Žiliukas papasakojo, kad mūsų šalies akliesiems ir silpnaregiams nemažai padeda Rotary klubo bendruomenė, kurios centras yra lietuviškojoje Čikagoje. Mūsiškiai iš šios organizacijos gavo nemažai vadinamųjų baltųjų lazdelių, specialių akliesiems pritaikytų rankinių laikrodžių, kitos paramos.
Kauno miesto tarybos Socialinių reikalų komiteto pirmininkė Loreta Kudarienė pastebėjo, kad gyvenime niekas neįvyksta du kartus, tad ir tokių jubiliejų kaip šis būsią dar ne vieną kartą. To linkėjo tiek šventės dalyviai, tiek svečiai.
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|