Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Naujasis Popiežius apie sekuliarizmo iššūkius Europoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI EPA-ELTA nuotrauka

Skirtingai nuo savo pirmtako Jono Pauliaus II, kuris iki išrinkimo į šv. Petro sostą ėjo ganytojišką tarnystę Europos provincijoje Lenkijoje, todėl jo pontifikato pradžia buvo su daugeliu nežinomųjų, naujasis popiežius Benediktas XVI pastaruosius 24 metus vadovavo Romos Kurijos svarbiajai Tikėjimo doktrinos kongregacijai ir buvo viešojo dėmesio centre. Todėl jo mokymas ir nuostatos dėl esminių Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo dalykų yra gerai žinomos, ir komentatoriai iš anksto bando nuspėti prasidėjusio pontifikato pagrindinius akcentus.

Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingos pastaraisiais mėnesiais Benedikto XVI – tuomet dar kardinolo Jozefo Ratcingerio – išreikštos mintys dėl dogmatiškojo sekuliarizmo plėtros Europoje pavojų. Naujojo Popiežiaus vadovaujama Katalikų Bažnyčia, kaip atrodo, nesusitaikys su laicistų bandomu primesti XXI amžiaus „pokrikščioniškosios Europos“ apibrėžimu ir dės visas pastangas senojo žemyno reevangelizacijai. „Europos krikščioniškasis paveldas yra raktas į pagarbą žmogiškajam orumui ir kontinento civilizacijos išlikimą“, - yra pabrėžęs kardinolas J.Ratcingeris.

Visuomenės be Dievo kūrimas kelia pavojų civilizacijai

Štai balandžio 1 dieną, priimdamas jam paskirtą Šv. Benedikto premiją už gyvybės ir šeimos skatinimą Europoje, kurią įsteigė Subiako fondas „Už gyvybę ir šeimą“, tuometis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas savo kalboje plačiai nušvietė susidariusią dabartinę kultūros ir tapatumo krizę mūsų žemyne, ypač pabrėždamas siekį išstumti Dievą iš viešojo gyvenimo, įvardijant Jį tik kaip praeities kultūros „subjektyvią realybę“. Anot kardinolo J.Ratcingerio (naujojo popiežiaus Benedikto XVI), šis nusistatymas neturi nieko bendra su tolerancija, kada norima apsaugoti ateistų ir agnostikų ar „neteistinių religijų“ teises, bet yra daugiau dogmatiškumo bruožus įgyjančio reliatyvizmo pasekmė.

Pagal šią nuostatą, žmogiškasis pažinimas yra neva pasiekęs tokį lygį, kad į krikščioniškąjį moralės mokymą žiūrima tik kaip būdingą vienam iš žmonijos vystymosi etapų, kuris turi užleisti vietą kitam, labiau priimtinam, todėl gali būti reliatyvizuojamas. Einant šiuo absurdišku keliu, „mes jau nebegalime tvirtinti, kad homoseksualūs santykiai yra, kaip moko Katalikų Bažnyčia, objektyvi netvarka žmogiškosios egzistencijos struktūroje“, sakė kardinolas J.Ratcingeris. Jis pažymėjo, jog perspektyvoje iškyla pavojus ir Bažnyčios kanoninei autonomijai, nes, pavyzdžiui, tas „faktas, jog Bažnyčia yra įsitikinusi, kad neturi teisės suteikti kunigystės šventimus moterims, dabar, kai kurių nuomone, yra nesuderinama su Europos Konstitucija“.

Tokias pasekmes sukėlė Europoje išsivysčiusi perdėtai sekuliari kultūra, kuri anksčiau žmonijai visiškai nepriimtinu būdu „Dievą atskiria nuo viešojo sąmoningumo, arba Jį bandydama visiškai paneigti, arba tvirtindama, kad Jo egzistencija negali būti įrodyta, nėra garantuota, todėl netinkama viešajam gyvenimui“. Tokios pastangos „kurti žmonių bendruomenę absoliučiai be Dievo“ atvedė į paradoksalų reiškinį, kai, vykstant mokslo ir technologijos pažangai, žmonių „moralinė energija“ nuolat silpnėjo, iškeldama rimtą pavojų pačiam Vakarų civilizacijos išlikimui. Kardinolas J.Ratcingeris tuomet nurodė du šios grėsmės aspektus: tarptautinio terorizmo pavojų, kuris gali suardyti visą tarptautinių santykių audinį, ir manipuliavimą žmogiškąja gyvybe pačioje jos versmėje.

„Tam, kad išliktume, mums reikalingos šaknys“, o Europos civilizacijos šaknys glūdi krikščioniškoje religijoje. Tvirtas Bažnyčios mokymo laikymasis yra žmogiškojo orumo išsaugojimo garantija. „Tik kuriamoji mintis, išreikšta nukryžiuotame Dieve, kaip meilėje, gali realiai parodyti mums kelią“, - pažymėjo tuometinis kardinolas J.Ratcingeris. Žmogui iš savo žvilgsnio niekada nereikia išleisti Dievo, mokytis iš Jo „tikrojo žmoniškumo“, kuris yra įprasminamas glaudžiame Dievo ir žmogaus ryšyje.

Suabsoliutinta laisvė netenka moralinių kriterijų

Kitame katalikiškoje žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusiame pasisakyme tuometis kardinolas J.Ratcingeris vėl pabrėžė Europos civilizacijos krikščioniškųjų šaknų išsaugojimo svarbą. Kalbėdamas Romos katalikiškajame Laterano universitete gruodžio viduryje surengtuose debatuose pristatant Italijos senato pirmininko Marčelo Pera knygą „Senza Radici: Europa, Relativizmo, Cristianesimo, Islam“ („Be šaknų: Europa, Reliatyvizmas, Krikščionybė ir Islamas“), kardinolas pabrėžė, kad kiekvienam, taip pat ir kultūros medžiui reikalingos šaknys, be kurių jis negali visaverčiai egzistuoti.

„Sekuliari kultūra, kada ji atskiria save nuo šaknų, tampa dogmatiška ir praranda savo moralinę jėgą“, - aiškino tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas. Tokioje aplinkoje išugdytas intelektas išlaiko vien tik savo funkcines bei technines savybes, bet ne moralinio vertinimo gebėjimus, o be pastarųjų ir „laisvė tampa karikatūra pačiai sau“. Kardinolas J.Ratcingeris, kuris balandžio 19 dienos konklavoje kardinolų buvo išrinktas popiežiumi Benediktu XVI, paaiškino, jog šiandien vyrauja mintis, kad jeigu kažkas „gali“ būti padaryta, tai tada „turi būti“ padaryta.

Šiuo atveju laisvė tampa visišku absoliutu ir, atsieta nuo atsakomybės, daugiau nebeturi moralinių kriterijų. „Taigi kai „galėjimas daryti“ tampa beatodairišku „darymu“, neatsižvelgiant į etinius reikalavimus, žmogiškumas naikina pats save ir praranda savąjį orumą“, - tvirtino tuometinis kardinolas. Jis pabrėžė, kad, ypač po komunizmo žlugimo bei vadinamosios „1968 metų jaunimo revoliucijos“, Vakarų Europoje susidarė dvasinė tuštuma, todėl moralinį atsinaujinimą praktiškai tenka pradėti iš naujo.

Tai darydama Bažnyčia savo mokymu remiasi žmogiškąja išmintimi, „kuri turi moralinį gebėjimą būti pažadinta iš snaudulio“. Reikia sugrįžti prie to, kas anksčiau buvo vadinama „sveiku protu“, mobilizuojant krikščionybės įtikinėjimo galias, kartu, žinoma, rodant pagarbą tiems žmonėms, kurie neturi tikėjimo dovanos. „Bažnyčia gimė kaip kankinių bendruomenė, o ne kaip valstybinė religija, - sakė kardinolas J.Ratcingeris. – Ji neturi kito įrankio vesti žmonėms, išskyrus įtikinimo galią: Dievas pats yra protas ir meilė, todėl tikėti į Dievą „Logos“, vadinasi, tikėti į Dievą, kuris sukūrė protą ir sukūrė iš meilės“.

Jis pastebėjo, kad sekuliarizuotoje Europoje pliuralizmo sąlygomis yra galimas tikinčiųjų ir netikinčiųjų bei kitų religijų išpažinėjų bendradarbiavimas ieškant bendro moralumo, kuris turėtų remtis prigimtinės teisės studijomis. „Mes turime vėl nagrinėti prigimtinę teisę, - galbūt tam reikalingas kitas pavadinimas, – tačiau reikalinga identifikuoti jos pagrindus, kad būtų nustatytos bendros atsakomybės tarp katalikų ir nuo tikėjimo nutolusių (sekuliarizuotų) asmenų“, - sakė kardinolas J.Ratcingeris. Jis priminė, kad prigimtinė teisė yra nepriklausoma nuo tikėjimo: „tikėjimas gali padėti ją rasti, bet tos priklausomybės nėra“, todėl šioje srityje visiškai yra galimas tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendradarbiavimas.

Sekuliarizmas transformuojasi į dogmatinę ideologiją

Lapkričio pabaigoje tuomečio Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto kardinolo J.Ratcingerio duotame interviu Vatikano radijui atsispindėjo Bažnyčios sluoksniuose išreikštas pasipiktinimas dėl italo kataliko politiko Roko Butiljonės kandidatūros atmetimo Europos Parlamente aukštoms pareigoms Europos Komisijoje, nes jis viešai nurodė savo krikščioniškas pažiūras. Iki šiol netgi pasaulietinė valstybė stengėsi laikytis aiškaus neutralumo pasaulėžiūros ir religinių įsitikinimų klausimais, tačiau dabar šis sekuliarizmas „transformuojasi į savitą dogmatinę ideologiją“, kuri religinių įsitikinimų viešos saviraiškos nebenori toleruoti.

Dėl to „laicizmas daugiau nebegarantuoja laisvės skirtingoms tikyboms, nes pats save įtvirtina kaip ideologiją, kuri bando primesti, kaip mes turime galvoti, sakė kardinolas J.Ratcingeris. Taigi Europos Sąjungoje, krikščioniškosios civilizacijos lopšyje, daugiau nebėra tikrumo, kad krikščioniškų pažiūrų asmenys būtų pakenčiami, ypač atsakingose pareigose. „Aš manau, kad šį reiškinį reikėtų gerai apsvarstyti. Atrodo, jog tai, kas turėtų būti garantuojama, kai visuotinė laisvė dabar transformuojasi į ideologiją, kuri įgyja dogmatizmo bruožų, ir kelia pavojų religijos laisvei“, - pastebėjo tuometis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas. Beje, jį išrinkus popiežiumi Benediktu XVI, sveikinimai iš Europos Sąjungos vadovybės atėjo gerokai pavėlavę. Taip pat Briuselyje ilgai ginčytasi, ar verta pagerbti mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II atminimą.

Palyginęs Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų valstybinio sekuliarumo modelius, kardinolas J.Ratcingeris pripažino, jog pastarasis yra geresnis, tuo tarpu Europa iki šiol negali išsivaduoti iš vadinamojo „cezaropapizmo“. Galbūt šis skirtumas yra susijęs su istorija, nes į Ameriką praeityje imigravo tie žmonės, kurie nenorėjo valstybinės Bažnyčios ir sąmoningai įtvirtino, kad valstybė negali primesti vieno ar kito iš religinių požiūrių, kaip tai buvo senojoje Europoje, kur realiai egzistavo valstybinės religijos.

Tačiau, skirtingai nuo dabartinės Europos, kurioje valstybinis neutralumas religijai dažnai reiškia bandymą ją nustumti į privačią sferą, nepaliekant galimybės viešai saviraiškai (ypač Prancūzijoje), Jungtinėse Valstijose šis neutralumas ne tik garantuoja Bažnyčiai organizacinę laisvę, bet ir užtikrina jos veikimą viešumoje. „Šiuo požiūriu, be abejonės, galima pasimokyti iš Jungtinių Valstijų, – nurodė kardinolas J.Ratcingeris, - nes ten valstybė palieka erdvės religijai, kuri nėra primetama, bet valstybės dėka gali egzistuoti kaip viešoji kūrybinė jėga iš tikrųjų pozityviai“.

Pripažinęs, kad sekuliarioje Europoje tikėjimą praktikuojantys krikščionys yra tapę mažuma, tuometinis kardinolas J.Ratcingeris priminė žymaus istoriko Arnoldo Toinbio tvirtinimą, jog visuomenės lemtis visuomet priklauso nuo kūrybinių mažumų veikimo. „Krikščionys turi į save žiūrėti kaip į šios rūšies kūrybinę mažumą ir kuo galėdami prisidėti, kad Europa galėtų atgaivinti tai, kas yra geriausia iš jos paveldo, ir taip būti naudinga visai žmonijai“.

Homoseksualų santuokų pripažinimo destruktyvumas

Pagaliau verta prisiminti tuometinio kardinolo J.Ratcingerio plačiai komentuotą lapkričio 19 dienos interviu Romoje leidžiamam dienraščiui „La Republica“, kuriame kartu su bendraisiais sekuliarizmo klausimais aptariami Ispanijoje ir kitose Europos šalyse išryškėję siekiai įteisinti homoseksualų santuoką. Tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas pabrėžė, kad civilinis gėjų ir lesbiečių santuokų pripažinimas nepadės patiems homoseksualams ir suvaidins destruktyvų vaidmenį tiek tradicinei šeimai, tiek ir visai visuomenei.

Jis pastebėjo, kad pastarųjų metų įstatyminės iniciatyvos dėl homoseksualų santuokų pripažinimo atspindi bendrąją šių dienų tendenciją, kuri suardo prigimtinį ryšį tarp seksualumo ir vaisingumo. Šiuo atžvilgiu kontracepcija, kuri iš pradžių buvo skirta „tik“ sunkioms situacijoms, realiai sukėlė „plataus masto antropologinę revoliuciją“, sakė kardinolas J.Ratcingeris. Ši tendencija „atskyrė mus nuo visų didžiųjų kultūrų, kuriose visada buvo pripažįstama ypatinga seksualumo reikšmė: vyras ir moteris yra sukurti, kad per savo ryšį kartu būtų žmonijos ateities garantai, garantai ne tik fiziniai, bet ir moraliniai“.

Kardinolas J.Ratcingeris minėtame interviu pabrėžė, kad Bažnyčia rodo „didelę pagarbą“ homoseksualams, kaip žmonėms, kurie „kenčia ir kurie nori rasti savąjį teisingo gyvenimo būdą“. Tačiau, jo įsitikinimu, teisinių formų vadinamajai homoseksualų santuokai sukūrimas jiems nepadės spręsti jų sunkios padėties problemų, o visai visuomenei turės labai neigiamą poveikį. Reikalas tas, kad priimtas įstatymas dažniausiai turi ir moralines pasekmes, nes žmonės įpratę galvoti, jog tai, ką leidžia įstatymas, visada yra ir moraliai pateisinama. „Todėl jeigu vertinsime šią (homoseksualų) sąjungą kaip daugiau ar mažiau ekvivalentišką santuokai, mes turėsime visuomenę, kuri daugiau nepripažįsta nei specifinės šeimos prigimties, nei jos fundamentalios paskirties užtikrinti tęstinumą žmonių bendruomenei“, - aiškino tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas.

Duotame interviu jis vėl pastebėjo, kad pastangos įteisinti homoseksualų santuoką yra tik vienas iš pavyzdžių, kokius didelius iššūkius agresyvusis sekuliarizmas kelia krikščioniškajai Europos kultūrai. „Teisingas pasaulietiškumas įtvirtina religijos laisvę, valstybė neprimeta religijos, bet suteikia jai erdvę su atsakomybe pilietinei visuomenei ir taip sudaro sąlygas jai būti faktoriumi kuriant visuomenę“, - aiškino kardinolas J.Ratcingeris. Tačiau dabartinis sekuliarizmas su jam būdingu radikalumu vis labiau praranda tolerantiškumą ir „transformuojasi į ideologiją, kuri primetama per politiką ir kuri nepalieka viešosios erdvės katalikiškai ar krikščioniškajai vizijai“. Esant tokiai padėčiai Bažnyčia ir visa krikščionių bendruomenė „turi ginti religijos laisvę nuo primetimo tos ideologijos, kuri pateikiama, lyg būtų vienintelis racionalumo balsas“, pažymėjo tuometinis kardinolas, dabar tapęs popiežiumi Benediktu XVI.

Interviu jis taip pat nurodė, kad, nepaisant susirūpinimą keliančių ženklų dėl religingumo nykimo Europoje, vis dėlto „tikėjimas nėra miręs“ mūsų žemyne. „Aš esu tikras, kad, netgi daugiakultūrinės visuomenės kontekste ir vykstant tiems didiesiems debatams, krikščionių tikėjimas liks svarbus faktorius, gebantis suteikti moralinį ir kultūrinį tvirtumą kontinentui“, - sakė kardinolas J.Ratcingeris.

© 2005 "XXI amžius"