Atnaujintas 2005 balandžio 27 d.
Nr.32
(1333)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Kraičio skrynioje“ –
tautos kultūros lobiai

Rūta JONUŠKIENĖ

Šventės „Atverkim kraičio
skrynią“ organizatorė Laimutė
Kulakauskienė su ansamblių
vadovais Zigmu Sliesoriūnu,
Elena Kiškiene, Sigute
Mudinienė ir Liuda Griciuviene

Kol šventasis Jurgis dar neatrakino žemės ir neprasidėjo didieji pavasario darbai, pamiklinti kojų, pasiklausyti, ar darniai skamba dainos, pasižiūrėti, ar nesudūlėjo skryniose laikomi spalvingi tautiniai drabužiai, į Utenos Aukštakalnio pagrindinę mokyklą susirinko folkloriniai ansambliai. Į jau ketvirtus metus vykstančią šventę „Atverkim kraičio skrynią“ juos pakvietė Utenos mokytojų folkloro kolektyvas „Levindra“ ir nenuilstančioji jo vadovė mokytoja Laimutė Kulalauskienė.

Liaudies dainas dainavo, ratelių ėjo ir šoko ne tik „Levindra“, bet ir Utenos kultūros centro folklorinis ansamblis „Utauta“, vadovaujamas Liudos Griciuvienės, lopšelio-darželio „Želmenėlis“ folklorinis ansamblis „Kupolytė“, vadovaujamas Elenos Riškienės, Ignalinos etnokultūros centro folklorinis ansamblis „Čiulbutė“, vadovaujamas Sigutės Mudinienės, Kauno tautinių šokių kolektyvas „Ainiai“, vadovaujamas Zigmo Sliesoriūno. Armonika smagiai griežė liaudies muzikantas Valentas Treinys.

Smagu, kai draugėn susirenka būrys žmonių, kuriuos vienija didelė meilė savo krašto kultūrai – dainai, šokiui, tarmiškam žodžiui. Dar smagiau, kad tą meilę suaugusieji perduoda vaikams. Būtent dėl to ir žiūrovai, ir renginio dalyviai karščiausiai plojo jauniesiems „Kupolytės“ dainininkams, nuoširdžiai dainavusiems, šokusiems, žaidimus žaidusiems, draugiškai besipravardžiavusiems. Jų pasirodymas – puiki vaikams skirta tautosakos pamokėlė – smagus, originalus, linksmas, nė kiek ne prastesnis už suaugusiųjų ansamblio narių pasirodymą.

„Kupolytė“ per dešimt gyvavimo metų užaugino keliasdešimt skardžiabalsių dainininkų, koncertavo įvairiose šventėse ir renginiuose, o ansamblio pagal visas tradicijas švenčiamos Jurginės, Joninės, Martyno diena ir kitos šventės tapo mokomąja medžiaga daugeliui Lietuvos pedagogų.

Populiarindami Rytų Aukštaitijos krašto autentišką liaudies kultūrą, beveik visą Europą išmaišė „Utautos“ ansambliečiai, jau penkiolika metų vienijami noro puoselėti ir garsinti dvasios lobius, perimtus iš tėvų ir senelių lūpų. Laimučio Kirilausko vadovaujama „Utautos“ kapelija atlieka tik aukštaitišką muziką, šokėjai šoka tik šio krašto šokius ir žaidimus, o dainos skamba tos, kurios prieš kelias dešimtis, o gal ir šimtus metų skambėjo mūsų kaimuose ir kaimeliuose.

Kauno tautinių šokių kolektyvas „Ainiai“ gyvuoja jau trisdešimt metų ir visus tuos metus jam vadovauja Zigmas Sliesoraitis. Kolektyvas dalyvauja visose respublikinėse ir Kauno miesto dainų ir šokių šventėse, turi daug draugų šalyje ir užsienyje, rengia tradicinį liaudies šokių festivalį „Ei, senoliai, patrepsėkit“, į kurį pernai buvo pakvietę ir „Levindros“ ansamblį.

„Mūsų repertuare viskas tik „ignalinska“ – dainos, šokiai, pasakojimai, seniausius laikus menančios sutartinės,“ – pasakojo Ignalinos etnokultūros centro folklorinio ansamblio „Čiulbutė“ vadovė S.Mudinienė, penktus metus vadovaujanti kolektyvui. Pasak jos, „Čiulbutės“ vardas parinktas neatsitiktinai – Ignalinos krašte čiulbutėmis vadinami visi – ir vyriški, ir moteriški – giedantys paukšteliai.

Utenos mokytojų ansamblis „Levindra“ pernai atšventė kūrybinės veiklos dvidešimt metų, o ansamblio vadovės L.Kulakauskienės darbas įvertintas garbinga Utenos rajono kultūros ir meno premija. Levindriečiai – Pasaulio lietuvių dainų švenčių Vilniuje ir Kanadoje dalyviai. Jų atliekamų dainų klausėsi bei šokiams plojo ne tik įvairių Lietuvos regionų, bet ir užsienio šalių žiūrovai.

Utenos rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Panavas, įteikdamas renginyje dalyvavusiems folkloro ansambliams ir jų vadovams padėkos raštus, iš širdies džiaugėsi liaudies kūryba, kuri lietuvio dvasiai visada buvo ir iki šiol tebėra gyvoji versmė, trykštanti iš tautos gelmių, saugoma kraičio skryniose ir širdyse. Tikrosios vertybės – kaip aukso grynuolis, kaip tyra dvasios srovė, neleidžianti užmiršti, kas mes esame ir iš kur atėjome.

Utena

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija