Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ant laisvės aukuro paaukoti gyvenimai

Algimantas MALINIONIS

Prie paminklo partizanui Juozui Traskauskui-Jūreiviui. Stovi dešinėje Matilda Varnagirienė

Apie sovietinių okupantų juodus darbus ir savo krašto patriotų narsią kovą daug yra rašyta periodinėje spaudoje, išleista nemaža knygų, tačiau ši tema neišsemiama. Neturi nueiti užmarštin tų laikų įvykiai: jie turi išlikti ateities kartoms. Nenumaldomai retėja gyvų liudytojų gretos. Jie vienas po kito iškeliauja Amžinybėn, nusinešdami užmarštin savo baisių išgyvenimų patirtį. Viena tokių išlikusių pokario siaubingų įvykių ir didvyriškų kovų liudininkė – Matilda Traskauskaitė-Matulaitienė- Varnagirienė.

Marijampolės apskrities Liudvinavo valsčiaus Pasudonių kaime, 43 ha ūkyje, gražiai ir pasiturinčiai gyveno darbšti Vinco Traskausko ir Elzbietos Traskauskienės-Vaučeskaitės šeima ir du jų vaikai – dukra Matilda su savo vyru Vincu Matulaičiu bei sūnus Juozas.

Traskauskų šeima buvo ne tik pavyzdingi ūkininkai, bet ir Lietuvos patriotai. Jau pirmosios sovietų okupacijos metais (1940-1941) Vincas Traskauskas su žentu V.Matulaičiu įsitraukė į pogrindinę veiklą, o prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui abu dalyvavo Birželio sukilime, kovojo LAF-o (Lietuvos aktyvistų fronto) karių gretose Liudvinavo apylinkėse. Aktyviai kovojo su besitraukiančios raudonosios armijos plėšikaujančiais kareiviais bei vietiniais jų talkininkais – komunistais.

Deja, „šviesaus rytojaus“ kūrėjai buvo išsinešdinę neilgam. 1944 metų vasarą vis grėsmingiau iš Rytų artėjo artilerijos kanonada. Traskauskų šeima nesitraukė į Vakarus ir pasiliko savo namuose. Liudvinavo apylinkes užplūdo sužvėrėję, nuskurę ir kraujo ištroškę „išvaduotojai“. 1944 metų rugsėjį okupantai, padedami vietinių stribų, suėmė V.Traskauską ir dukros Matildos vyrą V.Matulaitį. Per didelį vargą Matilda surado savo vyrą ir tėvą Marijampolėje. Tačiau neilgai jai teko važinėti į Marijampolę. Netrukus jos vyras ir tėvas išgabenami į Tursučių kaimą, esantį už devynių kilometrų nuo Marijampolės, o po trijų mėnesių abu įgrūsti į saugumo rūsius Vilniuje.

Transporto nuvažiuoti į Vilnių nebuvo. Padėjo V.Traskausko pusbrolis rašytojas Kazys Boruta. Su bendro likimo draugėmis Matilda gabeno į Vilnių saviškiams maistą. Tačiau Stalino mėsmalė dirbo greitai: jau 1945 metų kovą abu suimtuosius nuteisė: V.Traskauską mirties bausme (vėliau pakeitė 20 metų kalėjimo), V.Matulaitį – dešimt metų. Tų pačių metų balandį V.Traskauskas mirė Lukiškių kalėjime, o V.Matulaitis lapkričio mėnesį, išvežtas į Ucht-Komi lagerius.

Likusieji Traskauskų šeimos nariai po jų artimųjų mirties sulaukė dar žiauresnio okupantų bei stribų persekiojimo ir teroro. Prasidėjo plėšimai, vadinami nubuožinimu. Atėmė visus gyvulius, paliko tik vieną karvę ir kiaulę. Namuose nesiliovė kratos, kurių metu apgirtę stribai atimdavo maistą, vertingesnius daiktus, vadindavo nelaimingus žmones „banditais“ ir „buožėmis“.

Tuo metu Traskauskų sūnus Juozas Traskauskas mokėsi Marijampolės pirmosios vidurinės mokyklos septintoje klasėje, bet ir virš jo jau telkėsi juodi debesys. Pirmiausia jį pašalino iš mokyklos. Juozas įsidarbino Liudvinavo pašte, bet okupantų pakalikai nepaliko ramybėje: jį nuolat tardė, daužė. 1946 metais Juozas buvo paimtas į sovietų armiją, kurioje su kitais dalinio kareiviais statė Kaune Vilijampolės tiltą. Tačiau lietuvio patrioto širdis neleido tarnauti okupanto kariuomenėje. 1947 metų pradžioje jis pabėgo iš sovietų armijos, o vasarį įsitraukė į laisvės kovotojų gretas ir tapo partizanu, slapyvardžiu Jūreivis. Prasidėjo kupinas pavojų ir sunkumų partizano gyvenimas. Dar ir šiandien Liudvinavo ir Kalvarijos apylinkių vyresnio amžiaus žmonės gerai prisimena šį šaunų kovotoją, ištikimą Tėvynės sūnų.

Traskauskų sodyboje nuo pat partizaninės kovos Liudvinavo apylinkėse pradžios buvo įrengtos net trys slėptuvės: viena klojime tarp sienų (čia buvo laikomi ginklai ir maistas), kitos dvi – gyvenamajame name, iš kurių viena taip pat įrengta tarp sienų (iš pastarosios buvo išėjimas į kitą bunkerį, o iš jo padaryta anga išeiti į lauką).

Traskauskų namuose bemaž nuolat gyveno aštuoni partizanai. M.Traskauskaitė-Matulaitienė, padedama savo motinos, ruošė jiems maistą, skalbė, atliko įvairius partizanų pavedimus ir pamažu tapo jų ryšininke. Kaip brolį partizaną, taip ir jo seserį, tapusią ryšininke, užgulė visi pogrindžio kovos pavojai ir vargai. Ne vieną kartą Matildai teko vežimais vežti maistą partizanams į Vilkaviškio rajono Gražiškių apylinkes.

Pagaliau atėjo metas, kai Matildai ir jos motinai teko palikti savo namus. Matilda prisiglaudė pas dėdę Vilkaviškio rajone, Dambaukos kaime, netoli karo nuniokotų Bartininkų. Dėdės namai taip pat teikė prieglobstį partizanams. Namuose buvo įrengta slėptuvė. Ir čia Matilda su savo pussesere Genovaite Vaučeskaite globojo partizanus, tapo jų ryšininkėmis. Deja, neilgai. Saugumas surado partizanų slėptuvę, suėmė šeimininką, jo du sūnus, o su jais kartu ir Matilda. Ištikima partizanų ryšininkė pirmą kartą patyrė žiaurius čekistų kankinimus: daužymą šautuvu, mušimą, jai sužalojo kojas. Saugumiečiai ją bandė užverbuoti. Kito kelio ištrūkti iš budelių rankų nebuvo: Matilda davė tariamą sutikimą jiems dirbti. Išleista keliavo ieškoti naujo prieglobsčio pas gimines netoli Kalvarijos, Mikalaukos kaime. Iškankintai moteriai nuo sumušimo abi kojos buvo išbertos mažom votim (ant vienos kojos priskaičiavo net 39 tokias žaizdeles). Bet jaunystė ir laikas nugalėjo: kojos išgijo, ir žaizdos daugiau neatsivėrė.

Kalvarijoje Matilda susitiko su broliu partizanu Juozu-Jūreiviu, kuris, padedamas savo bendražygių, Daugų apylinkėse padarė jai pasą. Gavusi naują Tautkėnaitės pavardę atmintinai išmoko savo naują „biografiją“. Netrukus tai pravertė pakliuvus į saugumiečių rankas. Išsisuko, bet toliau gyventi šiose vietose darėsi pavojinga. Pasiėmusi savo šešiametę dukrytę Laimutę, nuvyko į Vilnių, kur, padedama Aldonos Kubiliūtės (kilusios iš Suvalkėlių kaimo netoli Kalvarijos), įsidarbino medicinos seserų mokyklos valgykloje. Deja, ramus gyvenimas tęsėsi neilgai. Matilda laiptinėje sutiko iš to paties kaimo kilusią Nešukaitytę, kuri ją atpažino ir pranešė saugumui. Tris dienas pasislapčiusi, Matilda pasiėmė savo dukrytę ir iškeliavo į savo kraštus, tikėdamasi sutikti brolį. Ir šiandien su siaubu ji prisimena šią kelionę. Jau važiuodama traukiniu iš Vilniaus ji pasijuto sekama. Tais laikais tiesioginiai traukiniai iš Vilniaus į Marijampolę nevažinėjo, tekdavo Kaune persėsti į kitą. Perkant bilietus Vilniaus geležinkelio stotyje prisistatė leitenantas saugumietis ir paklausė Matildos, ar važiuojanti viena. Jam buvo atsakyta, kad viena. Kauno geležinkelio stotyje, pasinaudojus tamsa (buvo antra valanda nakties), pavyko įsimaišyti tarp žmonių minios ir pabėgti. Atsidūrė kapinėse, esančiose Vytauto gatvėje. Ten susidraskė kojas į spygliuotas vielas, bet fizinio skausmo nejautė, jį nugalėjo sielvartas ir išgyvenimas dėl pasilikusios geležinkelio stotyje šešiametės dukrelės. Motina blaškėsi kapinėse ir šalia jų iki ketvirtos valandos ryto. Tuo metu pro šalį ėjo vyras ir moteris. Atsidūrusi beviltiškoje padėtyje Matilda rizikuoja ir užklausia nepažįstamų praeivių, kur jie važiuoja. Gavusi atsakymą, kad jie važiuoja į Marijampolę, kreipėsi į juos: „Esu ištrūkusi iš čekistų rankų, bet mano maža dukrelė pasilikusi geležinkelio stotyje“. Parodė nepažįstamiesiems savo kruvinas kojas, nusakė, kurioje geležinkelio stoties vietoje sėdi jos dukrelė, kaip apsirengusi. Padavė jiems du bilietus ir paprašė, kad dukrelę nuvežtų į Marijampolę, pas tetą. Matilda niekuomet nesužinojo, kas tie dori žmonės, kurie, išgirdę motinos širdies šauksmą, jos dukrelę nuvežė ir paliko nurodytu adresu.

Išsiskyrusi su žmonėmis, kuriems patikėjo savo dukrą Laimutę, Matilda nuėjo pas Nataliją Kubilūtę. Čia keletą dienų pailsėjo ir toliau – kelionė sunkvežimiu į Marijampolę. Ten, užėjusi pas tetą ir radusi savo dukrytę, bent laikinai nusiramino. Iš Marijampolės, lydima Genovaitės Kubiliūtės (jau minėtų Kubiliūčių sesuo), nutaria važiuoti pas Eugeniją Steponavičienę-Malinionytę, kuri su šeima gyveno Kalvarijos geležinkelio stoties darbuotojų name. Tačiau, vos užėjus pas E.Steponavičienę, pamatė, kad namas jau supamas saugumiečių. Matilda skubiai pasislėpė po lova. Nelaimei, lauke buvo šlapia ir, perbėgus per kambarį, liko šlapių kojų padų pėdsakai. Šeimininkė E.Steponavičienė, sučiupusi šlapią skudurą, drebančiom rankom skubiai pradėjo šluostyti kambario grindis, o pamačiusi, kad bėglės kojos kyšo iš po lovos, jas pastūmė. Matilda ir šiandien prisimena, kaip lindėdama po lova drebančiom lūpom kalbėjo „Sveika Marija“. Bet, kaip sakoma, bėda nevaikšto viena. Skubėdama pasislėpti Matilda ant stalo paliko rankinuką, kuriame buvo tikrasis pasas. Kareiviams paklausus, iš kur čia atsiradęs rankinukas, E.Steponavičienė pasakė, kad radusi lauke pamestą. Dievas persekiotojams sumaišė protą: po lova pasižiūrėti nesusiprato, o rastą rankinuką su pasu pasiėmė, įpareigoję E.Steponavičienę ateiti jo pasiimti į saugumą.

Netoli nuo Kalvarijos geležinkelio stoties, Molinės kaime, pas partizanų rėmėją Vincą Malinionį-Genį Matilda susitiko savo brolį partizaną Jūreivį, kuris pasirūpino, kad sesuo galėtų išvažiuoti į Klaipėdą. V.Malinionis nugabeno ją į Marijampolę, pas tetą, atsisveikinti su dukrele. Tačiau išsisukti iš okupantų gniaužtų nebuvo lemta: Matildą, apsistojusią kelioms dienoms, pastebėjo tetos kaimynas ir pranešė saugumui. Po kelių dienų išėjusią iš tvartuko, kur jinai miegodavo, pasitiko du čekistai, pareikalavo atiduoti ginklą. Ginklo ji neturėjo. Pas tetą buvo padaryta krata, bet nieko neradę tetą paliko ramybėje, o Matildą suėmė.

Prasidėjo tardymai. Labiausiai čekistams rūpėjo sužinoti, kur slepiasi brolis Juozas-Jūreivis, kuris prieš kelias savaites spaudžiant 40 laipsnių šalčiui, užkluptas saugumo ir besitraukdamas nušalo abiejų rankų pirštus, kuriuos teko amputuoti. Saugumiečiai įtarė, kad tame pačiame name, kur į jų rankas įkliuvo Matilda, gyvenęs gydytojas Insoda palaiko ryšį su partizanais ir jis galėjęs padėti nelaimėn patekusiam Jūreiviui. Čekistai tardė Matildą įprastu jiems metodu, t.y. mušdami reikalavo išduoti brolį partizaną, o taip pat parodyti gydytojo Insodos išrašytus partizanui receptus vaistams.

Matilda tris kartus buvo primušta iki sąmonės netekimo. Praradusią sąmonę moterį, apipylę šaltu vandeniu, atgaivindavo ir vėl iš naujo daužydami tardė. Stebėtis reikia šios moters stiprybe, bet vis dėlto žiaurumas ir brutali jėga paėmė viršų: Matilda nuo nuolatinio galvos daužymo išprotėjo.

Praradusią protą moterį iš Marijampolės išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimo ligoninę. Čia prasidėjo gydymas elektros šokais.

Pradėjusią atgauti protą Matildą išvežė į Maskvą ir patalpino kartu su kitomis panašaus likimo kalinėmis. Ten laikė be jokio užsiėmimo, tad laiką paįvairindavo siūdama sagas kaliniams į drabužius. Galutinai pasveikusią ją gražino į Marijampolės kalėjimo vienutę. Vėl tardymai, bet šį kartą jau nebemušė. Tardymus tęsė pagyvenęs rusas Šumilovas, kuris vis žadėdavo stalininę „premiją“ – 25 metus kalėjimo. Pažadas buvo ištesėtas: Matilda nuteisiama 25 metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Prasidėjo lagerių golgota. Po teismo, jei jį taip galima pavadinti, buvo išvežta į Kazachstaną, į Žeskasgano lagerius. Pirmus metus teko dirbti plytinėje. Dirbo pamainom: vieną savaitę po 12 valandų dienos metu, kitą – naktimis. Karštis plytinėje buvo neapsakomas (40 laipsnių karščio). Kalinių drabužiai mirkdavo nuo prakaito. Jei neišdirbdavo nustatytos normos, taikydavo keistas bausmes: atimdavo ir parduodavo gautus iš Lietuvos siuntinius. Matildai motina ir kaimynė Kastutė Abruzevičienė iš tėviškės atsiųsdavo po penkis siuntinius per metus.

Kalinius persekiojo įvairios ligos, o ypač šiltinė. Neišdirbusi nė metų Matilda suserga šiltine. Tris mėnesius teko gulėti ligoninėje, kur maitino tik avižų klijumi. Nuo ligos ir tokio maitinimo organizmas visiškai išseko. Gelbėjo tiktai motinos atsiunčiami siuntiniai, kuriuos, sužinojusi, kad serga dukra, siųsdavo dažnokai, nors jos pačios persekiojamos ir beieškančios pas gerus žmones prieglobsčio, gyvenimas buvo nepavydėtinas.

Po tokio „gydymo“ bei maitinimo Matilda iš ligoninės išėjo visiškai nusilpusi ir sunkesniam darbui jau netiko. Todėl truputį sustiprėjusią pasiuntė valyti sekciją, kurioje laikė 150 konclagerio vergių. Lageryje buvo trys lagpunktai: du vyrų ir vienas moterų, iš viso 15 tūkst. žmonių.

1954 metais šiame lageryje įvyko sukilimas, kuriam pradžią davė toks įvykis: girti konvojininkai arti moterų privedė vyrų koloną, kurie neiškentę kiekvienas pasveikino savo tautietes. Įsiutę sargybiniai liepė vyrams sėstis ant žemės, bet jie nepakluso. Vienas iš sužvėrėjusių konvojininkų pradėjo šaudyti ir nušovė aštuoniolika vyrų. Buvo ir sužeistų.

Nepakeliamos gyvenimo sąlygos, nuolatinis tyčiojimasis iš nelaimingų žmonių išsėmė jų kantrybę. Tarp kalinių buvo ir kare dalyvavusių kariškių.Vyrų zonoje kalėjo nuteistas laivyno pulkininkas Karičiovas, kuris kartu su keletu kitų buvusių kariškių ir ėmėsi vadovauti sukilimui.

Po to įvykio, kai buvo sušaudyti kaliniai, vyrai pusės metro storio ir trijų metrų aukščio mūro sienose išgriovė skyles, ir lagpunktai susivienijo. Vyrai virš lagerio savo zonoje iškėlė juodas vėliavas ir lagerio vadovybei pareiškė: „Jei šaudote nekaltus pavieniui, tai šaudykite mus visus“. Tarp vyrų ir moterų lagpunktų buvo ūkio lagpunktas, kuriame laikė maistą ir kitas materialines vertybes. Maisto sukilėliams pakako. Sukilimo dalyviai įvedė griežtą tvarką.

Sukilę vyrai ir moterys į darbą nėjo mėnesį. Po mėnesio vieną ankstų rytą, dar saulei neprašvitus, į lagerį įsiveržė tankai ir ginkluoti kareiviai. Tankai traiškė žmones. Kareiviai be paliovos šaudė į beginklius žmones. Pro buvusius tarp barakų šešių metrų pločio tarpus riedėjęs tankas pravažiuodamas užkabino Matildos suknelę, bet šalia stovėjusios likimo draugės ją sulaikė ir išplėšė iš mirties nagų.

Moterų lageryje aukų buvo mažiau negu vyrų. Kiek žmonių sutraiškė tankai ir iššaudė kareiviai, tiksliai nežinoma.

Po sukilimo numalšinimo visus lagerio gyventojus – vyrus ir moteris – sugrūdo po 50 žmonių į gyvulinius vagonus ir kalinius nugabeno į Taišeto lagerius, kur pasiuntė dirbti prie žėručio gamybos. Nusėdusios plaučiuose žėručio dulkės greitai palauždavo žmonių sveikatą, todėl ilgiau metų čia nelaikydavo. Metus atidirbus prie žėručio gamybos, Matildą pasiuntė į tarybinį ūkį. Ten šėrė kiaules, kurios buvo maitinamos geriau už žmones. Dar po kurio laiko Matildą pasiuntė dirbti virėja valgykloje. Čia ne tiktai ji pati atsigavo ir sustiprėjo, bet ir daug galėjo padėti nukamuotoms ir nusilpusioms savo tautietėms.

Pagaliau atėjo Chruščiovo laikų atšilimas. 1956 metais, prasidėjus kalinių amnestijai, į lagerį iš Maskvos atvykusi komisija Matildą išlaisvino ir leido grįžti į Lietuvą. Tėvynėje laukė ne tik atgautos laisvės džiaugsmai, bet reikėjo iš naujo pradėti gyvenimą. Brolio Juozo-Jūreivio jau nebebuvo gyvo. Jis žuvo 1952 metais Trobiškių kaime kartu su likimo draugu partizanu Ūkeliu – Saliamonu. Okupantai nepaliko ramybėje ir Matildos motinos. Po dukros įkalinimo, Traskauskienės atvažiavo vežti į Sibirą kartu su vaikaite Laimute. Joms davė nurodymą rengtis kelionėn. Rusų kareiviai, atvažiavę vežti nelaimingos moters, atsinešė daug degtinės. Susiradę užkandos visi nusigėrė, sargybinis užmigo. Tuo pasinaudojusi Traskauskienė pabėgo, bet paliko vaikaitę Laimutę, kurios nedrįso žadinti, kad neišgirstų kareiviai. Persekiojamai nejaunai moteriai, palikusiai savo namus ir visą turtą, ilgus metus teko klajoti po svetimus namus.

Grįžusi iš lagerių Matilda pradėjo rankioti sugriauto gyvenimo duženas ir klijuoti iš jų naują. 1959 metais ji ištekėjo už Varnagirio. Abu dirbo Liudvinavo pieninėje. Liudvinave įsikūrė jaukiame savo rankomis pastatytame name. Gimė sūnus Kęstutis ir dukra Jūratė. Tačiau Matildai ir toliau likimas siuntė naujus išbandymus. 1975 metais palaidojo savo motiną, 1988 metais mirtis išplėšė antrą vyrą, o 1995 metais Amžinybėn iškeliavo ir dukra Laimutė, iš kurios okupantai buvo atėmę nerūpestingą vaikystę.

Kaip ir daugeliui tos kartos žmonių, Matildai ir visai Traskauskų šeimai teko daug patirti okupantų ir savų parsidavėlių žiaurumų, jų išdavysčių. Tačiau persekiojamiems žmonėms išgyventi ir išlikti padėjo to meto žmonių solidarumas. Atsirasdavo nemažai žmonių, kurie, rizikuodami savo laisve ir net gyvybe, ištiesdavo pagalbos ranką patekusiems į nelaimę. Matilda įsitikinusi, kad jai išlikti padėjo tikėjimas Dievu ir patriotų pagalba. Šiandien neretai tenka išgirsti, kad lietuviams nebūdinga padėti nelaimėn pakliuvusiems tautiečiams. Tokius teiginius gali paneigti to meto gyvi liudininkai – buvę tremtiniai, partizanai, konclagerių vergijon patekę tautiečiai ir pagaliau partizanams prieglobstį teikę Lietuvos kaimo žmonės. Visuotinio melo ir niekšybių aplinkoje tokie žmonės švyti kaip šviesuliai. Ne be reikalo sakoma: „Kuo tamsesnis dangus, tuo šviesiau žiba žvaigždės“.

Matilda šiandien džiaugiasi atgauta laisve, dėl kurios tūkstančiai geriausių žmonių, tarp jų ir jos artimieji, ant laisvės aukuro paaukojo savo gyvybes. Jos nuopelnai tėvynei atitinkamai įvertinti: jai suteiktas kario savanorio statusas. Ir vis dėlto Matildos žodžiuose prasiveržia širdgėla dėl daugelio nepriklausomoje Lietuvoje esančių negerovių: klestinčios korupcijos, nesąžiningumo, vakarykščių okupantų tarnų įsigalėjimo valdžioje ir visose valstybinio gyvenimo srityse.

© 2005 "XXI amžius"