Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dovanojo save kitiems

Paminėtos širdietės vienuolės Stasės Kazlauskaitės
išėjimo Amžinybėn penktosios metinės

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Vargonininkė Stasė Kazlauskaitė (dešinėje) išvyksta iš Plokščių Nuotraukos iš širdietės s. Aleksandros albumo

Paskutiniais gyvenimo metais s. Stasė Kazlauskaitė (kairėje) nesiskyrė su savo gera drauge s. Aleksandra Jucyte, dažnai jos skambino pianinu

S. Stasė Kazlauskaitė – gimnazistė (dešinėje)

S. Stasė Kazlauskaitė 1989 rudenį audiencijoje pas Joną Paulių II Vatikane

„Kiekvienos kartos erdvėje yra asmenybių, kurios gyvena ne dėl savęs, o dėl kitų – artimų ir tolimų.

Tai dovanojantys žmonės. Galimas dalykas, kad yra pasaulyje toks pašaukimas: dovanoti kitiems ne tik duoną, drabužį, ramybę, gerumą, bet ir savo laiką, talentą, kantrybę, visą savo šviesumą – kaip derlingą savo tylą“, – teigia poetas Robertas Keturakis.

Viena iš tokių – sesuo Stasė Kazlauskaitė (1925-2000), liudija su ja bendravę, atsimena, kokia nuoširdi ir santūri buvo jos elgsena, kaip reikia pasitikėti Dievo visagalybe, atsiduoti Švč. Mergelės motiniškai globai, siekti tobulybės. Jau penkeri metai, kai sesers Stasės žemiško gyvenimo pabaigą žymi kapo kauburėlis Kauno Petrašiūnų kapinėse. Balandžio 10 dieną Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos namuose prisiminta jai Viešpaties suteiktos malonės dovanos ir talentas, o šv. Mišias aukojo brolis monsinjoras Vytautas Kazlauskas. Paminėjime gausiai dalyvavo moksleiviai, aktorė Doloresa Kazragytė skaitė s. S.Kazlauskaitės (Pašešupio Ramunės) eilėraščius.

Šeima, mokslo metai

S.Kazlauskaitė gimė 1925 m. vasario 4 d. Avikilų kaime, Liudvinavo parapijoje, Marijampolės apskrityje. Buvo pagrandukas – dešimta šeimoje. Po metų, 1926-aisiais, staiga mirė tėvelis, mergaitė tapo našlaite. Augo be galo jautri, labai mylėjo savo gimtąjį Avikilų kaimą. Ganydama žąsiukus mėgo dainuoti savo sukurtas daineles. Anot sesers Albinutės, Staselė, vos pramokusi kalbėti, jau rimuodavo: „šmotą – ne motą“, „gabalą – ne vabalą“, „kavalką – ne malką“ ir t.t. Jai patiko skaityti, bet labiausiai pamėgo Maironio eilėraščius. Besimokydama Marijampolės gimnazijoje Stasė pradėjo rašyti eilėraščius. Gimnazijos direktorius Zigmas Masaitis 1943 metais žuvo vokiečių konclageryje. Minint jo žūtį Stasė pirmą kartą viešai skaitė savo eilėraštį, kuris buvo įvertintas pirmąja premija:

O kas išsems tas vargo šešupes.

Kas sielvarto užtvenks plačiuosius
                                             nemunus?

Kaimo darbai tėviškėje jai buvo mieli. Sesuo Petronėlė Prienienė prisimena: „Neužmirštamas jos posakis klojant linus: „Pasižiūrėjus viena kryptimi – atrodo labai gražu ir tvarkinga, o pažvelgus iš kitos pusės – linai labai sutaršyti. Taip ir gyvenime – svarbu, iš kokio taško pažiūrėsi“.

Stasei didelės įtakos turėjo jos mokytojos asmenybė: nuoširdumas, paprastumas, gera širdis. Baigusi gimnaziją S.Kazlauskaitė pasiryžo eiti vienuolės keliu. 1945 metais ji įstojo į Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregaciją Kaune. 1947 metais – priėmė įžadus. Tiesa, įtakos turėjo ir mama: ji savo gausioje šeimoje norėjo nors vieną dukrą turėti vienuolę, o sūnų – kunigą. Taip ir įvyko.

S.Kazlauskaitei buvo sunku išvažiuoti iš gimtosios tėviškės, ji atsisakė imti iš mamos gausesnių dovanų. Bet merginos ryžtas buvo tvirtas.

Gyvendama Kaune, s. Stasė privačiai mokėsi muzikos, nes labai norėjo būti vargonininke. Studijavo prancūzų, italų kalbas, teologiją. Sovietmečiu rūpinosi pogrindinės spaudos dauginimu ir platinimu (ypač „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“). Seselė Aleksandra Jucytė prisimena, kaip išspausdintą literatūrą su Stasele vežė į įvairias Lietuvos vietoves. Kartą, prisikrovusios kelionines rankines, Garliavoje stabdė pakeleivingus automobilius į Marijampolę. Ir štai sustojo milicininkų automobilis, pareigūnai pasisiūlė pavėžėti. Merginos išsigando, bet susitvardžiusios įsėdo. Šiems jos buvo nė motais, tad, privažiavusios Marijampolę, vienuolės sumokėjo už kelionę ir laimingai pasiekė reikiamą vietą.

S.Stasė dirbo vargonininke pas kun. J.Zdebskį, Plokščiuose - pas kun. J.Frainą, Ūdrijoje ir kt. Bendravimas su šiais kunigais ugdė Stasę kaip asmenybę. Laisvesnėmis valandėlėmis ji ant popieriaus skiautės užrašinėjo eilėraščių posmus, mėgo dainuoti. Vargonininkaudama Plokščiuose, kartą su s. A.Jucyte kėlėsi per Nemuną.

Buvo girdėjusios iš patikimų žmonių, kad keltininkas yra nepatikimas, „velniui dūšią pardavęs“, todėl drąsios vienuolės susimirksėjo ir viduryje Nemuno užtraukė patriotinę partizanišką dainą. S. A.Jucytė ir dabar saugo savo namuose spausdinimo mašinėlę, kuria s. Stasė spausdino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ puslapius, o turėdama laiko jai talkino. 1983-1984 metais s. Stasė savanoriškai įsitraukė į misijas Alma Atoje, iš kur sugrįžo sunkiai sirgdama. Kiek pagerėjus sveikatai, vėl tęsė vargonininkės, katechetės darbą, nes visą laiką troško būti naudinga. Nuo 1990 metų dirbo tikybos mokytoja keliose Kauno mokyklose, o sugrįžus į Lietuvą broliui mons. Vytautui Kazlauskui, abu ėmė organizuoti „Vaiko tėviškės namus“ gimtuosiuose Avikiluose. Sukūrė „Vaiko tėviškės namams“ himną, kurį vaikai išmoko giedoti.

1994 metais s. S.Kazlauskaitę ištiko insultas. Beveik septyneri metai kančios. Į pagalbą atėjo s. A.Jucytė, kuri ligonę slaugė, apgaubė ją savo širdies šiluma. S.A.Jucytė liudija, kad ir kančioje s. Stasė buvo ištverminga, stengėsi savo negalios neužkrauti artimiesiems. Kiek leido jėgos, vis norėjo būti kitiems kuo nors naudinga. S.Stasė keturiolika parų buvo paralyžiuota, negalėjo judėti, kalbėti. Toks buvo jos paskutinių gyvenimo dienų kryžius. S.Aleksandra, nuvargusi prie ligonės lovos, nemiegojusi, atsidavė draugės slaugai. Šiandien ji sako: „Manau, kad daug yra žmonių, kurie nebus paskelbti šventaisiais, tačiau aš ją regiu kaip šventąją“. S.Aleksandra saugo draugės nuotraukas, surinktas partizanines, tautines dainas, eilėraščius, s. Stasės užrašytus ant įvairių lapelių ir sudėtus albumėlin. Po s. Staselės išėjimo Amžinybėn, 2002 metais, sesuo Petronėlė Kazlauskaitė-Prienienė ir mons. V.Kazlauskas surinko jos eilėraščius į „puokštę“ ir išleido atskira knygele.

Apie S.Kazlauskaitės (Pašešupio Ramunės) eilėraščius poetas R.Keturakis rašo: „…apie autorę kalba patys eilėraščiai. Viena aišku – jos gyvenimo priešaušry jau buvo sieloje įsitvirtinę kai kurie priesaikai sau – neišsenkančios pastangos ugdyti save, atsakomybė už Kūrėjo dovanotą galimybę matyti, jausti, suprasti, dalytis vis gilėjančia dvasine patirtimi, nepamesti svarbiausiojo orientyro – dvasingumas visados svarbesnis už materializmą. (…) Galima teigti, kad daugelis eilėraščių jai buvo maldos tęsinys, kur savaime iškyla nuostaba, džiaugsmas, kad atsiskleidžia galimybė bendrauti su daugeliu ir galimybė pabūti vienam“.

Tą sekmadienį prisiminta šviesi s. S.Kazlauskaitės asmenybė, kongregacijos seselės, artimieji, mons. V.Kazlausko rūpesčiu apgaubti šeimynų vaikučiai jungėsi šv. Mišių aukoje, siejo savo jausmas per jos posmus ir savo širdyse kaupė gėrio grūdelius.

S. Kazlauskaitės eilėraščių rinktinę „Puokštė“ galima įsigyti ir „XXI amžiaus“ redakcijoje.

© 2005 "XXI amžius"