|
Pasvalio dekanate
Paminėjo buvusį parapijos vikarą
Saločiai. Tikintieji paminėjo kunigo ir dramaturgo
Kazimiero Čiplio-Vijūno mirties 55-ąsias metines. Čia jis vikaravo
nuo 1928 metų pabaigos iki 1932 metų pradžios. Po šv. Mišių miestelio
bažnyčioje visi klebono buvo pakviesti į Saločių kultūros centrą.
Renginį vedė miestelio bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Daiva
Jonėnaitė.
Ji priminė, jog į Saločius yra atvykusi kun. K. Čiplio-Vijūno dukterėčia istorikė ir muziejininkė Joana Viga Čiplytė. Paprašyta pasidalyti mintimis apie savo dėdę, viešnia iš Panevėžio pasakojo, jog Saločiai jo antroji darbo vieta. Baigęs Kauno kunigų seminariją 1925 metais, Kazimieras buvo paskirtas vikaru į Naujamiestį. Po trejų metų vyskupo Kazimiero Paltaroko nurodymu jis turėjo vykti į Saločius. Labai nenorėdamas keisti gyvenamosios ir darbo vietos, vikaras rašė ganytojui prašymus, motyvuodamas tuo, jog Naujamiestyje tik spėjęs susipažinti su parapijiečiais, yra numatęs čia atlikti daug darbų. Bet nepaklusti vyskupo įsakymui negalėjo.
1928-ųjų spalį arkliu kinkytu vežimaičiu kun. K.Čiplys, įveikęs 70 kilometrų kelią, atidardėjo į Saločius. Parapijiečiai čia naująjį vikarą sutiko šiltai. Kunigo akis malonino gražus miestelis prie Mūšos upės, jame stovinti medinė bažnyčia, mūrinė mokykla. Netoli Saločių dvaras. Saločiuose K.Čiplys vikaravo trejus metus.
Būtent Saločiuose K.Čiplys savo kūrybai gavo slapyvardį. Vietos gyventojai labai stebėjosi, kodėl tokio jauno, vos 30 metų slenkstį peržengusio vikaro pavardė yra Čiplys. Kunigas klausė, kodėl jie ja taip stebisi ir kartais net šaiposi, vikaro pavardės pirmąją i raidę salotiškiai ilgino. Pasirodo, jie gaudydavo žuvis, kurios irgi labai cypė. O tas žuvis vadino vijūnais. Ir jų cypimą pasvaliečiai sulygino su vikaro pavarde. Būsimajam dramaturgui K.Čipliui toks sutapatinimas taip patiko, jog vėliau visas savo šešiolika pjesių pasirašinėjo Vijūno slapyvardžiu.
Išliko dokumentas, kuriuo 1929 metų pavasarį Saločių vikaras K.Čiplys kreipėsi į Panevėžio vyskupą su prašymu, tikėdamasis gauti jo leidimą važiuoti kartu su rengiama didele Lietuvos maldininkų grupe į Romą ir ten rasti galimybę aukoti šv. Mišias. Jame matyti, kad toks vyskupo leidimas buvo duotas raštiškai. Tas pats žodis jo pakartotas lotynų kalba. Ar Saločių vikaras lankėsi Italijoje, tikslesnių žinių nerandama.
Susirinkus į kun. K.Čiplio-Vijūno mirties 55 metų minėjimą, dvi nemažai metų nugyvenusios salotiškės to irgi neprisiminė. Apie šį kunigą jos buvo girdėjusios iš savo motinų pasakojimų. Viena jų sakė, kad vikaras ją krikštijo. O kita moteris atpasakojo savo mamos žodžius, kad K.Čiplys mokėjo bendrauti su parapijiečiais, ypač su jų vaikais. Kada atėjo vienas berniukas pas kunigą rengtis Sutvirtinimo sakramentui nemokėdamas poterių, šis iš vaiko nesišaipė, bet maloniai paauglį priėmė ir stengėsi kartu su juo juos išmokti.
Vikaras žinojo kaimo gyvenimą, mylėjo jo žmones. Kadangi keliai buvo labai prasti, į tolesnes vietoves jis nujodavo arkliu. Išsaugoti prisiminimai: kunigas atjojo be sutanos. Tuo metu kunigams nebuvo leista vaikščioti be jos. Arba būdavo taip: pasikinko K.Čiplys arklį, ant vežimo užsimeta lentą ir peržergęs ją važiuoja kur jam reikalinga.
1932 metų sausį, vikarui išvykstant iš Saločių, miestelio mokytojai, parapijiečiai jam įteikė prabangią dovaną vokiečių Gustavo Bekerio firmos gamybos stalinį laikrodį su gaubtu ir ant jo viršutinės dalies išgraviruotu įrašu, kad tai skirta kunigui K.Čipliui. Pavasarininkai, kaip teigia istoriniai šaltiniai, vikarui įteikė didelį gražų paveikslą. Koks jo likimas, nežinoma ir K.Čiplio-Vijūno giminėms. O laikrodis yra saugomas kunigo dukterėčios Danutės Čiplės. Menotyrininkė gyvena Vilniuje.
Norėdama atsidėkoti už tai, kad išsaugotas dėdės atminimas salotiškių širdyse, panevėžietė J.V.Čiplytė jiems atvežė dovanų 250 litų vertės savo kūrybos knygų. Jas viešnia iš Panevėžio dovanojo Saločių klebonui, miestelio bibliotekai, mokyklai, senoliams. Nepamiršo ir vaidintojų. Šio nuoširdaus susitikimo metu Kiemėnų kaimo kultūros namų saviveiklininkai, vadovaujami režisierės Reginos Kvedarienės, renginio dalyviams parodė K.Čiplio-Vijūno dviejų veiksmų pjesę Čigonėlė nemeluoja. Tai paprastas, didelių išlaidų nereikalaujantis spektaklis. Ūkininką Joną vaidino šios bendruomenės pirmininkas Stasys Butkus, kitus vaidmenis sukūrė Danutė Simonavičienė, Gitana Simonavičienė, Linas Simonavičius, o čigonėlės Inga Augūnienė.
Kada pastatymo dalyviai iš J.V.Čiplytės rankų gavo jos spaudai parengtą dėdės K.Čiplio-Vijūno knygą Vaidinimai tik sodžiui, jie tikino bandysią suvaidinti visas šešiolika kunigo sukurtų pjesių. Taip pat salotiškiai scenos mėgėjai iškėlė sau uždavinį: 2007 metais, minint kun. K.Čiplio-Vijūno gimimo 110-ąsias metines, pas save pasikviesti visus mėgėjiškus Lietuvos teatrus, kurie stato jo pjeses.
K.Čiplio-Vijūno mirties 55-ųjų metinių minėjimą organizavo Saločių kultūros namai ir miestelio biblioteka. Tai buvo kaip padėka kūrėjui, kuris 24 metus kunigavo laisvėje ir vienerius savo ganytojišką misiją atliko Sibiro lageryje. Ten jis ir žuvo.
Bronius VERTELKA
© 2005 "XXI amžius"
|