|
Susitaikymas ar išvaduotųjų pašlovinimas?
Petras KATINAS
Premjero patarėjas Vilius Kavaliauskas, sovietmečiu už nuopelnus kompartijai ir vyriausybei paskirtas dirbti SSRS agentūros Novosti korespondentu Jungtinėse Valstijose, prieš savaitę pranešė, jog 500 Antrojo pasaulinio karo dalyvių trijų aukščiausiųjų valstybės vadovų Prezidento, Seimo Pirmininko ir Premjero bus pakviesti į iškilmingą renginį minint pergalės prieš nacių Vokietiją 60-ąsias metines. Ta proga planuojama surengti okupantų ir jiems pasipriešinusiųjų susitaikymo ceremoniją. Galima priminti, kad V.Kavaliauskas, atstovavęs Novosti agentūrai, kai dienraštis Lietuvos aidas skelbė straipsnių Voratinklis seriją, buvo įvardytas kaip KGB agentas Karalius. Nereikėjo ir jokių Voratinklių. Juk visiems puikiai žinoma, kad į Vakarus pasiųsti dirbti sovietiniai žurnalistai tik teoriškai galėjo nepriklausyti KGB struktūroms. Beje, ir tą agentūrą Novosti įkūrė ne kas kitas, o sovietinis KGB. Apie tai ne kartą buvo rašoma Rusijos spaudoje. Tiek jau to. Dabartinėje valdžios koalicijoje ir be Karaliaus knibždėte knibžda panašių asmenybių. Ir ne tik su Maskvos, Leningrado ir Vilniaus partinių mokyklų diplomais. Tačiau toks minėjimas siekiant tariamo susitaikymo kelia labai daug klausimų. Mat pagal susitaikymo ceremonijos scenarijų, numatyta, jog prie vieno stalo į sostinės Nacionalinį operos ir baleto teatrą planuojama sukviesti vadinamosios Antihitlerinės koalicijos, tai yra sovietinės Raudonosios armijos, Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos, lenkų Armijos krajovos, 1941 metų birželio sukilimo veteranus ir žydų bendruomenės atstovus.
Pasak V.Kavaliausko, norima, kad šis minėjimas būtų orientuotas ne tik į istoriją, bet ir į ateitį, o bendras susirinkimas bus taikinantis, bet ne kiršinantis. Ką gi, gerais norais ir kelias į pragarą grįstas. Tiesa, patys šio renginio organizatoriai pripažįsta, jog baiminamasi galimų incidentų, nes tarp numatytų pakviestųjų, kurie, žinoma, kruopščiai atrinkti, jau pasigirdo balsų, kad kai kurie jų nesirengia sėsti prie vieno stalo. Premjero patarėjas prasitarė, kad sunkiausia sutaikyti ne lietuvius ir lenkus, t.y. P.Plechavičiaus rinktinės ir Armijos krajovos karius, bet lietuvius su lietuviais. Nežinia, ko čia nesuprasti. Juk kiekvienas save gerbiantis lietuvis, veteranas jis ar ne, net neįsivaizduoja, kaip galima paduoti ranką, pavyzdžiui, generolo Vetrovo, deginusio Lietuvos kaimo sodybas, negailestingai žudžiusio taikius gyventojus, moteris ir vaikus, ordinais apkarstytam smogikui. Arba liaudies gynėjui stribui, kurie ir dabar šlovinamo kolaboranto Nr. 1 Sniečkaus buvo prilyginti Didžiojo tėvynės karo dalyviams. Dabar tie patys Raudonosios armijos veteranai save vadina Antihitlerinės koalicijos kovotojais. Ir niekas to prilyginimo dar nepanaikino ir nepriklausomos Lietuvos metais.
Kitas dalykas, kad tie antihitlerininkai nė nemano su kuo nors taikytis. Apie tai tiesiai šviesiai pareiškė šios koalicijos respublikinio komiteto vadovas P.Aidukas, atsiliepdamas į kvietimą. Jis iškart suabejojo, ar kvietimas yra nuoširdus ir ar Prezidentas juos tinkamai pasveikins, o gal pavadins išdavikais. Dar daugiau, sovietinių veteranų vadovas pasipiktino Seimo priimtu pareiškimu, kuriame Antrojo pasaulinio karo pabaiga įvertinama kaip kelis dešimtmečius lėmusi Lietuvos okupaciją. Tokį Seimo pareiškimą P.Aidukas pavadino visiška nesąmone. Jau vien toks sovietinės armijos veterano akibrokštas akivaizdžiausiai rodo, kad jo ir kitų išlaisvintojų požiūris į tragiškiausius Lietuvos istorijos puslapius nepasikeitė nė per nago juodymą. Dar daugiau, išlaisvintojas P.Aidukas nepatenkintas tuo, kad Vyriausybė šiomis dienomis okupacinės Raudonosios armijos veteranams skyrė tik 300 tūkstančių litų, ir piktinosi, kad laisvės kovotojams partizanams mokamos specialios pensijos (galime patikslinti, kad už dešimties ar daugiau kalinimo sovietiniuose darbo lageriuose ir Sibiro tremties metus valstybė moka truputį daugiau nei šimtą litų, o represijų vykdytojai iš Rusijos valdžios gauna apie tūkstantį litų). Anot P.Aiduko, Lietuvos valdžia remia ir šelpia tuos, kurie rėmė hitlerinę Vokietiją. Pasakyta pakankamai aiškiai: visi, kas kovėsi su raudonaisiais okupantais, padėjo galvas už tėvynės laisvę, įvardyti kaip hitlerininkai. Arba kaip dabar nuolat skelbia Rusijos žiniasklaida nepribaigti fašistai (nedobityje fašisty). Bet ir to dar maža. P.Aidukas iškėlė sąlygą, kad planuojamame minėjime sovietinės armijos veteranai būtų teisingai įvertinti. O jeigu nesulauks tokio įvertinimo, tai išeis iš salės.
Savo požiūrį į susitaikymo iškilmes paskelbė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas S.Alperavičius. Jis kritikavo nutarimą, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigos proga buvo skirta lėšų 1941 metų birželio sukilimo dalyvių sąrašui sudaryti. Esą yra duomenų, kad sukilimo dalyviai šaudė žydus, todėl ir pakviestiems į minėjimą žydams bus skaudu sėdėti vienoje salėje su Birželio sukilimo dalyviais. Kalbant apie numatomą Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą, kuriuo neva siekiama susitaikymo, norom nenorom kyla klausimas, kas ir su kuo turi taikytis. Pagaliau ar bus tame renginyje priminta Lietuvos kariuomenės tragedija ir jos geriausių karininkų sunaikinimas išlaisvintojų kalėjimuose ir mirties stovyklose. Pakanka tik paminėti kelias išlaisvintojų nekaltų aukų pavardes: tai generolai K.Skučas, J.Sutkus, P.Liatukas, K.Ladiga, pulkininkai ir pulkininkai leitenantai M.Jašinskas, L.Butkevičius, M.Mačiokas, J.Papečkys, majoras V.Bulvičius ir daugybė kitų. O kur dar dešimtys tūkstančių savo galvas padėjusių partizanų ir kitų iškiliausių mūsų tautos žmonių. Gal todėl, kad niekas apie tas išlaisvintojų ir jų talkininkų niekšybes nesužinotų, tų talkininkų palikuonys ir nusprendė devyniais užraktais užrakinti Lietuvos archyvus. Na, o naikindami Lietuvos karininkiją, okupantai žinojo, ką daro. Juk išnaikinus bet kokios tautos šviesuomenę, o prieškario karininkija tokia ir buvo, lengviausia paversti tautą avių banda, tuo pačiu apsidraudžiant nuo tautos noro pasipriešinti.
Gana keistai skamba vieno dalyvauti šiame renginyje sutikusio Vietinės rinktinės veterano pareiškimas, jog istorijos vis tiek nepakeisi ir vardan Lietuvos reikia viską pamiršti. Bet juk nesimokant iš istorijos galima susilaukti ir jos tragiškų pasekmių pasikartojimo. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu taip kalbėtų dabartiniai didžiosios koalicijos valdžios atstovai, bet kai panašiai samprotauja laisvės kovų dalyviai ar tokiais besidedantieji, darosi labai nejauku. Nors, tiesą sakant, stebėtis tuo pernelyg nereikėtų. Pakanka prisiminti tiktai faktus, kai atkūrus nepriklausomybę ėmė reikštis įvairaus plauko buvę disidentai, netgi politiniai kaliniai suskatę šlovinti buvusius savo engėjus ir paskutiniais žodžiais keikti profesorių V.Landsbergį bei kitus nepriklausomybės atkūrėjus. Tokie staiga persivertę disidentai tai darė ne iš krikščioniškų nuostatų atleisti priešams, bet paprasčiausiai dėl savo ankstesnio bendradarbiavimo su okupacine valdžia. Aišku, tokie bei panašūs tikriausiai ir bus pakviesti susėsti su Didžiojo tėvynės karo veteranais prie susitaikymo stalo. Be to, koks gali būti susitaikymas be atgailos, ką padaryti bijo kaip ugnies. Todėl būtų geriausia, kad išvaduotojai ir jų mylėtojai tą dieną susirinktų Grūto parke, kur jiems geriausiai ir derėtų.
© 2005 "XXI amžius"
|