|
Nenuosekli politika skaldo visuomenę
Medikų nuosekliai organizuojamas streikas ir nuolatinis jo idėjos eskalavimas žiniasklaidoje yra ne tik valdžios spaudimo būdas ir kova už savo visateisio ir oraus gyvenimo sąlygas. Situacija intriguojanti keliais požiūriais. Žinoma, pirmiausia medikai demonstruoja pavydėtiną profesinį solidarumą ir aiškius siekius. Kitos profsąjungos yra tylinčios, nedrįstančios judėti arba yra labai priklausomos nuo valdančiosios daugumos, todėl, matyt, ir nemato dirbančiųjų darbo sąlygų problemų, o jeigu protestuoja, tai dažniausiai prieš kokį ministrą. Stiprios ir nuo politikų nepriklausančios profsąjungos yra pagrindinis būdas siekti socialiai teisingesnės politikos bei konstruktyvaus valdžios, darbdavių ir dirbančiųjų dialogo. Valdžiai ir darbdaviams patogu, kai jos tyli, arba sugebama jas užčiaupti. Visa, kur tik koją įkelia politika, tampa iškreipta ir konjunktūriška, nebeatlieka savo paskirties.
Medikų grasinimas streiku yra ženklas, kad visuomenėje stiprėja protestas dėl nesibaigiančio žmonių skurdinimo ir neteisingos darbo užmokesčio politikos ir didėjančių socialinių kontrastų. Šiai ir anos kadencijos daugumai terūpi, kaip bet kokia kaina išlaikyti valdžią, todėl iš esmės tik prieš Seimo rinkimus susirūpinta darbo užmokesčio, pensijų ir socialinių išmokų didinimu, dabar net savivaldybių rinkimų datą norėtų paankstinti, nes baiminasi, kad po euro įvedimo šoktelėjusios kainos juos nušluos rinkimuose. Apskritai šiandienos socialinė politika neskatina dirbančiojo, daliai tesudaro elgetiškas gyvenimo sąlygas ir didina galinčių, bet nenorinčių dirbti ambicijas, skurdina pensininkus. Akis bado ir žmonių orumą žeidžia itin ryškūs kontrastai tarp tos pačios valstybės atskirų viešojo sektoriaus sričių darbuotojų padėties (politikų, medikų, teisėjų, mokytojų, kultūros darbuotojų, valstybės tarnautojų...). Valstybės politikoje būtinos esminės permainos ir realūs veiksmai, kad visi gyventojai patikėtų valdžios gebėjimu būti teisinga, galinčia vykdyti socialiai teisingesnę politiką.
Simptomiška, kad valstybėje vykdomos reformos pirmiausia atsigręžia prieš kaimo žmogų, daugiausia nuostolių patiria kaimo vietovės, kurioms ir taip būdinga menkiau išvystyta socialinė-ekonominė infrastruktūra, potencialas ir gyvenimo kokybės sąlygos gerokai skiriasi nuo miesto gyventojų galimybių. Štai ir medikams prabilus apie didesnius atlyginimus, valdžios pozicija tradicinė: ieškokime rezervų savo sistemoje, o ministras Panoramos žurnalistei tiesmukai paaiškino, kad tik mažinant įstaigų skaičių galima patenkinti žadamo streiko reikalavimus. Medikų solidarumas tampa grėsme provincijos sveikatos įstaigų ateičiai, taigi ir šios paslaugos prieinamumui kaimo žmogui (nepamirškime, kad pagal oficialiąją statistiką kaime skursta apie 30 nuošimčių čia gyvenančiųjų). Suprantama, kad ir sveikatos sistemą būtina reformuoti, tačiau svarbu nedidinti kaimo vietovių socialinės atskirties ir čia gyvenančiųjų apatijos, t.y. bet kokioje reformoje būtinos kompensacinės priemonės, kurios amortizuotų labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių gyvenimo stygius ir pasikeitimus. Paprastai sakant, šiandien pasigendame aiškios, kompleksinės atskirų sektorių plėtros strategijos, kuri nepažeistų miestų ir kaimo vietovių darnaus vystymo ir socialinio integralumo principo. Tik į problemas ir interesų grupių spaudimą reaguojanti politika yra neefektyvi ir dar labiau didinanti socialinę įtampą visuomenėje, ji įtvirtina jėgos demonstravimą kaip pagrindinį problemų sprendimo būdą.
Valentinas STUNDYS,
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
Redakcijos prierašas: Šios mintys parašytos
dar iki medikų sprendimo gegužę numatytą streiką atidėti.
© 2005 "XXI amžius"
|