|
Pergalė ir okupacija
Pirmadienį Rusijos sostinėje Maskvoje iškilmingai buvo paminėtos Rusijos pergalės Didžiajame tėvynės kare 60-osios metinės. Antrojo pasaulinio karo užbaigimas, kurį nulėmė nacistinės Vokietijos kapituliacija prieš antihitlerinės koalicijos sąjungininkus, Maskvoje faktiškai buvo nepaminėta. Tad ir tie keletas vadinamųjų antihitlerinės koalicijos veteranų lietuviškomis ir rusiškomis pavardėmis iš Lietuvos į Maskvą vyko paminėti tik pergalės didžiajame tėvynės kare, o ne Antrajame pasauliniame kare, 60-ąsias metines.
Šių prieš 60 metų įvykių minėjime vis iškildavo Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos valstybių okupacijos, įvykusios Antrojo pasaulinio karo metais, klausimas. Juk karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., o Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacija vyko 1940 m. birželio 15-17 d., kaip ankstesnis dviejų šiame kare didžiausių priešininkių karinis-politinis susitarimas. Šis dviem totalitariniams režimams atstovaujančių ideologijų ir karinių pajėgų susidūrimas neišvengiamai išsiliejo į joms nepriklausančių valstybių teritorijų užėmimą, o vėliau ir dviejų totalitarinių režimų tarpusavio karą. Kaip teritorijų užgrobimo rezultatas buvo vykdoma tautų naikinimo politika ir net genocidas. Tačiau jeigu Vokietijos pareigūnai ir anksčiau, ir dabar atsiprašo Rusijos žmonių už padarytas skriaudas prieš 60 metų tik ketverius metus vykusios okupacijos ir karo sąlygomis, tai iš Rusijos pusės jokio atsiprašymo ar užuojautos už beveik 45 metus vykdytą okupaciją ir mūsų mažai tautai padarytas skriaudas nebuvo. Priešingai, šiomis dienomis netgi sustiprėjo antilietuviška, antibaltiška propaganda, neigiant netgi patį Lietuvos okupacijos faktą, teigiant tariamai demokratinių rinkimų Lietuvoje 1940 metais teisėtumą, įrodinėjant okupacijos suteiktą naudą lietuvių tautai ir pan.
Faktai rodo ką kita. Karui dar nepasibaigus, t.y. dar net nesuspėjus Sovietų Sąjungai pasiekti pergalės prieš savo buvusius suokalbio bendrininkus, tapusius priešininkais, į Lietuvą buvo permesti žiaurieji SMERŠo būriai, NKVD divizija, generolo Vetrovo divizija (tik prieš kelis mėnesius naikinusi čečėnų tautą) ir panašūs išvaduotojai. Dabar, atsivėrus Rusijos slaptiesiems archyvams, atvertus daugelį metų slėptų dokumentų, įsakymų lapus, tą nesunkiai gali išsiaiškinti bet kuris mąstantis žmogus. Tačiau tą mato ne visi. Taip pat norima įtikinti, kad Lietuvos partizanai, ryžtingai, nors ir beviltiškai pakilę į kovą su nacizmą nugalėjusia armija (nors ir čia darome įprastą klaidą: nacizmą nugalėjo ne vienas Stalinas, kad ir kaip jį liaupsintų naujai kylantys stalinistai, ne viena Rusija ir ne viena Sovietų Sąjunga nacizmą nugalėjo visi tie, į kurių laisvę kėsinosi nacizmas ir bolševizmas, tik tuo laiku dar ne visi supratę bolševizmo grėsmę), vaizduojami kažkokiais buržuaziniais nacionalistais, buožėmis ar paprasčiausiais banditais, nekaltų tarybinių žmonių, siekusių pastatyti naują gyvenimą, ar net vaikų žudikais. Ypač atkakliai tą įrodyti siekia (tiesą sakant, jie to nesiekia jie tiesiog akiplėšiškai teigia) vadinamaisiais antihitlerinės koalicijos veteranais pasiskelbę (tiksliau, juos tokiais tapti pamokė jų buvę ideologiniai vadai LKP instruktoriai) Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešininkai, buvę NKVD žmogžudžiai ar stribai. Bet kaip jie galėtų paaiškinti iš kur Lietuvoje taip staiga atsirado dešimtys tūkstančių banditų ar žudikų? Gal tą paaiškintų buvę veteranai, išvykę į Maskvą švęsti didžiojo tėvynės karo pergalės, marširuojant Rusijos sostinės gatvėmis? Ir išvis kodėl šie antihitlerinės koalicijos veteranai švęsti pergalės dienos nevyko į Paryžių, Londoną ar Kopenhagą? Gal paprasčiausiai todėl, kad jie ir toliau garbina okupantus ir, kaip tas šuo, pripratęs prie vergijos pančių, kanda bet kam, kas bando nuo tos grandinės juos išlaisvinti?
Ir dar. Į Maskvą Pergalės parade dalyvauti išvykusieji antihitlerinės koalicijos veteranai per Lietuvos televiziją viešai šmeižė Lietuvos partizanus, esą jie daužydavo vaikų galvas į sieną ir sarkastiškai (šmeižikiškai) klausė, kodėl lietuviai partizanai nenaikino okupantų vadų, kodėl nevadavo suimtųjų, kodėl nevertė ešelonų, t.y. nesielgė taip, kaip tikrieji, sovietiniai, partizanai. Verta šiems veteranams priminti, kad raudonieji partizanai ešelonus sprogdino tik todėl, kad jų būrius sudarė diversantų mokyklose išmuštruoti diversantai ir jiems vadovavo NKVD vadai, išmokyti terorizmo, diversijų meno. O Lietuvos partizanai buvo nepatyrę jaunuoliai, kuriems tik retomis išimtimis vadovavo karininkai, irgi netrukus sunaikinti iš Rusijos atvykusių čekistų. Bet ir šie nepatyrę kaimo jaunuoliai taip narsiai kovojo, kad privertė kelerius metus Lietuvoje laikyti net tris divizijas (kai kuriais duomenimis, net 20 divizijų). Dauguma Lietuvos partizanų, kovojusių su sovietiniais okupantais ir kolaborantais, buvo paprasti kaimo vaikinai, kurie, neturėdami vadų, ėmėsi patys ginti tėvynę nuo okupantų. Dauguma jų buvo mažažemiai, o ne kokie nors buožės ar dvarininkai. Bet didžioji paguldžiusiųjų už tėvynę galvas tai 25-35 metų Lietuvos vaikinai ir merginos.
Keistai skamba kartojama dainelė vien apie žmogėdrišką nacistinę ideologiją, kartojama įvairiausių lygių Rusijos politikų ar jiems pritariančių Vakarų politikų. Jie pamiršta, kad tuo laiku čia pat, Europoje, buvo brandinama ir savo įniršį rodė kita, ne mažiau žmogėdriška bolševikinė ideologija, su ne mažesniu uolumu naikinusi tautas. Todėl dar keisčiau atrodo, kai šiomis dienomis tą nuožmią ideologiją, fiziškai naikinusią lietuvių tautą (ir ne vien ją), pamiršta įvardyti kai kurie Lietuvos politikai. Ne, ne tik tie, kurie vyko į Maskvą švęsti pergalės, bet ir tie, kurie valdo nepriklausomą Lietuvą. Jie primena tik tai, kad 1945 metais buvo nugalėta fašistinė (nacistinė) ideologija, pamiršdami, kad tuo laiku buvo susirėmusios dvi žmogėdriškos ideologijos nacizmas ir bolševizmas. Viena jų buvo pasmerkta pralaimėti, nes kare turi būti laimėtojas, turi būti ir pralaimėtojas, juo labiau kad prieš jį jėgas suvienijo ne vienas jo priešininkas. Taip laimėtojų pusėje atsirado ir tas, kuris vykdė nė kiek ne geresnę, o netgi blogesnę, baisesnę ideologiją ir prieš visas išnaudotojiškas klases, ir prieš visas į imperiją jėga įtrauktas tautas. Rusija vykdė vieno fronto karą, kitos antihitlerinės koalicijos šalys daugiafrontį karą. Rusija (tikriau, jos tuometiniai vadai) negailėjo savo karių (kaip ir visų savo žmonių), sąjungininkai vertino kiekvieno savo kario gyvybę. Todėl tokie milžiniški skirtumai tarp kare patirtų netekčių.
Lietuva neragavo karo pergalės vaisių, nes ji iškart patyrė naujos okupacijos pasekmes. Tos pasekmės jausis dar ilgai, tol, kol nebus atitaisyta skriauda, patirta kelių dešimtmečių okupacijos. Bet ar galima atitaisyti tai, ką prarado mūsų nedidelė tauta? Netekome kelių dešimčių tūkstančių žuvusiųjų ir mirusiųjų bado mirtimi. Keletui metų ar daugiau nei dešimtmečiui netekome kelių šimtų tūkstančių ištremtųjų. Praradome keliems dešimtmečiams (o gal net ir visiems laikams) nuo okupacijos siaubo emigravusių kelių dešimčių tūkstančių tautiečių. Sunaikinta socialinė struktūra, sunaikinta tautinė savimonė, sunaikintas intelektualinis potencialas. Ar tą galėtų kompensuoti kelios dešimtys milijardų litų, kurių reikalaujame iš okupacijos vykdytojų? Ne, tai niekada neatsvers. Bet skriaudos mažai tautai neatlyginusi Rusija negalės nuoširdžiai kalbėti apie savo didžiąją pergalę Didžiajame tėvynės kare
© 2005 "XXI amžius"
|