Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Susitikimai
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai Du broliai – kunigas ir knygnešys

Vytautas BAGDONAS

Senosiose Rubikių kapinaitėse – knygnešio Jono Tumo kapas, paženklintas stogastulpiu Autoriaus nuotrauka

Apie literatūros klasiką, visuomenės veikėją kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą (1869-1933) galima surasti daug žinių žinynuose, mokslo veikaluose, vadovėliuose, įvairių metų spaudoje. Tuo tarpu apie jo brolį knygnešį Joną Tumą (1856-1922) nėra jokių duomenų nei enciklopedijose, nei žinynuose, nedaug apie jį rašyta ir prieškariu, ir sovietmečiu, ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

Iš tikrųjų J.Tumo gyvenimo kelias irgi vertas dėmesio ir pagarbos.

Senosiose Rubikių kaimo kapinaitėse knygnešio J.Tumo kapas yra paskelbtas vietinės reikšmės istorijos paminklu, jį prižiūri Burbiškio pagrindinės mokyklos kraštotyros būrelio nariai, vadovaujami mokytojos Birutės Navikienės. Kraštotyrininkai turi surinkę ir šiek tiek duomenų apie šį knygnešį. Apie J.Tumą medžiagos yra Burbiškio bibliotekoje, Anykščių viešosios bibliotekos kraštotyros skyriuje, Svėdasų krašto muziejuje.

Štai ką rašo savo „Atsiminimuose“, skyrelyje „Trys seserys – trys dramos“, apie brolį J.Tumas-Vaižgantas:

„Brolis Jonas irgi tipas visai originalus. Neapsakomo temperamento, sangvinizmo, pagavimo, kuris trykšte trykšta jau iš nosies šnervių; labai gražus juodbruvis – tikra pagunda; nematytos iškalbos, jausmo ir fantazijos, nesuvaldomas jokiuose jausmuose ir palinkimuose, lengvabūdis, – jis buvo pynė gerųjų ir blogųjų kraštutinumų. „Pono dūšia mužiko kūne“ – taip jį vadindavo. Tingios, į lepumus linkusios prigimties, verstinai priverstas labai daug dirbti daugingai savo šeimynai. Ideališkas vyras savo žmonai, pataikūnas savo vaikams. Jam siaura tapo būti su savo šeimyna pas tėvus, tai daug klaidžiojo, man padėjo kontrabanduoti iš užsienių Lietuvos kontrafakciją ir politikos laikraščius, įkliuvo, trejus metus išsėdėjo Petrapilio „Krestuose“, paskui ištremtas į Besarabiją. Pralaimėjo tėviškę iki paskutiniojo kiemo akmenėlio. Taip kad dabar... nė žymelės, kur buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir du šuliniu. Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko sugriauti negalima – gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“... Visa brolio drama ta, kad jis visai ne dramos žmogus, tik linksmos operetės; ne gilybių, tik paviršės. Ir šalis to – giliausias šeimyninis instinktas, tiesiog riteriškas delikatnumas savo moteriai. Jei visa tai būtų auklėjimo ir mokslo pagilinta, iš jo būtų buvę nepaprastas talentas.

Su juo niekados nesutikova. Gal mudu skyrė... vienodumai ar kurie šunys...“

Liūdnai pasibaigusi knygnešio J.Tumo veikla, nemalonumai ir rūpesčiai, užgulę jauno kunigo, vikaro J.Tumo-Vaižganto pečius, išsamiai aprašomi knygoje „Juozas Tumas-Vaižgantas“, kurią parašė žurnalistas, literatūros tyrinėtojas Aleksandras Merkelis, buvęs prezidento Antano Smetonos asmeninis sekretorius, vėliau – „Lietuvos aido“ vyriausiasis redaktorius, 1944 metais pasitraukęs į Vakarus ir gyvenęs emigracijoje JAV.

1896-ųjų vasarą, išleidus šešetą „Tėvynės sargo“ knygučių, šio leidinio redaktorius ir platintojas kunigas J.Tumas pažįstamiems vis kalbėjo ir gerokai krimtosi, kad jo gimtasis Svėdasų kraštas dar nėra matęs ir skaitęs tokių leidinių. „Visi Žemaičiai Vaižgantą skaito, o manieji, mane pasauliui davę, su kuriais aš tebesu suaugęs, kaip kūdikis su motina, dar nežino, jog iš jų, ne iš kur kitur, yra išėjęs naujas tautos atgimimo pranašas“, – išgyveno žemaičių krašte, Mosėdyje, gyvenęs ir vikaro pareigas ėjęs J.Tumas-Vaižgantas.

Todėl kai rudenį atvažiavo pas jį brolis Jonas pinigų arkliui pirkti, kunigas paklausė, ar šis neparvežtų į Svėdasų kraštą didelį odos lagaminą draudžiamojo „Tėvynės sargo“. Brolis mielai sutiko sakydamas, kad pabruks viską vagone po suolu ir niekas nesupras, ką jis veža. Išgirdęs tą pokalbį altaristas kunigas P.Baktys, labai mylėjęs jaunąjį J.Tumą, griebėsi už galvos, susinervinęs bėgiojo po kambarį, vis kalbėdamas: „Brolis brolį, brolis brolį klampina... Sumanei pats žūti, tai žūk: matyt, jau taip Laumė yra tau gimstant lėmusi. Ne šiandie, rytoj, vis tiek tau galas. Bet brolis turi žemę, ūkį, pačią, mažus vaikus... Ar iš proto eini?“

Tuos žodžius girdėdamas jaunas kunigas irgi jaudinosi, bet jis buvo su pavojais jau apsipratęs, spaudos draudimo laikotarpiu nemažai nuveikęs. Jo brolis irgi per daug nesibaimino, lengvai sutiko į Svėdasus atvežti „Tėvynės sargo“ knygelių. Kunigas davė broliui 30 rublių arkliui pirkti, dar pridėjo porą gerų batų. Įdavė seseriai, keliems kunigams laiškus, kuriuose buvo nurodyta, kaip tą draudžiamą lietuvišką spaudą platinti, slėpti.

Net 600 „Tėvynės sargo“ knygučių buvo prikimšta į lagaminą, laiškus J.Tumas įsidėjo į kišenę ir spalio 2 dieną brolio parūpintais arkliais išvažiavo į Skuodą. Jam brolis kunigas paaiškino, kaip elgtis, jei kas geležinkelio stotyje suuostų apie lietuvišką spaudą: reikia apsimesti, kad nieko nežinai ir neprisipažinti, jog lagaminas yra tavo. Buvo tikėtasi, kad dvejetas greitų arklių nuveš iš Mosėdžio į Priekulės geležinkelio stotį per ketvertą valandų, betgi buvo važiuojama net dešimt valandų. Traukinys jau buvo išvažiavęs, todėl Latvijos krašte, Priekulėje, teko laukti kito traukinio. Lagaminu, aišku, susidomėjo žandaras, pasiteiravo, ką vežasi. J.Tumas atsakė, kad tai maisto produktai. Ironiškai šyptelėjęs žandaras nuėjo, o J.Tumas su vežėju suprato, kad jie yra įtariami.

Vežėjas puolė prie arklių ir išlėkė iš geležinkelio stoties, o ūkininkas J.Tumas pasislėpė su lagaminu griovyje. Žandarai aplinkui jo ieškojo, bet nesurado. Visgi po kelių valandų aukštaitis ryžosi pasižvalgyti ir kyštelėjo galvą iš griovio. Netoliese buvęs sargybinis jį pamatė ir sulaikė. Tumas bandė išsipirkti ir atidavė iš kaimyno pasiskolintą laikrodį. Sargybinis laikrodį paėmė, bet Jono nepaleido. Žandarai pristatė jį Liepojos pasienio sargybos viršininkui. Ten lagamine buvo rasta 600 „Tėvynės sargo“ knygučių. Nors J.Tumas aiškino, kad tas knygeles pirko Priekulėje iš nepažįstamo žydo, tačiau rasti kunigo J.Tumo rašyti laiškai buvo aiškus įrodymas, kad visa tai gauta iš Mosėdžio vikaro... J.Tumą Liepojoje ištardę, žandarai etapu jį išvarė į Vilkmergės (Ukmergės) kalėjimą.

Kunigas J.Tumas, išlydėjęs brolį, labai nerimavo. Nuojauta sakė, kad gali įvykti nelaimė. Paryčiui grįžęs vežėjas pranešė liūdnas naujienas. Kunigas puolė slėpti arba naikinti draudžiamus spaudinius ir rankraščius, kad neliktų jokio įtarimo, jog jisai redaguoja „Tėvynės sargą“ ir rūpinasi lietuviškų knygų kontrabanda.

Spalio 4-ąją atvykęs Liepojos pasienio sargybos būrys apsupo kleboniją. Buvo atlikta krata klebonijoje, tačiau nieko įtartino nerasta. Vikaras kun. J.Tumas bandė aiškinti, kad nežino, kokį krovinį lagamine gabeno brolis, tačiau išsiginti buvo sunku, nes rotmistras turėjo kunigo rašytus laiškus. Teko ukrainietį rotmistrą ir caro kareivius „pamaloninti“ pinigų krūva, kad tie laiškai atsidurtų kun. J.Tumo kišenėje. Pinigus nekviesti svečiai paėmė, bet laiškų negrąžino. Esą nebėra laiko, galima tai bus aptarti Liepojoje. Visgi nuvykęs tenai, kunigas savo laiškus atgavo ir taip nuo nemalonumų išgelbėjo svėdasiškius kunigus, savo seserį.

Netrukus Mosėdžio klebonijoje pasirodė nuovados antstoliai ir žandarai, kuriems įtarimą sukėlė odinis lagaminas su 600 egzempliorių „Tėvynės sargo“ knygučių. Jie visą kaltę bandė suversti kunigui. Negavę kyšio, valdininkai paskyrė kunigui namų areštą. 1897 m. sausio 31 d. Skuode buvo paskirtas generalinis kunigo J.Tumo bylos tardymas. Kaip rašoma A.Merkelio knygoje „Juozas Tumas-Vaižgantas“, į Skuodą atvyko daugybė aukštas pareigas užimančių prokurorų ir žandarų, gubernijos valdininkų, „nuo raudonsiūlių nušvito visas Skuodas“. Iš tolimiausių parapijų buvo iškviesta apie dvi dešimtis liudytojų, tarp kurių buvo abu Mosėdžio kunigai ir klebonijos patarnautojai. Namas, kuriame posėdžiavo tardytojai, buvo apsuptas žandarų. Kunigas buvo tardomas labai ilgai, tardytojai ir prokurorai šaukė, rėkė, tačiau šis su jokiais kaltinimais nesutiko ir neprisipažino platinęs lietuvišką spaudą. Matydami, kad geruoju nesusikalbės, valdininkai pareikalavo tūkstančio rublių užstato arba pagrasino metams įkišti į kalėjimą. Po aštuonių valandų tardymo kun. J.Tumas išėjo ieškoti pinigų užstatui. Reikiamą sumą už jį sumokėjo Mosėdžio parapijos klebonas kun. P.Venckevičius.

Rusų valdžia, ištardžiusi kunigą, buvo įsitikinusi, kad jis yra ne tiktai kaltas, bet dar ir pavojingas santvarkai. Todėl bematant jis buvo atleistas iš Mosėdžio pradžios mokyklos kapeliono pareigų. Tikybą kunigas dėstė gražiai, vaizdžiai, mylėjo savo mokinius ir mokinių buvo be galo mylimas. 1897 m. kovo 5-ąją jis paskutinį kartą atėjo į mokyklą atsisveikinti su vaikais, juos išbučiavo ir susigraudinęs išskubėjo iš klasės. Verkė ir mokiniai...

Kunigo J.Tumo-Vaižganto byla buvo nusiųsta Vilniaus generalgubernatoriui, kuris administraciniu būdu skyrė bausmę – nusprendė ištremti kunigą penkeriems metams iš Lietuvos. Tai buvo 1897-aisiais. Dvidešimt devynerių metų kunigas Tumas buvo jaunas, kupinas energijos, veržlumo, sumanymų.

Draugai kunigui siūlo pagalbą, duoda pinigų ir ragina bėgti į Ameriką. Ta šalis buvo visų nusikaltusių caro valdžiai prieglobstis. Seminarijos laikų bičiulis kunigas Antanas Kaupas, gyvenantis Amerikoje, maldaute maldauja, kad Juozas kuo greičiau tenai atvažiuotų, jis surado gerą parapiją, bus sudarytos sąlygos ir kūrybai.

Tačiau vykti į Ameriką kun.J.Tumas nepanoro. Daug nulėmė kunigo Antano Dambrausko, už katalikybę ir lietuvybę penkeriems metams ištremto į Sibirą, nuomonė. Jis patarė niekur nebėgti, bet budriai iki „paskutiniosios stovėti sargyboje“, tęsti pradėtą darbą, neatsisakyti idealų. Tad kun. J.Tumas toliau dirbo ir laukė bausmės. Tikėjosi, kad atlikęs bausmę po penkerių metų vis tiek grįš į Lietuvą, o iš Amerikos sugrįžti bus jau neįmanoma, nes grįžusį dar smarkiau baus už pabėgimą...

Iš namų arešto slapčia pabėgęs į Vilnių, meldžiasi prie Aušros Vartų Švenčiausiajai Mergelei Marijai, nes jaučia, kad iš Rusijos negreit sugrįš. Grįžęs į Mosėdį ir negalėdamas niekur dėl namų arešto išeiti, visas jėgas atiduoda kūrybai.

Iš Mosėdžio į Petrapilį vidaus reikalų ministrui jis taip pat parašo laišką, prašydamas sušvelninti bausmę, tai yra bausti pagal kitokį paragrafą. Kunigas J.Tumas buvo kaltinamas sunkiu politiniu nusikaltimu – noru ir kėsinimusi pakeisti esamą tvarką. Kunigas ministrui prisipažino, kad jis, kaip ir dauguma lietuvių, skaito lietuviškas knygas, jomis dalijasi su kitais, nes be spaudos negalima gyventi. Knygų skaitymas – tai ne kėsinimasis į santvarką, bet natūralus ir teisingas kiekvieno žmogaus reikalas. Jeigu lietuviams būtų leidžiama laisvai spausdinti savo knygas, tai jie nebūtų kaltinami einą prieš rusų santvarką...

Laimingo atsitiktinumo dėka tas laiškas į Petrapilį atėjo kaip tiktai tuo metu, kai ministras buvo išvykęs, o jį pavadavo viceministras Mosolovas, palankus katalikams svetimųjų tikėjimų departamento direktorius. Tuo pat metu ministeriją pasiekė ir Vilniaus generalgubernatoriaus prašymas dėl kunigo J.Tumo ištrėmimo. Taigi kunigas liko Lietuvoje, vietoje tremties jam pakako namų arešto...

Daug skaudžiau susiklostė kunigo brolio likimas. Dėl jo kun. Tumas visą laiką be galo išgyveno, kaltino save.

Ūkininkas J.Tumas, kiek pasėdėjęs Vilkmergės kalėjime, buvo paleistas namo. Savo ūkelyje jis ramiai gyveno, tvarkėsi keletą mėnesių ir jau buvo nusiraminęs, kad viskas pasibaigė. Tačiau vieną ankstų rytą žandarai apsupo Tumų namus ir Joną, bemalantį grūdus, suėmė. Jį surakino geležiniais pančiais, tarsi kokį galvažudį, ir išsivarė į Kauno kalėjimą. Negalėdami prikibti prie kunigo J.Tumo, norėjo išgauti prisipažinimą iš jo brolio. Tačiau ir tą 1897-ųjų sausį tardomas J.Tumas neišsidavė. Tuomet žandarai pradėjo tardyti jo žmoną Karoliną Tumienę (g.1863 m.). Jos klausinėjo, iš kur vyras gavęs tiek daug knygų. Žmona paaiškino, kad jos vyras yra puskvailis, tad rado pas žydelį knygų ir nusipirko. Būtų draskęs tas knygas ir lapais sienas klijavęs. „Pas jį maža razumo, kad būtų užtikęs, tai būtų ir mešką nusipirkęs“, – aiškino moteriškė. Šie reikalavo pasakyti tiesą. Žadėjo už tai vyrą paleisti, o jei ne – tai sušaudys. Ši laikėsi savo žodžio. Bandė žandarai papirkti moteriškę dideliais pinigais, tačiau ši tiesos nepasakė.

Melavo K.Tumienė ir dėl to, kad vyras yra puskvailis, beraštis. Iš tiesų tai būta apsišvietusio, nors ir mažai raštingo žmogaus. J.Tumas mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, žydų kalbas, truputį kalbėjo vokiškai.

Dėl lietuviškų draudžiamų raštų vežimo J.Tumas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas trejus metus kalėti ir dar dviem metams tremties „atviroje policijos priežiūroje“. Tuos trejus metus jis ir išsėdėjo politiniams kaliniams skirtame Petrapilio kalėjime „Kresty“ vienutėje. Dar porą metų išbuvo tremtyje Kišiniove.

Apie 1900-uosius K.Tumienė su vaikais atvažiuoja gyventi pas vyrą į Kišiniovą. Po tremties visa šeima pusmečiui persikelia į Rygą, paskui sugrįžta į Malaišius. Bando ūkininkauti, bet dėl lėšų stokos sugriautą ūkį sunku beatstatyti. 1904 metais žemę išnuomoję, Tumai vėl išvažiuoja į Kišiniovą, paskui laimės ieškodami pasiekia net Gruziją, Tbilisį.

Po poros metų jie vėl gyvena Malaišiuose, bando ūkininkauti, deja, vis labiau brenda į skolas. Galiausiai jie parduoda praskolintą ūkį Malaišių kaimo ūkininkams Gečiūnams (apie 1918 m.). Gyveno pas dukrą Kyselienę Anykščių krašte, Utenoje ir kitur. Būdamas nagingas, J.Tumas vertėsi šaltkalvyste, remontavo įvairius padargus, bet prie žemės jau nebegrįžo. Padėjo tėvams jų vaikai, rėmė kan. J.Tumas-Vaižgantas, visą gyvenimą jautęs kaltę dėl nenusisekusio brolio gyvenimo.

Malaišių sodžiui keliantis į vienkiemius, dalis Tumų sodybos pastatų nugriaunami, o gyvenamąjį namą nuperka Kepalų šeima ir perkelia į Rokiškio kraštą – Kamajų seniūnijos Kalvių kaimą. Tenai dviejų galų namas, žinoma, perstatytas, gražiai išdažytas, tebestovi, jame jau gyvena trečios ir ketvirtos kartos Kepalų šeimos atstovai. Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime, toje vietoje, kur stovėjo Tumų sodyba, nuo prieškario metų stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas biustas kan.J.Tumui-Vaižgantui.

Knygnešys J.Tumas mirė 1922 m. liepos 23 d. Šalia vyro atgulė amžino poilsio ir žmona Karolina, mirusi 1948 m. kovo 5 d. 1990-aisiais ant kapo buvo pastatytas anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas stogastulpis. Rubikių senosiose kapinaitėse palaidotas ir jų sūnus Stasys Tumas (1904-1970). Karolina ir Jonas Tumai turėjo gausią šeimyną – net dešimt vaikų.

Daktaras J.Tumas buvo sudaręs iniciatyvinę grupę perkelti savo dėdės kan. J.Tumo-Vaižganto palaikus iš Kauno į Svėdasus. Tačiau to siekio nepalaikė sovietinė Lietuvos valdžia, nepritarta tokiai iniciatyvai ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Motyvai aiškūs: Vaižgantas priklauso ne vien Kaunui ar Svėdasams, bet visai Lietuvai. Savo testamente jis rašė norįs būti palaidotas Svėdasuose, bet minėjo ir Kauną, kur ilgus metus darbavosi Vytauto bažnyčioje. Svarbiausia, kad jis gerbiamas, mylimas, kad saugomas šio šviesuolio atminimas.

Kunigiškių kaime esančiame Svėdasų krašto muziejuje, įkurtame buvusioje pradžios mokykloje, kurią lankė ir būsimasis rašytojas bei kanauninkas J.Tumas-Vaižgantas, yra eksponuojamas Malaišių kaimo – Vaižganto gimtinės planas ir surašyti visi duomenys apie Tumų šeimą. Tą schemą sudarė ir duomenis surinko pagal gydytojo Andriaus Tumo bei jo bendraamžio Malaišių kaimo gyventojo Kazio Antanėlio pasakojimą kaunietis tautodailininkas Leonas Juozonis 1980 metais. Jis padovanojo muziejui ir savo nupieštą Malaišių senojo kaimo vaizdą.

Anykščių rajonas

© 2005 "XXI amžius"