Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Susitikimai
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pasirengimas ekumeniniam bendradarbiavimui

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su Anglikonų Bažnyčios dvasiniu vadovu Kenterberio arkivyskupu Rovanu Viljamsu

Ekumenizmas bus vienas pagrindinių iššūkių prasidėjusiame popiežiaus Benedikto XVI pontifikate, todėl pirmieji Šventojo Tėvo pasisakymai dėl jo įsipareigojimo darbuotis krikščionių vienybės labui buvo atidžiai išklausyti ir teigiamai įvertinti visose krikščioniškose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendrijose. Taip pat ir daugelio konfesijų dvasinių lyderių atsiųsti sveikinimai Popiežiui jo išrinkimo proga bei pastarojo meto pareiškimai žiniasklaidai reiškė įsitikinimą dėl tęsimo dialogo su Katalikų Bažnyčia, kuris daugeliu atvejų (išskyrus problemas su Rusijos stačiatikiais) buvo gana veiksmingas Jono Pauliaus II ilgamečio valdymo laikotarpiu.

Pirminis įsipareigojimas dėl krikščionių vienybės

Savo pirmojoje kalboje, pasakytoje kardinolams netrukus po išrinkimo balandžio 20 dieną popiežiumi, Benediktas XVI pabrėžė, kad „prisiima kaip savo pirminį įsipareigojimą nepailstamai darbuotis dėl visiškos ir regimos visų Kristaus sekėjų vienybės atkūrimo“. Kad tokių formalių žodžių nepakanka, pripažino ir pats Šventasis Tėvas, kuris toliau nurodo, jog vienybės siekiui „reikia konkrečių gestų“, todėl „yra visiškai apsisprendęs puoselėti kiekvieną iniciatyvą, kuri gali atrodyti tinkama skatinti ryšiams ir sutarimui tarp skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių bendrijų atstovų“. Pirmiausia jis priminė teologinio dialogo svarbą, taip pat „atminties apvalymą“, įvertinant istorinę praeitį, apie ką daugelį kartų yra pasisakęs ir popiežius Jonas Paulius II.

Inauguracijos šv. Mišių homilijoje balandžio 24 dieną popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas apie krikščionių vienybės siekį, pasirėmė ganytojo ir žvejo tinklo įvaizdžiais. Apaštalų laikais krikščionybės tinklas nebuvo sutrūkęs, tačiau dabar, jis, deja, suplyšęs. Dėl to nereikia per daug liūdėti, bet džiaugtis Viešpaties duotu vienybės pažadu ir viską daryti, kad šiuo keliu būtų einama toliau. „Viešpatie, atmink savo pažadą, – meldė Šventasis Tėvas. – Leisk būti vienam ganytojui ir vienai kaimenei. Neleisk suplyšti tavo tinklui ir padėk mums tarnauti vienybei!“

Kitą dieną po inauguracijos susitikęs su į iškilmes atvykusių krikščionių konfesijų ir kitų religijų atstovais Benediktas XVI vėl patvirtino Katalikų Bažnyčios neatšaukiamą įsipareigojimą ekumenizmui. „Sekdamas savo pirmtakų, ypač Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II, mokymu, aš intensyviai jaučiu poreikį vėl patvirtinti neatšaukiamą įsipareigojimą, prisiimtą II Vatikano Susirinkime, – sakė Popiežius. – Kelias į visišką vienybę, kurios troško Jėzus savo mokiniams, reikalauja konkretaus paklusnumo tam, ką Dvasia sako Bažnyčioms, – drąsos, mandagumo, tvirtumo ir vilties pasiekti galutinį tikslą. Tai reikalauja pirmiausia atsidėjimo maldai vieninga širdimi, kad iš Gerojo Ganytojo būtų gauta vienybės dovana Jo kaimenei“.

Stačiatikių patriarchų viltys

Reaguodami į popiežiaus Benedikto XVI išrinkimą pasauliniai ir nacionaliniai stačiatikių lyderiai iškėlė naujojo Katalikų Bažnyčios vadovo teologinius pasiekimus, numatydami, jog tai jo pontifikato laikotarpiu pasitarnaus dialogo ir susitaikymo pažangai. „Naujasis Popiežius yra puikus teologas, todėl jis vertins mūsų Bažnyčios teologijos ir dvasingumo turtą, norėdamas su ja artimiau bendradarbiauti, – nurodė balandžio 20 dienos pareiškime Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, kuris laikomas 300 milijonų pasaulio stačiatikių dvasiniu lyderiu. Patriarchas Baltramiejus I sakė, kad buvusio kardinolo Jozefo Ratcingerio išrinkimą šv. Petro įpėdiniu jis priima „su pasitenkinimu ir viltimi“, pabrėždamas, kad naujojo Popiežiaus vokiška kilmė skatina „viltį ir tikrumą, jog jis gebės išreikšti vienybės ar bent taikaus bendradarbiavimo svarbą“.

Didžiausios nacionalinės Rusijos Stačiatikių Bažnyčios dvasinis vadovas Maskvos patriarchas Aleksijus II savajame sveikinimo laiške naujajam popiežiui Benediktui XVI taip pat reiškė viltį dėl galimo katalikų ir stačiatikių santykių pagerėjimo. „Aš nuoširdžiai viliuosi, kad Jūsų Šventenybės pontifikatas bus paženklintas gerų santykių tarp mūsų Bažnyčių vystymu ir vaisingu stačiatikių ir katalikų dialogu, – teigiama Maskvos patriarcho pareiškime. – Šio dialogo sėkmė yra svarbi visam krikščioniškajam pasauliui“. Ankstesniojo pontifikato laikotarpiu katalikų ir stačiatikių santykiai buvo patyrę įtampą dėl nepagrįsto stačiatikių kaltinimo katalikams, kad jie neva vykdo „pozelitizmą“ toje pokomunistinėje Rytų Europos erdvėje, kurią Rusijos Stačiatikių Bažnyčia tradiciškai laiko savo „kanonine teritorija“.

Ieškoti sutarimo dėl primato ir kolegialumo

Austrijos sostinės Vienos stačiatikių vyskupas Hilarionas (Alfejevas), kuris taip pat yra Rusijos Stačiatikių Bažnyčios atstovas europinėse institucijose, sveikinimo rašte popiežiui Benediktui XVI pakvietė įkurti „Europos katalikų ir stačiatikių aljansą“ tikėjimo gynimui sekuliarizuotame kontinente. Jo manymu, „abiejų Bažnyčių oficialūs atstovai galėtų nustatyti bendrą poziciją visais pagrindiniais socialiniais ir etiniais klausimais, kad būtų galima kalbėti vienu balsu“. Anksčiau Maskvos patriarchato atstovai išreiškė pritarimą Vatikanui dėl susirūpinimo, kad Europos Sąjungos Konstitucijoje nebuvo patvirtinta nuoroda į žemyno civilizacijos krikščioniškąsias šaknis.

Vyskupas Hilarionas pažymėjo, jog nereikia perdėtai telkti dėmesį tik į tuos dalykus, kurie skiria abi Bažnyčias sekuliarumo pavojaus akivaizdoje. „Jeigu mes susitelksime tik į mus skiriančias problemas, prarasime brangų laiką, kuris gali būti išnaudotas bendram liudijimui sekuliarizuotame pasaulyje, – aiškino stačiatikių vyskupas. – Ypač Europa taip sparčiai nukrikščionėja, jog reikalingas neatidėliotinas ir vieningas veikimas, kad būtų išsaugotas šimtmečiais ugdytas krikščioniškasis identitetas“.

Žinomas Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios ekumenizmo ekspertas Moldovos ir Bukovinos metropolitas Danielius Čiobotea interviu Ekumeninių žinių agentūrai ENI sakė, kad jų Bažnyčia taip pat tikisi tolesnės pažangos katalikų ir stačiatikių santykiuose, esant popiežiui Benediktui XVI. Buvęs kardinolas J.Ratcingeris gerai užsiangažavo dėl savo „teologinio integralumo ir bažnytinio lojalumo, evangelinio paprastumo ir pastoracinio jautrumo“, ir tai sudaro gerą pagrindą dialogo plėtrai. Metropolitas pastebėjo, kad stačiatikiai ir katalikai turi likti „ištikimi savo vertybėmis turtingoms tradicijoms“ ir tuo pat metu ieškoti bendro sutarimo dėl „sinodiškumo, kolegialumo ir abipusio bendradarbiavimo“. Jo nuomone, stačiatikių lyderiai galėtų priimti Popiežiaus primatą, jeigu jis atitiktų tą praktiką, kokia buvo iki Vakarų ir Rytų Bažnyčių pasidalijimo pirmajame tūkstantmetyje.

Vieningai atsiliepti į „sekuliarizmo, kaip filosofijos“, iššūkį

Anglikonų Bažnyčios dvasinis vadovas Kenterberio arkivyskupas Rovanas Viljamsas, kuris dalyvavo popiežiaus Benedikto XVI inauguracijos iškilmėse, vėliau žurnalistams taip pat kalbėjo, jog tiki, kad naujasis Šventasis Tėvas skatins „vieningą visų krikščionių liudijimą“ vis labiau sekuliarizuotoje Europoje. Jis pastebėjo, kad dėl ekumeniniame susitikime su Popiežiumi dalyvavusių atstovų gausos jis negalėjo išsamiau pasikalbėti su Benediktu XVI, tačiau sveikindami apsikeitė keletu žodžių ir „pažadėjo melstis vienas už kitą“. Kenterberio arkivyskupas taip pat pakvietė Popiežių apsilankyti Anglijoje, kurioje Anglikonų Bažnyčia turi valstybinės Bažnyčios statusą.

Spaudos konferencijoje arkivyskupas R.Viljamsas iškėlė tris svarbius Benedikto XVI gyvenimo ir veiklos etapus. Pirmiausia dirbdamas kaip teologas Vokietijoje jis parašė gausių ir įspūdingų darbų apie Bažnyčios ir krikščionybės tikėjimo prigimtį. Antrajame etape tuometinis kardinolas J.Ratcingeris dirbo Vatikane, su profesionaliu tikslumu gindamas tikėjimą nuo iškraipymų, išaiškindamas kai kurias problemiškas definicijas. Dabar jo laukia trečias svarbus uždavinys ir yra ženklų, kad bus ieškoma bendro kelio su visais krikščionimis „pagal popiežiaus Jono Pauliaus II ekumeninėje enciklikoje „Ut Unum Sint“ pateiktą raginimą visiems kartu apmąstyti šv. Petro tarnystės vykdymą, kad jis būtų priimtinas ne tik katalikams.

Anglikonų Bažnyčios dvasinis vadovas taip pat pripažino, jog visiems krikščionims vieningai reikia atsiliepti į „sekuliarizmo, kaip filosofijos“, iššūkį. Jo manymu, ypač Europoje reikia rasti tinkamą pusiausvyrą tarp Bažnyčios ir valstybės atskyrimo bei laisvės krikščionims viešai reikšti savojo tikėjimo nuostatas. Tuo tarpu dabar sekuliarizmo priėmimas tapo tiesmukas ir nekvescionuojamas, kad „kiekvienas jautresnis asmuo gali pradėti galvoti, jog Evangelija nustumiama į pašalį viešuosiuose debatuose. Šiuo atveju tiesiog nuostabu buvo, kai dėl didžiulio žiniasklaidos susidomėjimo atsisveikinimu su popiežiumi Jonu Pauliumi II ir popiežiaus Benedikto XVI rinkimais, Europos krikščionys vėl galėjo viešai pasisakyti apie savo tikėjimą „tiesiog į kamerą“.

Beje, prasidėjusio naujo pontifikato pirmuoju ekumeniniu dokumentu kaip tik bus gegužės 16 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose paskelbiama anglikonų ir katalikų komisijos parengta deklaracija „Marija – malonė ir viltis Kristuje“ apie Švč. Mergelės Marijos vaidmenį krikščionių gyvenime. Anglikonų Bažnyčiai, patiriančiai didžiulę identiteto krizę dėl homoseksualų šventinimo kunigais ir vyskupais problemų bei dėl homoseksualų „santuokų“ laiminimo, katalikų ir anglikonų bendri dokumentai dėl tikėjimo pagrindų, be kita ko, padeda ir pačios anglikonų bendruomenės integralumo išsaugojimui, pažymėjo Kenterberio arkivyskupas R.Viljamsas.

Teologinio dialogo svarba

„Bažnyčios vienybė, dėl kurios meldėsi pats Kristus, yra svarbus tikslas siekimui, kuris taip pat pasitarnauja visos žmonijos vienybei“, – teigiama Šventajam Tėvui pasiųstame Pasaulio liuteronų federacijos sveikinimo rašte. Jame reiškiamas įsitikinimas, kad popiežius Benediktas XVI pateisins į jį dedamas viltis „dėl reikšmingai atnaujinto priėjimo“ krikščionių vienybei skatinti. Pasaulinės liuteronų federacijos pirmininkas Čikagos (JAV) liuteronų vyskupas Markas Hensonas pabrėžė, kad šias viltis palaiko popiežiaus Benedikto XVI vokiška kilmė, o Vokietija yra reformacijos pradininko Liuterio šalis.

Vadovaudamas Tikėjimo doktrinos kongregacijai, kardinolas J,Ratcingeris daug prisidėjo rengiant katalikų ir liuteronų „Bendrą deklaraciją dėl Nuteisinimo doktrinos“. Šis istorinis dokumentas Augsburge, Vokietijoje, buvo pasirašytas 1999 m. spalio 31 d., kai liuteronai tradiciškai savo liturgijoje mini Reformaciją. Vyskupui M.Hensonui viltį dėl ekumeninio dialogo stiprinimo skatina ne tik naujojo Popiežiaus aiškūs žodžiai dėl to pirmosiose homilijose, bet taip pat jo pasirinktas Benedikto vardas tarsi tęsiant popiežiaus Benedikto XV, kuris buvo žinomas kaip „tiltų tiesėjas ir taikintojas“ santykiuose tarp skirtingų konfesijų krikščionių, tradicijas. Reikėtų prisiminti šio vardo pradininką šv. Benediktą Nursietį, krikščioniškųjų vienuolijų kūrėją V amžiuje bei krikščionybės Vakarų Europoje atnaujintoja.

Pagaliau liuteronų vyskupas M.Hensonas nurodė į tą svarbų aspektą, kad Popiežiumi tapo vienas žymiųjų pasaulio teologų. Todėl galima tikėtis, kad ekumeniniuose santykiuose ypatingą vietą užims būtent teologinis dialogas, kuris pastaruoju metu buvo šiek tiek nustumtas į šalį, nors regimos vienybės siekime jis yra svarbus. Pasaulio liuteronų federacijos vadovui labai patiko Benedikto XVI apie save pasakyti žodžiai, kad „naujasis Popiežius žino – jo užduotis padaryti, kad Kristaus šviesa nušvistų priešais šiandienos vyrus ir moteris: ne jo paties, bet Kristaus“. Ši pastaba labai svarbi visiems, pašauktiems į vadovaujančias pareigas Bažnyčioje.

Pasaulio Bažnyčių tarybos partnerystė

Pagrindinis tarptautinės ekumeninės organizacijos – Pasaulio Bažnyčių tarybos – generalinis sekretorius afrikietis metodistų pastorius Samuelis Kobija savo „pageidavimų sąraše“ naujajam popiežiui Benediktui XVI, pasiryžusiam siekti „visiškos ir regimos krikščionių vienybės“, pirmiausia nurodo laikymąsi II Vatikano Susirinkimo mokymo ekumeninio atvirumo vizijos. „Jeigu Benediktas XVI nori žengti toliau gilindamas bendradarbiavimą su krikščionių Bažnyčiomis ir ieškodamas naujų kelių jų suartėjimui į tobulesnę bendrystę, Pasaulio Bažnyčių taryboje jis ras partnerę, pasirengusią eiti šia linkme su juo“, – teigė interviu „Zenit“ pastorius S.Kobija.

Pasaulio Bažnyčių taryba buria 347 protestantų ir stačiatikių denominacijos iš daugiau kaip 100 šalių, kurioms priklauso apie 400 milijonų krikščionių. Katalikų Bažnyčia nėra centrą Ženevoje (Šveicarija) turinčios Pasaulio Bažnyčių tarybos narė, bet stengiasi su ja bendradarbiauti įvairiais ekumenizmo klausimais. 2004 metais Tarybos vadovu išrinktas pastorius S.Kobija buvo numatęs Vatikane apsilankyti šių metų vasarą, tačiau dėl permainų Šventojo Sosto vadovybėje šis vizitas, matyt, bus atidėtas. Ekumeninės organizacijos buveinėje Ženevoje popiežius Paulius VI yra apsilankęs 1969 metais ir popiežius Jonas Paulius II — 1984 metais.

Pastorius S.Kobija sakė, kad jeigu popiežius Benediktas XVI rastų tinkamą progą savo apsilankymu pagerbti Pasaulio Bažnyčių tarybą, jis būtų nuoširdžiai priimtas. Kita vertus, metodistų pastorius taip pat sveikintų, jeigu Šventasis Tėvas padrąsintų vietines Bažnyčias įsitraukti į ekumeninį bendradarbiavimą su kitomis krikščioniškomis konfesijomis pagal susidariusias konkrečias aplinkybes atskirose šalyse.

Prisimenant „Dominus Iesus“ mokymą

Popiežiaus Benedikto XVI ekumeninių pastangų pagrindą tikriausiai sudarys 2000 metais Tikėjimo doktrinos kongregacijos paskelbtas dokumentas „Dominus Iesus“, kuriame primenamas II Vatikano Susirinkimo mokymas apie tarp Kristaus įsteigtos Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios egzistuojantį istorinį tęstinumą, kuris yra grindžiamas apaštaline įpėdinyste. „Egzistuoja vienatinė Kristaus Bažnyčia, besilaikanti Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir su juo bendrystėje esančių vyskupų, – teigiama „Dominus Iesus“ deklaracijoje, kurią pasirašė tuometinis kardinolas J.Ratcingeris ir savo apaštališkuoju autoritetu patvirtino popiežius Jonas Paulius II. – Bažnyčios, esančios tobuloje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, bet vienijamos su ja tokių itin artimų saitų, kaip apaštališkoji įpėdinystė bei galiojanti Eucharistija, yra tikrosios dalinės Bažnyčios“.

Kalbant apie protestantų bažnytines bendrijas, tai jos, „neišlaikiusios galiojančio episkopato ir autentiškos bei vientisos Eucharistijos slėpinio esmės, nėra Bažnyčios tikrąją to žodžio prasme; vis dėlto šių bendruomenių pakrikštytieji per krikštą įskiepyti į Kristų ir, vadinasi, yra tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Bažnyčia“. Dokumente tikintieji taip pat perspėjami dėl galimo klaidingo supratimo, kad neva vientisa „Kristaus Bažnyčia šiandien iš tiesų niekur nebeegzistuoja, bet laikytina tik tikslu, kurio siekti turėtų visos Bažnyčios ir bendruomenės“. Kristaus įsteigtos Bažnyčios „elementai pilnatviškai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje“, o nuo jos atsiskyrusios Bažnyčios ir bendruomenės, nors ir patiria trūkumų, tačiau „Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai“.

© 2005 "XXI amžius"